Sutinku su politologu Ainiumi Lašu, kuris teigia, kad toks dalykas neturi būti reguliuojamas teisiškai. Liberalioje demokratijoje teisė būti išrinktam yra tiek pat esminga, kaip ir teisė balsuoti. Ji gali būti ribojama tik išskirtiniais atvejais. Didesni reikalavimai yra taikomi prezidentams, bet tai dažniausiai reiškia aukštesnę minimalaus amžiaus kartelę. Nežinau kokybiškos demokratijos, kuri išsilavinimo ar kitų kvalifikacijų kriterijais apkrautų prezidentą ar ministrus.
Bet norėčiau padiskutuoti su teiginiu, kad ministrai su išsilavinimo kredencialais yra politinės kultūros lauke. Jeigu teisingai suprantu argumentą – „kultūringos“ partijos atrenka kompetentingiausius žmones į tokias pareigybes. O „kultūringi“ rinkėjai balsuodami už kandidatus vienmandatėse ir reitinguodami partijų sąrašus turi atsižvelgti į politikų gyvenimo aprašymus ir išsilavinimą. Tokiu požiūriu išsilavinimas tampa glaudžiai prilyginimas politinei kompetencijai.
Matau du ginčytinus kampus. Pirma – politinės kultūros traktavimas. Antra – tokios meritokratijos formos, kurioje formalūs išsilavinimo kredencialai tampa normatyvu, prilyginimas kokybiškai demokratijai.
Politinė kultūra viešoje Lietuvos politologijoje dažnai suprantama kaip tam tikras kultūringas veiksmas. Čia yra prielaida, kad egzistuoja daugiau ir mažiau pageidautinos kultūros. Panašu į skirtį tarp žemosios (meilės romanas) ir aukštosios (opera) kultūros. Perkeliant į politiką, turime žemąją politinę kultūrą (ministrai pagal partinę liniją) ir aukštąją politinę kultūrą (ministrai pagal išsilavinimą).
Toks skirstymas veda politiką prie technokratijos, kuri lyg ir tampa ta „aukštąja“ politine kultūra. Be to, tai hierarchizuoja politinį dalyvavimą – bet juk jis turėtų apimti kuo platesnį ir lygesnį piliečių įsitraukimą. Bent jau remiantis pilietinės visuomenės ir demokratijos kaip žmonių suvereno principais.
Apskritai kultūra politikos moksle yra suvokiama bendrai, kaip visuma politinių vertybių, nuostatų ir orientacijų. Žinoma, yra mėginimų klasifikuoti. Pavyzdžiui, Gabrielis Almondas ir Sidney‘is Verba (1963) apibūdina tris pilietinės kultūros tipus: parapinį, pavaldinio ir dalyvio. Tačiau jų hierarchija yra ginčytina. Nuolat aktyviai dalyvauti, protestuoti linkę piliečiai gali ir pakenkti valstybei. O pavaldinio santykis su valdžia (pavyzdžiui, technokratine) priartina demokratiją prie paklusnios minios.
Atitinkamai išsilavinimas kaip normatyvas atstovams, jau nekalbant apie rinkėjus, yra ginčytinas.
Formalus išsilavinimas gali būti labai įvairus ir nieko negarantuoja. Lietuvoje turėjome premjerų su mokslo daktarų diplomais, tačiau jų įgyvendintos reformos nebuvo kažkuo geresnės už Vyriausybės vadovų su žemesniu išsilavinimu darbą. Apskritai sunku rasti Seimo narį be aukštojo išsilavinimo. Tačiau kodėl tada turime tokį didelį piliečių nepasitikėjimą Parlamentu?
Knygoje „The Tyranny of Merit“ (liet. „Nuopelnų tironija“) (2020) Harvardo universiteto filosofas Michaelas J. Sandelis kritikuoja išsilavinimą kaip principą, kuris organizuoja visuomenę ir politiką. Tikra meritokratija nėra įmanoma, o gal ir nepageidaujama. Dėl atsitiktinumo arba prastesnių pradinių sąlygų didelė dalis žmonių negauna priėjimo prie privačių mokyklų ir gerų universitetų, bet politikoje yra nužeminami, paniekinami. Sandelio knyga yra paremta Jungtinės Karalystės ir JAV patirtimi, paties autoriaus anekdotiniais, nebūtinai reprezentatyviais pavyzdžiais. Tačiau kritika išsilavinimo politikoje sudievinimui labai primena kalbas Lietuvoje.
M. J. Sandelis pateikia Clemento Attlee‘io vyriausybės Jungtinėje Karalystėje pavyzdį.
Leiboristai perėmė valdžią 1945 m. ir turėjo atstatyti Antrojo pasaulinio karo nualintą valstybę. Vyriausybė su tokia užduotimi susidorojo ir yra laikoma viena sėkmingiausių šalies istorijoje. Nepaisant to, kad C. Attlee‘io kabineto akademiniai kredencialai buvo žemiausi, palyginti su paskesniais.
Pats ministras pirmininkas C. Attlee‘is baigė Oksfordo universitetą, bet jo pavaduotojas ir bendruomenių rūmų pirmininkas Herbertas Morrisonas metė mokyklą būdamas 14-os ir politikoje iškilo per darbą vietos valdžioje. Sveikatos ministras Aneurinas Bevanas iš mokyklos išėjo 13-kos ir dirbo šachtininku. Tai jam netrukdė sukurti Britanijos Nacionalinę sveikatos tarnybą.
Esminė tezė yra tokia: gali turėti patį geriausią formalų išsilavinimą, tačiau tai jokia garantija, kad būsi geras politikas ar ministras. Geras ministras turi turėti moralę ir politinę patirtį, jis turi giliai suprasti valstybės problemas. Kartais tam reikia padirbti šachtoje. Išsilavinimo sudievinimas politikoje ignoruoja, kad ministrai visų pirma turi dirbti dėl bendrojo gėrio.
Atitinkamai gana paradoksalu, kai provokacija dėl magistro laipsnio reikalavimo ministrams yra prilyginama populizmui, kaip teigia politologė Rima Urbonaitė. Jos argumentas, kad diplomas nereiškia gebėjimo dirbti, tikrai atitinka šio komentaro mintis. Tačiau termino „populizmas“ vartojimas pasilieka ties tuo pačiu dvinariu politikos matymu: yra žmonės (kurie nori kažko populiaraus, bet nepagrįsto) ir elitas (kuris geriau žino, ko reikia valstybei).
Svarstymai apie išsilavinimo reikalavimus politikams – ar teisiškai, ar per politinę kultūrą – yra pats tikriausias elitizmas. Daroma prielaida, kad demokratijoje atstovauti ir valdyti gebėjimą turi tik siaura grupė žmonių, atitinkančių tam tikrus formalius kredencialus. Šiuo požiūriu Širinskienės ėjimas, reikia pripažinti, yra gudrus. Tokia provokacija pakiša koją Lietuvos viešosios erdvės burbului, kuris kartais yra linkęs matyti politiką kaip dvinarę, tik labiau iš savo pusės.
Bet populizmas ir yra kita elitizmo pusė. Pasaulio skirstymas į dvi dalis toks pats, tik populistai mato gerąją liaudį ir korumpuotą elitą, o elitistai – gerą, išsilavinusį elitą ir tamsias, politikos nesuprantančias mases.
Geriau savo valstybėje matykime pliuralizmą – įvairius žmones ir jų interesus, kuriuos reikia atstovauti politikoje. Ir bendrąjį gėrį statykime aukščiau formalaus išsilavinimo.