Populizmą šiuo atveju traktuoju ne kaip pažadus ar siekius: tai yra normali politinio proceso ir atstovavimo rinkėjams dalis. Pavyzdžiui, nelaikyčiau populizmu pažado pakelti pensijas. Populizmas europinėje politikoje yra polinkis supriešinti politinį elitą ir žmones, pastaruosius matant kaip bendrą valią turinčią grupę. Atitinkamai populistai norės pavaizduoti visą politinį elitą kaip supuvusį, korumpuotą, išdavusį tautos interesus.
Tai, kaip sąvoka „populizmas“ yra vartojama mūsų viešajame lauke, savotiškai kenkia pačiai demokratijai ir padeda tiems naujokams. Dažnai žurnalistai ir politologai populizmą mato kaip norą patikti žmonėms ir kalbėjimą apie jų problemas. Bet taip daro visi politikai. Į vieną košę susipainioja populizmas kaip antipliuralizmas ir normalus, demokratinis atstovavimas.
Lietuvoje naujieji politikai tikrai turi tokių polinkių. Tačiau tai, kaip sąvoka „populizmas“ yra vartojama mūsų viešajame lauke, savotiškai kenkia pačiai demokratijai ir padeda tiems naujokams. Dažnai žurnalistai ir politologai populizmą mato kaip norą patikti žmonėms ir kalbėjimą apie jų problemas. Bet taip daro visi politikai. Į vieną košę susipainioja populizmas kaip antipliuralizmas ir normalus, demokratinis atstovavimas.
Be to, kai kuriuose kontekstuose – pavyzdžiui, JAV – populizmas istoriškai turi gana pozityvių konotacijų, kaip iš žmonių kylantis demokratinis judėjimas, suteikiantis visuomenei daugiau politinių teisių.
Todėl čia galbūt tinkamesnė sąvoka yra demagogija – ji referuoja į politinių lyderių naudos ir populiarumo siekį, apgaulingai manipuliuojant žmonių emocijomis. Kaip ir populizmo atveju, demagogijos sąvokos turinys neapsieina be šiokios tokios paniekos rinkėjų auditorijai – paprastiems žmonėms, demosui. Tačiau čia akcentuojami paties politiko veiksmai, kurie iškreipia demokratinį atstovavimą.
Demagogas ne tik žada. Jis iškraipo faktus, meluoja, išpučia grėsmes, savo politiniams tikslams atpirkimo ožiu paverčia mažumas, vengia racionalios diskusijos, manipuliuoja žmonių baimėmis ir kitomis neigiamomis emocijomis.
Demagogams, kaip ir populistams (siaurąja prasme), labai palanki terpė yra visuomenė, kurioje didelė dalis žmonių neturi aiškių politinių pažiūrų, mažai domisi politika, nepasitiki politinėmis partijomis ir elitu.
Lietuvoje šios savybės yra dažnos. Mūsų rinkiminio elgesio tyrimai rodo, kad žmonės, kurie nepasitiki politinėmis institucijomis, yra linkę į du modelius: arba apskritai neina balsuoti, arba, jeigu nueina, dažniau renkasi naujas alternatyvas.
Pagal preliminarius mano skaičiavimus (remiantis 2024 m. Lietuvos Prezidento rinkimų metu mokslinio projekto tikslams internetu atlikta šalies rinkėjų apklausa), mažiausiai politinėmis institucijomis pasitiki Eduardo Vaitkaus rinkėjai. Po jų seka Remigijaus Žemaitaičio ir Igno Vėgėlės elektoratai.
Visi šie trys politiniai veikėjai pasižymi demagogija. E. Vaitkus specializuojasi žmonių baimėje dėl karo ir geopolitinėse nuostatose. I. Vėgėlės ištakos yra manipuliacijos „Covid-19“ pandemija. R. Žemaitaitis apima daugybę temų – nuo žemės ūkio iki buitinio antisemitizmo. Visiems jiems būdingas faktų ar aplinkybių iškraipymas.
Visi trys skirtingomis formomis dalyvaus Seimo rinkimuose. I. Vėgėlė nusprendė nesiimti lyderystės ir kandidatuos paskutinėje „valstiečių“ sąrašo vietoje (beje, labai palankioje reitingavimui). E. Vaitkus į priekį ves marginalios Lietuvos liaudies partijos sąrašą – jeigu šios partijos nesate girdėjote, tiesiog žinokite tai, kad 2011 m. jos įkūrėja Kazimiera Prunskienė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino „Vieningąja Rusija“. Vienintelis R. Žemaitaitis spėjo įkurti savo naują partiją „Nemuno aušra“.
Iš trijulės E. Vaitkus yra bene geriausiai pažįstamas ir atsikartojantis nišinio Lietuvos demagogo tipas – tą patvirtina ir jo partijos pasirinkimas.
Nors geopolitinis kontekstas dabar yra gerokai grėsmingesnis, pati platforma „draugaukime su Rusija“ jau matyta ne kartą. E. Vaitkus yra eilinė Rytų interesų reinkarnacija, kuri dėl specifinės nišos ir labai akivaizdžių manipuliacijų nesulauks didelės sėkmės Seimo rinkimuose. Ten konkurentų bus daugiau nei prezidentiniuose.
I. Vėgėlė turi panašumo su kitu demagogo tipu. Tai politikas, kuris ateina iš turtingos, įtakingos aplinkos ir pasinaudodamas jos resursais manipuliuoja visuomenės nuomone savo tikslams. Prisiminkime, kad jo politinę karjerą pradėjusią kalbą apie pandemiją I. Vėgėlė pasakė per Visuotinį Lietuvos advokatų susirinkimą.
Šio tipo demagogai, kurie įprastai neužsiciklina ties geopolitika (nors turi kažką ir čia pasakyti), dabar labai apriboti: kadangi partijų ir politikų nebegali remti juridiniai asmenys, verslo ir turtingų draugų finansinis kranelis yra užsuktas. Dar daugiau, sugriežtėjęs politinės reklamos reguliavimas jiems neleidžia ir to turimo kranelio visu pajėgumu atsukti demagogijos sklaidai žiniasklaidoje.
Tačiau šio tipo demagogai, kurie įprastai neužsiciklina ties geopolitika (nors turi kažką ir čia pasakyti), dabar labai apriboti: kadangi partijų ir politikų nebegali remti juridiniai asmenys, verslo ir turtingų draugų finansinis kranelis yra užsuktas. Dar daugiau, sugriežtėjęs politinės reklamos reguliavimas jiems neleidžia ir to turimo kranelio visu pajėgumu atsukti demagogijos sklaidai žiniasklaidoje.
Verta prisiminti, kad 2004 m. – pačiuose sėkmingiausiuose jai Seimo rinkimuose – Darbo partija turėjo daugiausia politinės reklamos spaudoje, radijuje ir televizijoje. Nors Lietuvoje neradau išsamių tyrimų, kurie aiškiai parodytų rinkimų kampanijos ir reklamos efektus, tačiau pats tokių demagogų veikimo principas yra akivaizdus. Atgimusi su Viktoru Uspaskichu siejama Ledų šventė yra silpnas aidas kažkada galingos mašinos.
Atkirstų nuo didelių resursų, elito kilmės demagogų (paradoksaliai, pačių kovojančių prieš elitą ir „neskaidrią“ sistemą) galimybės ribotos. Įprastai jie patys nenori teptis rankų, kurdami partijos organizaciją, įtikindami bendražygius. Jeigu dar trūksta natūralių oratoriaus įgūdžių, be brangiai kainuojančių politinės reklamos specialistų ir konsultantų – prasti popieriai. I. Vėgėlės manevras, nei prisijungiant, nei neprisijungiant prie „valstiečių“ – natūralus elito demagogui be didesnių savarankiškų resursų.
Kartu tai ir tam tikra rezignacija – visgi „valstiečiai“, kad ir kaip žiūrėsi, yra sena partija, to paties politinio elito, su kuriuo kovoja demagogas, dalis.
R. Žemaitaitis yra naujasis Lietuvos demagogo tipas. Jam minėti apribojimai nėra svarbūs. Skirtingai nei E. Vaitkus ar I. Vėgėlė, būtent jis turi geriausius šansus rudenį sudrebinti Seimo rinkimus. R. Žemaitaičio partijos potencialą rodo paskutinės apklausos.
R. Žemaitaitis primena modernybėje atgimusį klasikinį demagogą „nuo bačkos“, kilimo iš paprastų žmonių. Gerai, gal net intuityviai pažįstantį jų nuotaikas ir todėl sėkmingai manipuliuojantį rinkėjų emocijomis. Nors ir gana pasiturintis, su prestižine teisininko profesija, tačiau prie jo neprikimba I. Vėgėlės – turtingo ir iščiustyto politiko – stigma.
R. Žemaitaitis primena modernybėje atgimusį klasikinį demagogą „nuo bačkos“, kilimo iš paprastų žmonių. Gerai, gal net intuityviai pažįstantį jų nuotaikas ir todėl sėkmingai manipuliuojantį rinkėjų emocijomis. Nors ir gana pasiturintis, su prestižine teisininko profesija, tačiau prie jo neprikimba I. Vėgėlės – turtingo ir iščiustyto politiko – stigma.
R. Žemaitaičiui, skirtingai nei V. Uspaskichui, nereikia didelių finansinių resursų ir gausybės politinės reklamos. R. Žemaitaitis turi pakankamai energijos pats kurti savo partinę organizaciją, kiekvieną dieną tiesiogiai susitikti su rinkėjais – atitinkamai, toks aktyvumas gerai papildo „atsiraitojusio rankoves“ demagogo įvaizdį.
R. Žemaitaitis, skirtingai nei E. Vaitkus, neužsidaro tik geopolitikoje: ima visas temas, kurios tik limpa prie Lietuvą „dusinančios“ valdžios ir kuriomis tik galima manipuliuoti. Kartu jis supranta, kad nuo kažkur reikia atsispirti, pradėti nuo regioninės bazės ir plėsti įtaką. Kažkas pradėjo nuo Bavarijos. R. Žemaitaitis pradeda nuo Žemaitijos.
Būtent R. Žemaitaitis turi daugiausia potencialo iš naujosios Lietuvos demagogų kartos ir į jį reikia žiūrėti labai rimtai.