Zuokas net tris kadencijas yra buvęs Vilniaus meru – pirmus du kartus 2000-2007 m. ir paskutinį 2011-2015 m. Visa tai buvo prie senosios rinkimų tvarkos, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos. Prie tiesioginių rinkimų 2015 ir 2019 m. jis pateko į antrą turą, tačiau abu kartus pralaimėjo Remigijui Šimašiui.
Nacionalinėje arenoje sekėsi prasčiau. Nuo 2012 m. Seimo rinkimų imtinai joks Zuoko politinis sąrašas, o jų buvo net trys skirtingos iteracijos, negavo bent 3 proc. rinkėjų balsų. 2014 m. prezidento rinkimuose Zuokas liko priešpaskutinis.
Suprantama, kodėl Zuoko sugrįžimas šį kartą laikomas realiu. Tai vienas nedaugelio žmonių, glaudžiai siejamų su vadovavimu Vilniui. Iš dalies toks vertinimas susidaro dėl eigos – politikas yra daug laiko ėjęs šias pareigas ir dar pora kartų buvo netoli sėkmės pakartojimo. Iš kitos pusės, kai dar nėra kitų kandidatų, o partijoms trūksta asmenybių, Zuokas iš pažiūros atrodo rimčiausiai.
Tačiau ir 2023 m. pabandymas Zuokui bus toks pats nesėkmingas.
Kuo ilgiau politikas išlieka politikoje, tuo jis daugiau susirenka negatyvių vertinimų. Tai galima kažkiek amortizuoti pasitraukimu iš politikos, tačiau tas daugiausiai galioja prezidentams – pavyzdžiui, tarp žmonių, kuriais lietuviai pasitiki, dažnai pirmauja Valdas Adamkus. Tačiau partiniams politikams, ypač užėmusiems svarbius postus, labiau galioja bendra taisyklė. Dar labiau galioja, jeigu jie politinėje karjeroje buvo įsivėlę į neskaidrias istorijas ir skandalus.
Dar 2012 m. porinkiminėje apklausoje buvo klausta, kaip žmonės vertina Zuoką. Skalę paverskime į intervalą nuo 0 iki 10, lyg rinkėjai rašytų politikui balą. Respondentai tada Zuokui vidutiniškai rašė 3,5. Palyginimui: Eligijus Masiulis buvo vertinamas 5, Algirdas Butkevičius – 6,3. Panašiai ar prasčiau už Zuoką žmonės vertino tik kitus dešinės politikus, kurie valdė per ekonominę krizę.
Zuoko balas Vilniuje buvo ne ką geresnis: 3,6. Taigi, nors tam tikras rinkėjų ratas, be abejo, buvo ir bus, nėra ypatingų prielaidų manyti, kad Vilnius yra jo tvirtovė. Tą parodė ir pastarieji savivaldos rinkimai. Atitinkamai nematau prielaidų galvoti, kad toks vertinimas esmingai pasikeitė.
Zuokas yra politikas, kuris pakankamai gerai išmano rinkimų kampaniją tam, kad patektų į antrą turą, ypač prie seklios konkurencijos. Tačiau tada suveikia strateginis balsavimas, kuriame žinomas, tačiau platesniuose sluoksniuose per ilgą laiką daug neigiamų vertinimų sukaupęs politikas, turi didelį minusą.
Žinoma, klausimas, ar jis į tą antrą turą pateks. Jeigu visgi pavyks, Zuokas turėtų šansų prieš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovą – čia galiotų paprasčiausia etninė takoskyra, už jį balsuotų lietuviai, ir tiek. Tačiau prieš kitą, nepriklausomą ar partinį kandidatą, kuris nors ir mažiau žinomas, bet kartu yra mažiau kontraversiškai vertinamas, jis turės rimtų problemų ir tikriausiai praloš.
Reikėtų akcentuoti, kad nors žinomumas dažnai įvardijamas kaip labai svarbus dalykas savivaldos rinkimuose, jis nieko negarantuoja, o mažesnis žinomumas kartais gali būti ir pliusas.
Aišku, daug kas priklauso nuo to, ką kels pagrindinės partijos, kurios tradiciškai gerai atrodo Vilniuje – konservatoriai, liberalai, Laisvės partija. Didžiausia klaida joms, žinoma, būtų bandyti tuos, kurie anksčiau jau pralošė.
Bet būtent dešinė ir jos balsai yra kitas raktas, padedantis suvokti tiek Zuoko fenomeną, tiek jo šansus.
Nors dažnai, kalbant apie šį politiką, jis vertinamas atskirai nuo partinio lauko, tačiau anksčiau Zuokas save pateikė kaip liberalą. Žiūrint iš sociologinės pusės, jis ir vėliau, jau pasitraukęs iš mainstream partijų, vidutiniškai daugiau patiko būtent konservatorių ir liberalų rinkėjams. Taigi, kartu tiems, kurie į Rusiją visada žiūrėjo kaip į grėsmę, o sovietmetį vertino neigiamai.
Apie 2011-2015 m. Zuokas pabandė išsilaisvinti iš politinės dešinės. 2011 m. rinkimus jis laimėjo su nepriklausomu sąrašu. Be to, kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Zuokas bandė laviruoti tarp pragmatinės ir vertybinės pozicijų. Tai jam neišėjo į naudą. Tolesnis susisiejimas su Remigijumi Žemaitaičiu ir jo šalininkais simpatijų tarp dešiniųjų laimėti irgi nepadėjo. Švelniai tariant.
Pastaraisiais metais Vilnius didžiuliais žingsniais tampa dešiniųjų tvirtove. Kažkam kitam čia laimėti Seimo vienmandates yra didelis iššūkis. Žinoma, nuo tiesioginių mero rinkimų įvedimo, nacionalinio lygmens simpatijos ir savivaldos balsavimas pradėjo vis daugiau atsiskirti, tai matyti daug kur. Tačiau Vilniaus rinkimai yra specifiniai, nes tai Lietuvos sostinė visomis prasmėmis: geografine, kultūrine, politine. Savivaldos rinkimai čia neišvengiamai tampa nacionalinės politikos dalimi, o bendros politinės simpatijos lengviau persikelia į balsavimą už merą.
Zuokas nebus tas kandidatas, kurį pirmame ar antrame ture rinksis dešiniųjų rinkėjai. Jie galėtų dreifuoti link nepriklausomo, tačiau su dešine nekonfliktavusio kandidato. Konservatoriai gali balsuoti už liberalą, jei mažiau tinka jų partijos kandidatūra – taip buvo 2019 metais Vilniuje. Atitinkamai, Laisvės partijos ar liberalų rinkėjai galėtų balsuoti už konservatorių kandidatą, jeigu ji ar jis jiems patiktų. Juk taip ir buvo 2019 m. prezidento rinkimuose.
Tačiau ne už Zuoką.
Statyčiau už tai, kad Zuokas nebebus Vilniaus meru. Pirma, dėl ilgalaikių neigiamų vertinimų. Antra, dėl negalėjimo pritraukti dešiniųjų balsų – kritinės masės, reikalingos pergalei Vilniuje. Nesureikšminčiau to, jeigu Zuoko konkurentai (nebūtinai partiniai) bus mažiau žinomi. Žinomumas yra išsprendžiamas reikalas, o štai ilgalaikės, įsicementavusios nuostatos – sunkiai pajudinamos.
Bet žinoma, dar palaukime balsų iš didžiųjų apylinkių.