Mažvydas Jastramskis. Prezidento rinkimai: ar taps Skvernelis trečiuoju žirgu?

Apklausos rodo, kad prezidento rinkimuose ryškėja du favoritai – Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda.

Tačiau dėl antro turo garantijų dar nėra.

Paskaičiavus vidurkį (taip daryti tiksliau) iš kelių apklausų, už Šimonytę šiuo metu balsuotų apie 19 procentų Lietuvos gyventojų. Už Nausėdą – apie 25 procentus. Jeigu tyrimai reprezentatyvūs, atsižvelgiant į statistinę paklaidą šiek tiek pirmauja Nausėda. Tačiau skirtumas nedidelis.

Trečioje vietoje esantis Saulius Skvernelis atsilieka jau daugiau – jį remia apie 10 procentų gyventojų.

Žvelgiant į šiuos skaičius, aktualūs keli klausimai. Pirma, ar antras turas jau aiškus ir kalbame tik apie dviejų „žirgų“, Šimonytės ir Nausėdos, lenktynes? Jeigu taip nėra, ar Skvernelis gali tapti tuo trečiuoju? O gal apklausos apskritai rodo netiksliai ir tikrasis kandidatų pajėgumas nėra aiškus?

Pradėkime nuo pastarojo klausimo. Apklausomis paremtų prognozių tikslumas labai priklauso nuo to, kiek yra stabilios rinkėjų preferencijos. Negalime tiksliai numatyti rinkimų, jeigu žmonės dažnai linkę persigalvoti.

Su kolegomis neseniai išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ skaičiavome, kaip dažnai partijas keičia Lietuvos rinkėjai. Pasirodo, mažiau nei pusė žmonių, kurie ateina į Seimo rinkimus, yra nuoseklūs – balsuoja už tą pačią partiją. Kiti arba renkasi kažką nauja, arba apskritai prieš tai nebūna balsavę.

Taigi nuoseklus elgesys lietuviams mažai būdingas netgi rinkimuose, kuriuose balsuojama už partijas. Partinė tapatybė Lietuvoje apskritai mažiau svarbi nei Vakaruose, kur rinkėjai turėjo šimtmečius, kad „priprastų“ prie partijų. O prezidento rinkimų centre yra asmenybės – tai įneša dar daugiau nestabilumo.

Čia nuo savo partijos kandidato gali nusisukti net ir ištikimi rinkėjai. Ir atvirkščiai, kitas kandidatas gali sutraukti paramos iš plataus spektro – pavyzdžiui, Dalia Grybauskaitė, kuri patiko ne tik konservatorių ir liberalų, bet ir valstiečių bei socialdemokratų simpatikams (2016 m. porinkiminės apklausos duomenų analizė). Įmanoma, kad partija, kuri yra nemėgstama daugelio rinkėjų, iškeltų sėkmingą kandidatą.

Prezidento rinkimų centre yra asmenybės – tai įneša dar daugiau nestabilumo. Čia nuo savo partijos kandidato gali nusisukti net ir ištikimi rinkėjai.

Aptarti veiksniai gali veikti ir dabartinių favoritų naudai, ir nenaudai. Šimonytės potencialas, sprendžiant iš jos vertinimo visuomenėje ir viešojoje erdvėje, yra didesnis, nei Tėvynės sąjungos. Be to, dauguma konservatorių turėtų balsuoti už ją. Šis elektoratas iš visų Lietuvos partijų yra lojaliausias.

Tačiau būna ir išimčių. Bene ryškiausia jų – 2015 m. Vilniaus mero rinkimai, kai dalis konservatorių rinkėjų balsavo už Remigijų Šimašių. Tai įmanoma Nausėdos atveju, jei su sunkumais nesusidurs jo strategija.

O ji gana akivaizdi – atkartoti Dalios Grybauskaitės modelį, vengiant partinių sąsajų ir apimant platų rinkėjų spektrą, kartu įtinkant dešinei. Iki šiol Nausėda nesulaukia beveik jokios kritikos iš savo artimiausių konkurentų. Tai padeda išlaikyti patogią poziciją centre.

Tačiau ši pozicija gali būti ir stiprybe, ir minusu. Bandymas tapti visuotiniu kandidatu, kuris nėra nei už, nei prieš kažką, reiškia, kad rėmėjų nelaiko jokie aiškesni klijai (partiniai ar programiniai). Atsiradus trečiam ar ketvirtam kandidatui, ypač jam ar jai pradėjus agresyvesnę kampaniją, kaitieji rinkėjai gali lengvai pabėgti.

Čia prieiname prie Skvernelio. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jo pagrindinis minusas yra ėjimas iš valdžios pozicijos. Pastarosios lietuviai nemėgsta, iš jos reikalauja daug ir greitai nusivilia. Skvernelis jau yra „paženklintas“ valdžios.

Kita vertus, vien tai, kad premjeras išsilaiko trečias, rodo (bent jau dalinai) įvaizdžio savarankiškumą. Knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ Jūratės Kavaliauskaitės pateikta politinių lyderių analizė rodo, kad Skvernelio populiarumas paremtas ryškiu charakteriu. Rinkėjai pabrėžia jo asmenines savybes (pavyzdžiui, drąsa ir ryžtas).

Žinoma, pasitikėjimas premjero asmenybe nuo 2016 m. yra kritęs. Visgi šis politikas turi „duomenis“ prezidento rinkimams.

Labai įdomu, kaip keisis prezidentinis reitingas, jei Skvernelis paskelbs apie kandidatavimą. Efektas (reitingo pakilimas) matėsi Nausėdos atveju. O Skverneliui keli procentiniai punktai būtų labai svarbūs – tai rodytų, kad jis artėja prie favoritų. Rinkėjai į tokius dalykus reaguoja. Apklausų rezultatai ne tik nusako situaciją, jie ir signalizuoja, kurie kandidatai (partijos) turi mažiau, o kurie – daugiau šansų.

Todėl nereikėtų atmesti įvairių antro turo konfigūracijų – Skvernelis prieš Šimonytę, Šimonytė prieš Nausėdą, netgi Nausėda prieš Skvernelį.

Ar gali iššauti kažkas iš kitų kandidatų? Hipotetiškai žvelgiant, taip. Labai mėgstu pavyzdį su Rolandu Paksu – likus pusei metų iki 2002 m. prezidento rinkimų, jo reitingas tebuvo apie 6 procentus. Visi atsimena, kaip buvo toliau. Visgi Paksas turėjo resursų, agresyvią kampaniją, gerus komunikacijos konsultantus. Likę kandidatai to neturi.

Didžiausias likęs faktorius X yra Visvaldas Matijošaitis. Kauno meras itin gerai vertinamas visuomenėje, jo įvaizdis pastatytas ant kompetencijos. Nesunku įsivaizduoti Matijošaitį kaip trečiąjį žirgą.

O kaip bus antrame ture? Nežiūrint to, kuriuos du kandidatus ten matysime, kova gali būti itin artima. Nesunku įsivaizduoti situaciją, kurioje politinis klimatas poliarizuojasi, daug žmonių balsuoja „prieš“ ir iki to silpniau atrodęs kandidatas tampa pusės Lietuvos atstovu. Taip buvo 2002 ir 2004 m. rinkimuose.

Aršesnės konkurencijos, „dviejų Lietuvų“ susidūrimo naratyvo (kiek jis teisingas – atskira tema) mažai matėme 2009 m. ir 2014 m. rinkimuose. Bet juose visiškai dominavo Dalia Grybauskaitė.

Šie rinkimai iš esmės kitokie. Kandidato, kuris jau dabar įtinka daugumai lietuvių, nėra.