Nepriklausomybės akto signatarai 1918 m. vasario 16 d. ne tik tai paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Jie ir numatė modernios Lietuvos politinį režimą. Lietuvos taryba akte įvardijo „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Tai buvo įtvirtinta 1920 m. gegužės 15-ąją, kai Steigiamasis Seimas savo rezoliucija Lietuvą proklamavo „kaipo demokratinę respubliką“.
Jau renkant pirmąjį Seimą, balsuoti galėjo visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų turtinės padėties, religijos, tautybės ar lyties. Taip mūsų valstybė aplenkė kai kurias Europos demokratijas. Jungtinėje Karalystėje visuotinė balso teisė įtvirtinta buvo 1928 metais, o Prancūzijoje – tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Gana progresyviu keliu nuėjome ir susidėliodami politines institucijas. Atsisakėme monarchijos, kurios vilionėms neatsispyrė kai kurios naujos valstybės – pavyzdžiui, Vengrija ir Jugoslavija. Pasirinkusi parlamentarizmą ir Seimo renkamą valstybės vadovą, Lietuva tapo viena iš Europos pirmeivių – šalių su prezidento institucija.
Nors amžių sandūroje Europoje dominavo mažoritarinės rinkimų sistemos su vienmandatėmis apygardomis, nepriklausomybės kūrėjai pasirinko proporcinį būdą, Lietuvą paskirstant į regionus atitinkančias apygardas. Tai užtikrino sklandų atstovavimą, į parlamentą buvo renkamos įvairių ideologijų partijos, žmonės iš skirtingų socialinių grupių.
Galima pastebėti, kad atkurdami nepriklausomybę, nepasirinkome tokių pačių institucijų. Dabar Lietuvoje veikianti sistema su tiesiogiai renkamu, reikšmingus įgaliojimus turinčiu prezidentu yra palankesnė valdžių pusiausvyrai. Tačiau kartais, kai matome įtampas su vyriausybe, visgi iškyla abejonė: gal iki Antano Smetonos perversmo veikęs parlamentarizmas su simboliniu prezidentu turėtų savų pliusų?
Mažiau neaiškumo dėl to, kad tarpukariu naudota rinkimų sistema geriau atitinka demokratinio pasaulio praktikas. Ji turėjo aiškų pranašumą – platų atstovavimą ir mažai išvaistytų balsų. Dabartinė mišri rinkimų sistema nei tokiu, nei kitais pliusais pasigirti negali. Čia kurdami institucijas galėjome ir neišradinėti dviračio.
Lietuvos gyventojai demokratiniuose rinkimuose – 1920, 1922, 1923 ir 1926 metais – dalyvavo noriai. Nors dėl tikslių skaičių nesutariama, pagal Seimo pateikiamą informaciją, bendras aktyvumas turėjo siekti apie 80 procentų.
Rinkimų sistema tikriausiai nebuvo esminis veiksnys, tačiau skaičiai atitinka politikos mokslų tyrimus: renkant parlamentą proporciniu būdu, žmonės vidutiniškai balsuoja aktyviau. Net jeigu realūs skaičiai ir buvo mažesni, pavyzdžiui, apie 70 proc., vis tiek iš tarpukario rinkėjų aktyvumo turime ko pasimokyti. Dabar mūsų demokratijoje į rinkimus įprastai ateina vos kas antras pilietis.
Tai, kad Lietuva iki perversmo turėjo to meto europinius standartus atitinkančią demokratiją, patvirtina ir „V-Dem“ duomenys. Šis tyrimų institutas pateikia liberalios demokratijos skalę, kur 0 –visiškas autoritarizmas, o 1 – pilna demokratija. Lietuvos rodiklis savo pike (0,46) apie 1922 metus truputį lenkė Europos vidurkį (0,41) ir nedaug atsiliko nuo Vakarų Europos regiono (0,52). Įvertinus paklaidas, atsilikimas nereikšmingas.
1926 metų perversmas demokratinį kelią panaikino. Kai iš vyriausybės pasitraukė krikščionys demokratai, režimas prarado legitimumą, kylantį iš visuomenės. Liberali demokratija smuko ir iki Nepriklausomybės praradimo stipriai atsiliko nuo Europos. Šia prasme į Vakarus grįžome tik atkūrę valstybę.
Sutikčiau su filosofu Žygimantu Menčenkovu, kad aksominė diktatūra nėra tinkamas terminas Smetonos režimui. Tai panašu į politinį oksimoroną: autoritariniai režimai remiasi į žmogaus teisių pažeidimus ir pagal apibrėžimą negali būti švelnūs.
Žinoma, autokratijos varijuoja. Personaliniai režimai yra linkę į didesnę korupciją ir intensyvesnes represijas (vidutiniškai). Savo ruožtu, karinės chuntos, prie kurių galbūt galime priskirti ir Smetonos režimą, turi stipresnes institucijas, mažiau priklauso nuo lyderio baimių (vėlgi, vidutiniškai). Tačiau neginčijami faktai yra tai, kad nuo šio režimo tarpukariu nukentėjo daug žmonių, o vos užsimezgusi demokratija buvo sugriauta.
Pagal Zenono Norkaus knygoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ pateikiamus skaičius, tarpukariu Lietuva padarė didelę ekonominę pažangą: bendras vidaus produktas (BVP) padidėjo dvigubai, o BVP, tenkantis vienam gyventojui – per 75 procentus. Kadangi didesnę nepriklausomybės dalį veikė diktatūra, atrodytų, kad dauguma laurų atitenka jai. Valstybės pažanga, ypač ekonominė, Smetonos paminklo šalininkams yra svarus argumentas, kodėl tokio įamžinimo reiktų. Bet moksliniai tyrimai čia irgi turi argumentą – vidutiniškai autoritariniai režimuose ekonominis augimas būna mažesnis, nei demokratijose.
Ar demokratinė Lietuva tarpukariu galėjo pasiekti daugiau? Nesužinosime. Tačiau aišku tai, kad dabarties demokratinė Lietuva socialinėje ir ekonominėje plotmėje pažengė toliau, nei bet kokia mūsų šalies forma istorijoje.
Tai buvo padaryta, tęsiant demokratinę Vasario 16-osios viziją Lietuvai. Statykime paminklą jai. Nebūtinai iš akmens – tiesiog toliau laikydamiesi šios linijos, brangindami laisvę ir gerbdami kitus piliečius.