Tačiau kitas rinkimų leitmotyvas – kurį Andrius Tapinas įvardijo kaip „iškrušti konservatorius“ – diktuoja opozicijos kordoną prieš Landsbergio partiją. Ir tai būdinga ne tik už politinio centro ribų įsitaisiusiems veikėjams. Socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė ne kartą patvirtino, kad neįsivaizduoja savo partijos koalicijoje su konservatoriais. Šią raudonąją liniją pas kairiuosius mato ir Gitanas Nausėda.
Esminis klausimas – kiek šios kalbos yra susijusios su rimtais nesutarimais dėl valstybės krypties ir viešosios politikos, o kiek tai paprasta rinkiminio periodo taktika, norint maksimaliai išplėsti galimų rinkėjų ratą.
Mano nuomone, bent jau socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio demokratai laisvai galėtų dirbti koalicijoje su konservatoriais. Jų kritika Vyriausybei yra pagrįsta visuomenės jausmais. Tą galima suprasti. Didelė dalis rinkėjų turi negatyvią partinę tapatybę prieš konservatorius, kurią pastiprino pastaroji kadencija. Kitaip tariant, balsuotų už bet ką, tik ne už juos (tikriausiai čia galime pridėti ir Laisvės partiją).
Tačiau ši takoskyra turi mažai bendro su viešosios politikos turiniu – gal tik su partnerystės ir kai kurių kitų progresyvių klausimų išimtimi, kur centro kairės rinkėjai (o ir kai kurie politikai) yra konservatyvesni.
Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais.
Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais. Galbūt tai keičiasi – bet kol neturiu naujų duomenų, tol remiuosi ankstesniais tyrimais.
Aišku, jeigu žiūrėsime į partijų programas ir deklaruojamas vertybes, skirtumai matosi. Štai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų kompase „Manobalsas.lt“ socialdemokratai ir „demokratai“ nuo konservatorių skiriasi. Pirmieji yra liberalesni visuomenės klausimais, o ekonomikoje – kairesni. S. Skvernelio partija yra tiek pat konservatyvi, kaip konservatoriai, o ekonomikoje jų pozicija panaši į socialdemokratų.
Ar tai tvirtas pagrindas brėžti raudonąsias linijas bendradarbiavimui su konservatoriais? Visgi politinėje realybėje tos linijos ne tokios ir raudonos. Geriausiu atveju – stipriai atskiestos, pastelinių atspalvių.
Jeigu socialdemokratai realybėje stovėtų už savo kultūrinį liberalumą, partnerystės klausimas būtų išspręstas jau šioje Seimo kadencijoje.
Atitinkamai, jeigu jiems taip rūpėtų ekonominiai ir socialinio teisingumo klausimai, juos būtų sprendę kartu S. Skvernelio Vyriausybėje prieš 2020 m. rinkimus. Priminsiu, kad tada socialdemokratai buvo opozicijoje.
Taip, pastaruoju metu būta susikirtimų tarp kairės ir dešinės – pavyzdžiui, finansų ministrės Gintarės Skaistės kritika socialdemokratų programai dėl joje numatytų valstybės išlaidų be plano, kaip tą reikėtų finansuoti.
Situacija primena 2012 m. rinkimus, kai visa opozicija ėjo su tuo pačiu leitmotyvu „mes prieš konservatorius“, akcentuodama ekonominę krizę, sumažintas pensijas, nepasitenkinimą fiskalinės drausmės politika. Koaliciją socialdemokratai su Darbo partija ir „paksistais“ tada sudarė. Bet, kaip primena I. Šimonytė, 2013 m. pradžioje Seime tvirtinant biudžetą premjerui Algirdui Butkevičiui buvo naudinga konservatorių parama.
Norėčiau akcentuoti: nemanau, kad visi konservatorių sprendimai ar pozicijos ekonomikoje yra teisingos, o socialdemokratų (demokratų) programose numatomos valstybės išlaidos būtinai neatsakingos.
Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių, kalbas apie socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą pelno mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės) koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.
Tiesiog šitų susikirtimų nepakanka raudonosioms linijoms. Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių, kalbas apie socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą pelno mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės) koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.
Juolab, dėl svarbiausių valstybei klausimų – saugumo, paramos Ukrainai ir gynybos išlaidų didinimo – šios partijos sutaria.
Taigi, priešrinkiminis sanitarinis kordonas prieš konservatorius remiasi ne tiek į programas, kiek į visuomenės jausmus.
O kaip dėl Remigijaus Žemaitaičio?
Sakyčiau, čia yra atvirkščiai. Už opoziciją balsuosiantys rinkėjai, tikėtina, susitaikytų lengviau nei su didžiąja koalicija, apimančia konservatorius. Tačiau darbas Vyriausybėje su „Nemuno aušra“ būtų sudėtingesnis.
Tą vis labiau supranta ne tik prezidentas G. Nausėda, kuriam nerimo signalus dėl R. Žemaitaičio akivaizdžiai siunčia strateginiai mūsų partneriai užsienyje. Anksčiau lanksčiai žiūrėjusi į koaliciją su R. Žemaitaičiu, tokia galimybe pradeda abejoti ir V. Blinkevičiūtė – pasirodo, savo elgesiu jis jau peržengia ribas.
Po rinkimų gali tekti ir konservatorius prisiminti. Arba bent jau Liberalų sąjūdį, kuris eitų su visais (išskyrus R. Žemaitaitį).
Socialdemokratų lyderės lankstumas dėl R. Žemaitaičio stebino ne tik dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, pagal kurį buvęs (ir būsimas?) parlamentaras sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Visa R. Žemaitaičio politinė retorika yra paremta demagogija ir grynu populizmu – čia tikrai galime vartoti šią sąvoką. Ir pats lyderis, ir jo partijos „Nemuno aušra“ programa neslepia paniekos parlamentinėms partijoms. Nors atakų smaigalyje dažniausiai nusitaiko į konservatorius ir liberalus, R. Žemaitaičio užimama takoskyra nėra „konservatoriai vs. kiti“. Esmine perskyros ašimi jis ima visą politinę klasę, priešindamas ją su žmonėmis (kad ir kaip juos supranta). Tai demokratija Lietuvoje netikintis populizmas. Jam būdinga ieškoti priešų tarp mažumų ir ten, kur jų nėra. Savo programoje „Nemuno aušra“ duoda suprasti, kad partija nėra patenkinta dabartine Lietuvos užsienio politikos kryptimi.
Lemiamą sprendimą dėl radikalų valdžioje turi priimti centro kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R. Žemaitaičio partija pati jiems skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma „Nemuno aušros“ programoje: „Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R. Žemaitaitis interviu jau teigia, kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.
„Kaip žinot, ten sakė, Lietuvoj niekas nerenka, o amerikonai išrenka mūsų valdžią“, – interviu LRT kalba R. Žemaitaitis. Atrodo, ironizuoja, ne jis taip sako, kažkas kitas sakė, čia tik ginasi nuo G. Nausėdos kritikos. Bet tokie akcentai dedami ne šiaip sau.
Sanitariniai kordonai (ne)taikomi įvairiai. Toks dar šiaip ne taip veikia Vokietijoje, užkirsdamas kraštutinei dešinei kelią į nacionalinę ir žemių vyriausybes. Švedijoje centro dešinieji po ilgo laiko pasidavė ir priėmė parlamentinę paramą vyriausybei. Ispanai didesnių problemų nedarė apskritai ir kordonų nekonstravo.
Pas mus situacija kitokia – lemiamą sprendimą dėl radikalų valdžioje turi priimti centro kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R. Žemaitaičio partija pati jiems skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma „Nemuno aušros“ programoje: „Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R. Žemaitaitis interviu jau teigia, kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.
Eis su „parsidavusiais“?
V. Blinkevičiūtės ir kitų vietoje pagalvočiau ne tik apie darbo su konservatoriais sunkumus, bet ir savigarbą.