Paskutiniais savo kadencijos metais socialdemokratai priėmė liberalų darbo kodeksą, prieštaraujantį partijos atstovaujamai ideologijai. Jie pralaimėjo rinkimus ne tik dėl to. Bet turint galvoje, kad visuomenės nuomonė buvo labai neigiama, kodekso priėmimas nepadėjo.
Kartelės Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje mažinimas iki 3 procentų yra iš tokių sprendimų serijos.
Ar jo reikia visuomenei? Ne. Lietuvos rinkėjai nori rinkimų vienmandatėse, ne daugiau partijų sąrašų.
Ar sprendimas pagrįstas moksliškai? Ne. Kad ir ką kalbėtų mažinimo šalininkai apie atstovavimą, Lietuvos parlamento fragmentacija ir taip viena didesnių Europoje.
Rinkimų kartelės mažinimas ją didins: tai leidžia manyti eilė tyrimų, pavyzdžiui, Lijpharto (1994) ar Pappalardo (2007). Bet didesnė problema juk tai, kad daug balsų iššvaistoma vienmandatėse, kur efektyvus barjeras yra 50 procentų.
Ar jis atitinka valdančiųjų programą? Vėlgi, ne. Kaip minėjau anksčiau, valstiečiai kaip tik žadėjo rinkimus vienmandatėse ir Seimo narių skaičiaus mažinimą. Tikrai ne lengvatas merdinčioms partijomis.
Galiausiai, tie papildomi mandatai bus paimti iš didesniųjų – o valstiečiai yra tarp pastarųjų (kol kas).
Kitaip tariant, Ramūnas Karbauskis prieštarauja sau, partijos programai, mokslui ir visuomenei. Ir pats kasasi kartelę (tai yra, duobę).
Gal tikrai valstiečiai ruošiasi juodžiausiam scenarijui. Bet nemato paradokso: būtent tokie sprendimai ir veda prie kracho.
Kodėl valdantieji elgiasi taip? Manau, kad šis sprendimas yra tik simptomas (išdava) lemiamos jų lyderio Karbauskio klaidos – nemokėjimo kurti protingus ir tvarius politinius aljansus.
Ši savybė stipriai prisidėjo prie to, kad per trejus metus Karbauskis iš vieno populiariausių šalies politikų virto į vieną nepopuliariausių. Kadangi lyderio reitingas ir partijos reitingas yra susiję, tai atsiliepė ir valstiečiams – ypač tam, kad dar neseniai su konservatoriais dėl pirmos vietos besivaržiusi (ir visuose rinkimuose gana padoriai pasirodžiusi) partija vėl rieda žemyn.
Visų pirma tai yra nemokėjimas pasirinkti ir išlaikyti artimiausius politinius bendražygius.
Tai matėsi jau kadencijos pradžioje, kai frakcijos seniūno pavaduotoja tapo Greta Kildišienė. Po greito skandalo ir mandato atsisakymo atrodė, kad klaida ištaisyta: į postą paskirtas Virginijus Sinkevičius. Kuris netgi įstojo į partiją (rizikuodamas užsitraukti Sauliaus Skvernelio rūstybę).
Dabar Seime de facto dešinioji Karbauskio ranka yra Agnė Širinskienė, kuri dažnai kalba už frakciją („įgarsina“ pasiūlymus). Ji turi kai kuriuos politiko bruožus – visų pirma, ideologinį profilį (ultra konservatyvumą).
Tačiau Širinskienė visiškai netinka funkcijai, kurią atlieka. Ji tiesiog daro per daug klaidų, kurios kainuoja ir pačiai politikei, ir frakcijos įvaizdžiui. Tik pastarųjų dienų nesusipratimų užtektų visiems metams – Dobio kojinaitė politologui Tomui Janeliūnui ir visoms demokratinėms normoms prieštaraujantis siūlymas atimti apsaugą Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Pats konfliktas su Pranckiečiu yra kita iliustracija, kaip prastai Karbauskis sugeba išlaikyti žmones. Seimo pirmininkas buvo vienas lojalesnių „valstiečių“ (nuo 2014 m. – partijos pirmininko pavaduotojas) ir intelektualesnių partijos veidų, išlaikė palankų įvaizdį visuomenėje.
Atrodytų – politikas, kurį saugok ir puoselėk. Karbauskiui atrodė kitaip. Rezultate valstiečių reitingas važiuoja žemyn.
Pranckietis buvo tik paskutinis akordas. Per kadenciją su frakcija atsisveikinusių sąrašas yra stiprus – Dovilė Šakalienė, Povilas Urbšys, Vytautas Bakas, Justas Džiugelis ir kiti.
Pačioje kadencijos pradžioje valdantieji buvo daug kritikuojami, bet jie iš esmės vykdė rinkiminius pažadus – visų pirma technokratų vyriausybę ir alkoholio reguliavimo reformą.
Tačiau pasitraukiant konkretiems žmonėms, programinis pagrindas skydo. Dabar apskritai pažadai visuomenės grupėms (pavyzdžiui, tiems patiems dėstytojams) jau nebėra vertinami. Technokratus pakeitė visiškai abejotinos kompetencijos politiniai kadrai. Dominuoja oportunizmas ir trumpalaikiai manevravimai, kurie (kaip kartelė) dar ir atsisuks prieš pačius valdančiuosius.
Čia svarbu kitas aspektas – nemokėjimas pasirinkti koalicijos partnerių. Ar bent jau pasirinkus nepasiduoti jų šantažui.
Po 2016 metų rinkimų vietoje žadėtos konservatorių ir valstiečių koalicijos pastarieji susitarė su socialdemokratais. Pagal vertybes (ekonominius punktus) pateisinama. Suprantamas ir noras turėti daugiau įtakos koalicijoje. Tačiau socialdemokratams skilus, prasidėjo su partneriais susijusios problemos. Socdarbiečiams, panašu, ne programos įdomios, o elementarus politinis išgyvenimas.
Iš čia nepavykusios Mindaugo Basčio apkaltos skandalas. Iš čia visiškas oportunizmas su kartelės mažinimu, kur prie socdarbiečių prisijungia savo partiją į Seimą norintis atvesti Naglis Puteikis.
Lyg neužtektų bėdų su koalicijos partneriais, Karbauskis pasikvietė ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios ministrai jau spėjo „pasižymėti“. Rita Tamašunienė (vietoje Eimučio Misiūno) per gaisrą Alytuje, Jaroslavas Narkevičius (vietoje Roko Masiulio) per kelionę į Abu Dabį ir kitus nuotykius.
Abu alternatyvūs variantai – pirmalaikiai rinkimai (patektų į Seimą kaip viena didesnių partijų) ir mažumos vyriausybė (permestų dalį atsakomybės opozicijai ir prezidentui) Karbauskiui ir valstiečiams būtų buvę naudingesni. Bet nemokėjimas sudaryti protingus aljansus užkirto tam kelią.
Galiausiai, Karbauskis tiesiog nesukūrė partinės struktūros. Nėra net stiprios parlamentinės partijos – ką jau kalbėti apie platesnę organizaciją. Už valstiečius Lietuvoje šiuo metu daugiau narių turi Emigrantų partija.
Kadencijos eigoje Karbauskis apleido visus politinius aljansus: rinkimų bendražygius, programinius punktus, partiją. Juos pakeitė visišku oportunizmu ir konfliktine apgulties politika.
Tiesa, vis dar yra premjeras Skvernelis. Įdomu, kiek mėnesių (savaičių?) laiko liko šiam aljansui.