Žinoma, didelė dalis rinkėjų dar neapsisprendė. Tačiau šie neapsisprendimai yra apriboti – pavyzdžiui, ar ateiti į rinkimus ir balsuoti už Laisvės partiją; rinktis Ingridos Šimonytės konservatorius ar Liberalų sąjūdį; remti „Nemuno aušrą“ ar kažką iš kitų „antisistemininkų“; atiduoti balsą už socialdemokratus ar „demokratus“.
Paskutinį kartą reikšmingo rinkėjų srauto posūkis, nefiksuotas apklausų reitinguose, įvyko 2016 m. Tada nemažai žmonių nusisuko nuo socialdemokratų ir parėmė „valstiečius“. Bet pastarieji tada save pateikė kaip centro partiją, mažai išnaudojo nepasitikėjimą valstybe, jų politinė retorika ir kampanija buvo gana švelni.
Kodėl apie tai kalbu?
2016 m. rinkimai rodo aiškų precedentą, kaip reitingų viršūnėse įsitaisę socialdemokratai galėtų paleisti dalį rinkėjų. Žinoma, ne konservatoriams. Kaip tam tikra trečioji jėga jau kurį laiką viešojoje erdvėje įsitaisė Remigijaus Žemaitaičio partija. Tačiau jų piktas, demagoginis, užsienio politikos konsensusą baksnojantis tonas tam užkerta kelią. Galbūt todėl pastaruoju metu, atrodo, R. Žemaitaitis stengiasi atrodyti nuosaikesnis.
2016 m. rinkimai rodo aiškų precedentą, kaip reitingų viršūnėse įsitaisę socialdemokratai galėtų paleisti dalį rinkėjų. Žinoma, ne konservatoriams. Kaip tam tikra trečioji jėga jau kurį laiką viešojoje erdvėje įsitaisė Remigijaus Žemaitaičio partija. Tačiau jų piktas, demagoginis, užsienio politikos konsensusą baksnojantis tonas tam užkerta kelią. Galbūt todėl pastaruoju metu, atrodo, R. Žemaitaitis stengiasi atrodyti nuosaikesnis (ir kartais jam tai pavyksta – pavyzdžiui, kai šalia emocijų nevaldo Žygimantas Pavilionis).
Paprastai kalbant, rinkimuose dabar yra keli partijų, kurių rinkiminis potencialas daugmaž nusistovėjo, blokai.
Pirmas blokas yra konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija. Žinoma, tai nėra visiškai homogeniška grupė. Liberalų sąjūdis iš opozicijos balsų gali ir paimti, ir jiems atiduoti. Atitinkamai dalis jaunimo arba eis į rinkimus ir balsuos už Laisvės partiją, arba iš viso neis – jiems konservatoriai dar per konservatyvūs.
Tačiau bendrai paėmus, šie persiskirstymai bus per maži, kad kažkaip esmingai paveiktų rinkimų prognozes. Tai rinkėjų grupė, vidutiniškai daugiau patenkinta demokratija, remianti dešiniųjų Vyriausybę.
Antrasis blokas yra socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio „šešėlinė“ centro kairė, nuo pirmosios beveik niekuo nesiskirianti. Nematau prielaidų keistis jų tarpusavio santykiui – Vilija Blinkevičiūtė temps saviškius į pirmą vietą, o „demokratams“ turi pakakti balsų 5 proc. barjerui peržengti, bet ne kažką daugiau.
Tai gana heterogeniška rinkėjų grupė, apimanti įvairią geografiją, pajamų ir amžiaus grupes. Ji nusistačiusi prieš dabartinę Vyriausybę, yra konservatyvesnė, tačiau kitais klausimais gana nuosaiki, neturi daug politinio pykčio. Socialdemokratai ir „demokratai“ yra arčiausiai visuotinės, catch-all partijos archetipo.
Paskutinis rimtesnis blokas yra „Nemuno aušra“ ir įvairios „taikos“ koalicijos – tai partijos, kurių rinkėjas yra ne tik konservatyvus, bet kartu labiausiai nepatenkintas demokratijos veikimu Lietuvoje, stipriai abejoja gynybos finansavimo didinimu. Šiame bloke aiškus lyderis yra R. Žemaitaitis. Vis tik dėl ligšiolinio apsiribojimo tik šia rinkimine niša ir kartu viešojoje erdvėje įsivirtinusio radikalaus įvaizdžio jam sunku – nors, panašu, stengiasi – greitai persikvalifikuoti į catch-all, nors ir nesisteminio, politiko įvaizdį.
Yra pora partijų, kurios užima tam tikrą tarpinę poziciją tarp blokų. „Valstiečiai ir žalieji“ – ryškiausias atvejis, kurį patalpinčiau tarp žemaitaičių ir (social)demokratų. Yra variantas, kur jų ir R. Žemaitaičio potencialą gali apskabyti Viktoro Uspaskicho suburta koalicija už kapituliacinę Ukrainos taiką.
Bet turint galvoje, kad dar kažkur figūruoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Eduardas Vaitkus, visiems čia neužteks.
Toliau pateikiamos prognozės yra paremtos aptartomis kokybinėmis įžvalgomis ir skaičiavimais. Įvertinau priešrinkiminių apklausų ir šiais metais vykusių rinkimų duomenis, sudariau kelis paprastus statistinius modelius.
Labai gaila, kad šį kartą Europos Parlamento rinkimų aktyvumas buvo žemas – patikrinęs praeities duomenis atradau, kad tais pačiais (ar kitais) metais vykę tokie rinkimai Lietuvoje gana tiksliai leido spėti būsimus Seimo rinkimų laimėtojus. Dabar palyginti yra gerokai sunkiau, todėl jiems savo galutiniame modelyje suteikiau mažesnį svorį.
Labai gaila, kad šį kartą Europos Parlamento rinkimų aktyvumas buvo žemas – patikrinęs praeities duomenis atradau, kad tais pačiais (ar kitais) metais vykę tokie rinkimai Lietuvoje gana tiksliai leido spėti būsimus Seimo rinkimų laimėtojus. Dabar palyginti yra gerokai sunkiau, todėl jiems savo galutiniame modelyje suteikiau mažesnį svorį.
Apklausų rezultatus, kurie mano modelyje turėjo daugiausia svorio, taip pat koregavau – pagal tikimybę, kurie rinkėjai ateis į rinkimus. Įprastai lietuviška dešinė, ypač konservatoriai, rinkimuose pasirodo geriau, nei rodo reitingai.
Žinoma, pateikiamos prognozės skirtos tik daugiamandatei – vienmandačių spėti neįmanoma tol, kol neaišku, kas pateko į antrą turą. Taigi, šie procentai galioja tik 70 iš 141 mišriai renkamo mūsų parlamento vietos.
Šį kartą dėl daugiamandatės laimėtojo titulo varžysis dvi partijos – socialdemokratai ir konservatoriai.
Nedideliu skirtumu pergalę prognozuočiau socialdemokratams – 21 proc. balsų. Sąlyga – kad R. Žemaitaitis paskutinėmis savaitėmis nevirs į pūkuotuką ir nenugriebs nuo jų kelių, dar neužtikrintų pergalės procentų.
Žiūrėdamas į skaičius ilgai (kokias 7 minutes) mąsčiau, ar nereikėtų vis dėlto pirmos vietos atiduoti konservatoriams – jie visada gerai pasirodo daugiamandatėje ir opozicinių jėgų fragmentacija jiems palanki. Tačiau Lietuvos rinkimuose dar nebuvo, kad valdančioji partija surinktų daugiausia balsų. Todėl prognozuoju antrą vietą – 20 proc. balsų. Žinoma, kad tokia prognozė yra simbolinė, vieno laimėtojo nebus.
Žiūrėdamas į skaičius ilgai (kokias 7 minutes) mąsčiau, ar nereikėtų vis dėlto pirmos vietos atiduoti konservatoriams – jie visada gerai pasirodo daugiamandatėje ir opozicinių jėgų fragmentacija jiems palanki. Tačiau Lietuvos rinkimuose dar nebuvo, kad valdančioji partija surinktų daugiausia balsų. Todėl prognozuoju antrą vietą – 20 proc. balsų. Žinoma, kad tokia prognozė yra simbolinė, vieno laimėtojo nebus.
Trečioje vietoje įsitaisys R. Žemaitaitis su „Nemuno aušra“. Atsilikdamas nuo pirmūnų, tačiau gana patogiai, su 13 proc. balsų atsiplėšdamas nuo likusių.
Nuo šios vietos prasideda serija galvos skausmų ir nedidelių skirtumų. Pirmas sunkus pasirinkimas yra „valstiečiai“. Iki šiol išsilaikančios neblogos pozicijos apklausose lemia, kad jiems duodu 9 procentus.
Toliau turime dvi Vyriausybės partijas – taip, dvi. Pirmoji yra aiški – Liberalų sąjūdis, kurie, neturėdami valdančiojoje koalicijoje išsiskiriančios politinės platformos, kažkaip sugeba išlikti konkurencingi. Į Seimą pateks: liks penktoje vietoje su 7 procentais. Atrodo mažai? Dalis jų rinkėjų paskutiniu momentu pasirinks konservatorius.
Laisvės partija irgi pateks į Seimą – su 6 proc. balsų. Apklausose jie atrodo prastai, bet šis rinkėjas turi priežastį ateiti – tai vis tik vienintelė partija, kuri aiškiai pasisako už tos pačios lyties partnerystę, ir pasižymi patirtimi to siekiant praktiškai. Be to, spėju, kad apklausos prasčiau „pagauna“ jaunus, socialiai aktyvius žmones.
Paskutinė partija, įšoksianti į Seimą – S. Skvernelio „demokratai“ su 6 proc. balsų. Panašiai kaip ir Liberalų sąjūdis, jie nukentės nuo konkurencijos su lyderiais – dalis rinkėjų paskutiniu metu nubyrės socialdemokratams.
Spėčiau, kad kitos partijos (ir jų koalicijos) reikiamų balsų kiekio nesurinks ir mandatų dalybose nedalyvaus.
