Ne pirmas kartas. Galima prisiminti Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nuomonę, kad demokratijoje mažuma klauso daugumos. Arba valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio idėją referendumą organizuoti per dvi dienas, bet su dviejų savaičių pertrauka. Vardinti būtų galima ir toliau.
Niekas neginčija, kad valstiečiai turi teisę valdyti šalį ir priimti sprendimus. Taip, dėl vienmandačių antro turo jie gavo gerokai daugiau vietų Seime, nei atiduota balsų už jų sąrašą. Tačiau visgi partija per sąžiningus, laisvus ir konkurencingus rinkimus gavo didžiausią mandatą.
Visgi daugumos (šiuo atveju didžiausios mažumos) teisės į valdžią principas yra tik vienas iš demokratijos elementų. Jeigu jis būtų vienintelis, tada labai didėtų žiaurių ir neteisingų sprendimų rizika.
Įsivaizduokite, kad vilkas su avimi balsuoja dėl to, kad vilkas nori suvalgyti avį. Nėra daugumos, sprendimas nepriimamas. Vilkas pasikviečia dar vieną vilką. Dviejų trečdalių persvara laimi, avis keliauja į daugumos pilvus.
Nevaržoma daugumos valdžia yra daugumos tironija, kaip argumentavo ne vienas liberalus politikos teoretikas.
Net jeigu išrinkta dauguma (savanoriškai) nesielgia neteisingai ir arogantiškai (bijodama nebūti perrinkta), tai vis tiek yra tik siaura, procedūrinė samprata – sakykime, minimalus apibrėžimas, kurį pasiūlė Josephas Schumpeteris. Bet kalbame būtent apie tai, kad šiuolaikinė demokratija nėra tik žmonių, išrinktų rinkimų keliu, valdymas.
Tam, kad valdžia nesielgtų bet kaip, o visuomenė turėtų tam tikras garantijas, demokratijoje yra liberalusis elementas – pamatinės politinės ir pilietinės laisvės, kurias užtikrina valstybė. Būtent todėl tokį režimą mes vadiname liberaliąja demokratija.
Tarp esminių laisvių yra žodžio ir žiniasklaidos. Naikindami posėdžių įrašus, premjeras su komanda siaurina šios laisvės ribas. Kaip ir ribojant priėmimą prie Registro centro duomenų.
Demokratija yra ir vertikali atskaitomybė rinkėjui. Ne tik per rinkimus, o kai nuolat paaiškini savo veiksmus, gerbi visuomenę (posėdžių įrašų slėpimas yra atvirkščias dalykas). Po teisybei, bendrai paėmus, valstiečiai čia ne taip ir skiriasi nuo kitų iki šiol valdžiusių. Požiūris iš aukšto į pilietį, nepriklausomai nuo užsiėmimo ar gyvenamosios vietos, yra bendras mūsų politikų vardiklis.
Demokratija yra ir horizontali atskaitomybė.
Kitoms institucijoms, tarp jų žiniasklaidai ir opozicijai. Šiuo atveju visai nesvarbu, ar ta opozicija yra konservatoriai, ar socialdemokratai, ar liberalai. Opozicijos rolė yra visada pertikrinti valdančiųjų sprendimus, žiniasklaidos – garantuoti valdžios viešumą ir skaidrumą. Kai naikinami posėdžių įrašai, tai padaryti tampa neįmanoma.
Šiais metais į Anapilį iškeliavęs JAV rašytojas Philipas Rothas knygoje The Plot Against America rašė, kad yra dviejų tipų stiprūs žmonės: tie, kurie viską daro dėl pinigų, ir tie, kurie iki galo ištikimi tam, kaip įsivaizduoja sąžiningą žaidimą. Tai yra pagarbos, kurią knygos veikėjo tėvui jaučia skaitytojas, esmė.
Pereinant iš privataus gyvenimo į politiką, pinigus (pagal Franką Underwoodą iš House of Cards), pakeiskime į galią. Problema ta, kad stiprių, gudrių žmonių, kuriems viskas politikoje sukasi apie galią, pas mus yra per daug. Reikia daugiau lyderių, kurie ištikimi sąžiningam žaidimui.
Nes galų gale, demokratija yra teisės viršenybė – kai visiems įstatymai galioja vienodai. Tai pagrindas, ant kurio stovi visi kiti demokratijos elementai (laisvi rinkimai, politinės teisės, horizontali, vertikali atskaitomybė, žiniasklaidos laisvė ir taip toliau).
Be jo demokratija tampa tuščia.
Lietuva čia neišsiskiria: su teisės viršenybe rimtų problemų turi visos pokomunistinės demokratijos.
Tačiau daugėja ženklų, kad greitu metu situacija esmingai nesikeis. Nesakau, kad kaip The Plot Against America, mes išrinkome (išrinksime?) savo Charlesą Lindberghą, kuris valstybę suks autoritarizmo link. Juk yra ir politikų, kurie mokosi. Norisi tikėtis, kad premjeras ir jo aplinka savo santykį su demokratiją dar tobulins.
Bet vis prisimenu 1918 m. sukurtos demokratiškos Čekoslovakijos prezidento Tomašo G. Masaryko žodžius, kad „dabar turime demokratiją, bet mums dar reikėtų ir demokratų“. Po lygiai šimto metų jie vis dar aktualūs, ir ne tik Čekijoje.
Lietuvoje turime pakankamai siaurų demokratų, kurie demokratiją suvokia procedūriškai ir gerbia laisvus, konkurencingus rinkimus. Mėgsta pabrėžti savo mandatą (kad išrinko žmonės).
Bet mes turime kur kas mažiau demokratų, kurie gerbtų laisvę, visuomenę ir respubliką.