Mažvydas Jastramskis. Rinkimų audros paklaidina ir Nausėdą, ir konservatorius

Kas turėtų nutikti, kad Ingrida Šimonytė antrajame Prezidento rinkimų ture laimėtų prieš Gitaną Nausėdą? Stebuklas. Politinėje realybėje ištikimiausi konservatorių gerbėjai žino, kad jiems belieka melstis.

Tačiau tai nereiškia, kad rinkimai neturi reikšmės.

Pirma, G. Nausėda pretenduoja tapti su didžiausiu dalyvavusių rinkėjų procentu išrinktu Prezidentu.

Būtent su procentu, o ne skaičiumi – mažai tikėtina, kad pavyks pamušti Algirdo Mykolo Brazausko rekordą, kai už jį 1993 m. balsavo daugiau kaip 1,2 milijono piliečių. Tam reiktų dviejų sąlygų: kad į rinkimus ateitų visi, balsavę pirmajame ture, ir kad už G. Nausėdą balsuotų daugiau kaip 84,1 proc. atėjusiųjų. Bet žmonių aktyvumas tarp dviejų turų visada krinta, o ir tokia dalis atrodo nerealiai – vis tik I. Šimonytė gavo apie 20 proc. balsų ir neturėtų jų išbarstyti.

G. Nausėdos persvara teoriškai gali būti didesnė nei 2009 m., kai rinkimai pasibaigė pirmajame ture. Dalios Grybauskaitės (68,2 proc. balsų) atotrūkis nuo antroje vietoje likusio socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus (11,7 proc.) antrajame ture būtų peržengtas, jei G. Nausėda gautų apie 78,5 proc. balsų. Taip nutiktų, jeigu I. Šimonytė savo balsų nepasipildytų iš niekur, net iš Laisvės partijos kandidato Dainiaus Žalimo rezervo.

Pats G. Nausėda antrajame ture tikisi 75 proc. balsų. Jų su kaupu užteks minimaliam rekordui – didžiausiam procentui balsų. Tiesa, jam pamušti pakanka mažiau nei 70 proc., nes pagal šį rodiklį daugiau už Grybauskaitę 2009-aisiais niekas taip ir nėra gavęs. Tas pats G. Nausėda prieš tą pačią I. Šimonytę 2019 m. surinko 65,7 proc. balsų.

75 proc. atrodo daug, bet įmanoma. I. Šimonytė yra labai nepalankioje situacijoje. Už ją nebalsuos dvi gausios ir persidengiančios rinkėjų grupės: neigiamai vertinantys Vyriausybę ir turintys neigiamą tapatybę konservatorių atžvilgiu (niekada už juos ar jų kandidatus nebalsuojantys) rinkėjai. 2019 m. I. Šimonytė savo rinkėjų taupyklę (be konservatorių) pasipildė tiktai liberalų, jaunimo ir Aušros Maldeikienės komiteto rėmėjų balsais.

Už G. Nausėdą (arba prieš I. Šimonytę) balsuos visi (jeigu ateis), kas pirmajame ture rinkosi bet ką, ko pavardė nėra Žalimas, Šimonytė arba Jeglinskas. Bet ir tarp šių – net ir tarp pačios I. Šimonytės elektorato – atsiras tokių, kurie perbėgs pas G. Nausėdą.

Atitinkamai už G. Nausėdą (arba prieš I. Šimonytę) balsuos visi (jeigu ateis), kas pirmajame ture rinkosi bet ką, ko pavardė nėra Žalimas, Šimonytė arba Jeglinskas. Bet ir tarp šių – net ir tarp pačios I. Šimonytės elektorato – atsiras tokių, kurie perbėgs pas G. Nausėdą. Remiantis 2019 m. porinkiminės studijos duomenimis, net trečdalis konservatorių tada balsavo už Prezidentą. Dabar tokių bus mažiau. Bet gali būti.

Nesiimsiu spėti konkrečios proporcijos – ji priklausys nuo rinkėjų aktyvumo. Bet kad ir kokia bus G. Nausėdos persvara, Prezidentas įgys labai stiprų antrą mandatą. Pasitikėjimas Prezidentūra, spėju, reikšmingai pakils. Sustiprės tai, ko apčiuopti negalime, bet vadiname neformalia Prezidento galia – šviežias mandatas.

Neformaliųjų raumenų demonstravimas Prezidento pareiškimuose jau matosi ir nesulaukus antrojo turo.

G. Nausėda kalba apie galimą Vyriausybės perkrovimą – nors pagal konstitucinę doktriną, Ministro Pirmininko atsistatydinimas po Prezidentų rinkimų yra labiau formalumas. Dar daugiau, jis duoda ženklus, kad darys įtaką kito premjero parinkimui po Seimo rinkimų rudenį. G. Nausėda užsiminė, kad į šias pareigas kalbintų Viliją Blinkevičiūtę.

Paskutinis Prezidentas, kuris turėjo realios įtakos parenkant konkretų premjerą, buvo Valdas Adamkus. Ir tai dar pirmoje kadencijoje. Tas premjeras buvo Rolandas Paksas. Tai nereiškia, kad G. Nausėdai pasiseks taip, kaip V. Adamkui. Kartu natūralu, kad didėjant neformaliai galiai, Prezidentas ja siekia pasinaudoti ir siekti savo politinių tikslų. Tam tikrais bruožais jo politinė programa artimesnė socialdemokratams.

Konservatoriai reaguoja į šiuos veiksmus ir po truputį aštrina retoriką – nors jie supranta neišvengiamą pralaimėjimą, negali sau leisti būti visiškai pastumti į šoną. Parlamentinė dauguma ir Vyriausybė dar tebėra jų.

Tokia situacija lemia antrąją šių rinkimų reikšmę. Politinė situacija Lietuvoje tampa vis labiau poliarizuota tarp dviejų stovyklų. Vienoje jų – konservatoriai ir liberalai, kitoje – G. Nausėda ir socialdemokratai. Didėjant įtampoms, abi pusės ims daryti klaidų. Tokių, kurios iš jų pozicijų gal ir suprantamos, bet valstybei žalingos.

Tai nėra apie G. Nausėdos vizijas formuoti vyriausybes. Nesinorėtų gyventi valstybėje, kurioje Prezidentas diktuoja premjerus – tai būtų aiškus smūgis atsvarų ir stabdžių sistemai, – bet taip vien dėl Prezidento ketinimų neatsitiks. Reikšmingesnis įvykis yra jo vizitas į Jonavą pas merą Mindaugą Sinkevičių.

Nesvarbu, kodėl: ar tai padėka socialdemokratams už paramą, ar papildomų balsų gaudymas, ar politinės krypties signalizavimas. Valstybės vadovas primiršta Prezidento įsipareigojimus teisei ir demokratijai.

Taip, Jonavos merui – vidinio socialdemokratų reitingavimo lyderiui – galioja nekaltumo prezumpcija. Taip, Prezidentas atvažiavo pas merą, kuris šiandien nekaltas. Tačiau viena iš valstybės vadovo pagrindinių funkcijų yra teisminio korpuso formavimas. Prezidentas su Teisėjų tarybos rekomendacijomis skiria apygardų ir apylinkių teisėjus. Teikia Seimo tvirtinimui Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo nominacijas.

Teisinių procesų kontekste Prezidentas turi būti visiškai objektyvus ir nesudaryti net menkiausio įspūdžio – net jeigu jis yra klaidingas, – kad stoja į kažkieno pusę. Ypač, jeigu tas Prezidentas tuoj įgis tiek neformalios galios, kiek seniai kas Lietuvoje beturėjo.

Niekas nesitiki, kad Prezidentas bus visiškai politiškai neutralus (nors galėtų). Tokie nebuvo nei D. Grybauskaitė, nei V. Adamkus, nei tuo labiau A. M. Brazauskas. Tačiau teisinių procesų kontekste Prezidentas turi būti visiškai objektyvus ir nesudaryti net menkiausio įspūdžio – net jeigu jis yra klaidingas, – kad stoja į kažkieno pusę. Ypač, jeigu tas Prezidentas tuoj įgis tiek neformalios galios, kiek seniai kas Lietuvoje beturėjo.

Kaip sakė žmogus voras, su didele galia ateina didelė atsakomybė. Žmonės politologai sako, kad Prezidentas turi didelę atsakomybę už teisę.

Iki čia prisiskaitę konservatoriai ir jų gerbėjai, tikėtina, pasidžiaugė – pagaliau kritika jų nemėgstamam G. Nausėdai, ir dar prieš pat antrąjį turą. Tačiau perfrazuojant kitą personažą – Stannis Baratheon iš „Sostų karų“: blogas Prezidento poelgis neištrina konservatorių blogo. Štai vienas iš partijos lyderių Andrius Kubilius pradėjo dramatizuoti: su G. Nausėdos palaiminimu Vyriausybę formuos V. Blinkevičiūtės, Ramūno Karbauskio, Igno Vėgėlės, Remigijaus Žemaitaičio ir Waldemaro Tomaszewskio koalicija. Kremlius džiaugsis. Panašių sentimentų teko pastebėti ne vieno dešiniųjų rėmėjo komentaruose.

Tokie pareiškimai yra neobjektyvūs ir netgi žalingi mūsų politikai. Pirma, Vyriausybė be konservatorių – tai nėra Vyriausybė už Kremlių. Antra, Prezidento geopolitinė linija yra identiška konservatoriams – už Ukrainą, krašto apsaugą ir Vakarus. Antrojo turo pagimdytas (iš naujo) susipriešinimas negali virsti nepagrįstais kaltinimais.

Tarptautinė situacija yra per daug įtempta, kad centro jėgos draskytųsi ir savo tikslams pasitelktų sritį, kurioje reikia vienybės – užsienio ir saugumo politiką. Tegu jos skirtumai lieka pirmojo Prezidento rinkimų turo paraštėse.

***

Mažvydas Jastramskis yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.