Meilė, atlaikiusi galingų valdovų rūstybę ir išbandymus: Valdovų rūmuose virė aistros

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes.

„Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią turbūt galime pajusti tik prisimindami tuos žmones, kurie jį statė, gynė, kurie šiame mieste gyveno ir kūrė jį iš meilės ir su meile. Aš įsivaizdavau, kad klajoju Senamiesčio gatvėmis, dairausi į langus ir nugirstu pokalbių nuotrupas, pamatau languose šešėlius ir siluetus, kurie trumpai šmėkštelėję tuoj pasitraukia į savų gyvenimų gilumą. Iš šių garsų ir vaizdų susideda savotiškas spektaklis, kurio dekoracijos – lyg iš dangaus nusileidusios Vilniaus bažnyčios, didingi rūmai, siaurų gatvelių linkiai, skersgatviai ar aklagatviai ir didele meile alsuojanti miesto dvasia“, – sako knygos autorė Liuda Matonienė.

Liuda Matonienė (g. 1966 m.) baigė Vilniaus universitetą, profesionali gidė, nuo 2004 m. veda ekskursijas po Vilnių. Turi sukaupusi daugybę istorinės medžiagos apie miestą ir jo gyventojus. Jos veiklą Vilniaus meras ir Kultūros paveldo departamentas įvertino padėkos raštais. „Vilnius: meilės stotelės“ – pirmoji L. Matonienės knyga.

Knygą išleido leidykla „Tyto alba“. Dailininkė Asta Puikienė. DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

LDK Valdovų rūmai
Katedros a. 4

Kotryna Jogailaitė ir Jonas Vaza

Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos istorija iš tiesų verta jei ne kostiuminės istorinės dramos, tai bent detektyvinio filmo. Jų sąjunga, sudaryta Livonijos karo metais politiniais sumetimais,
patyrė atšiaurios gamtos išbandymų ir galingų valdovų rūstybę, tačiau atvėrė Europai Švediją ir pradėjo naują Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų dinastiją.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų dydis ir renesansinis atikas primena XVI amžiaus viduryje toje vietoje stovėjusius renesansiniu stiliumi rekonstruotus rūmus. Manoma, kad ištaigingą valdovų rezidencijos ansamblį XVI amžiaus viduryje kūrė italų architektai Bernardino Zanobi ir Giovanni Cini, rūmų puošybos darbus atliko skulptorius Giovanni Maria Padovano, o italų dendrologas J. Hartulanas įveisė erdvų parką su alėjomis, vejomis, gėlynais, balto marmuro skulptūromis, tvenkiniais ir dekoratyviniais tilteliais. Tokiuose rūmuose 1554–1559 metais gyveno Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas su trečiąja žmona Kotryna, palikusia gerų atsiliepimų apie laikotarpį Vilniuje. Rūmuose gana dažnai apsistodavo ir valdovo seserys.

Žygimantas Augustas turėjo keturias seseris. Gražiai vienodai aprengtos, sušukuotos, išmokslintos merginos tebuvo savo motinos Bonos Sforcos šešėliai. Karalienė visą dėmesį skyrė sūnui, o dukterų ateitimi beveik nesirūpino. Tik vyriausioji Izabelė laiku ištekėjo už Transilvanijos kunigaikščio, mat gavo neblogą kraitį, o antroji, Sofija, buvo ištekinta tik trisdešimt ketverių.

1557 metų vasario mėnesį karalienė Bona išvyko į Bari kunigaikštystę gimtojon Italijon, palikusi dvi netekėjusias dukteris. Kotrynai tuo metu buvo trisdešimt vieni, jos seseriai Onai – trisdešimt ketveri. Tais laikais mergina galėdavo tekėti sulaukusi vos trylikos metų, o ištekinti dvidešimtmetę ar vyresnę jau būdavo sudėtinga. Šių dviejų seserų likimu teko rūpintis broliui. Jo valia Kotryna ir Ona Jogailaitės gyveno tai Krokuvoje, tai Varšuvoje, bet daugiausia laiko praleisdavo Vilniuje. Vis dėlto, regis, Žygimantas Augustas jų nemylėjo – negalėjo atleisti joms ir motinai, kad nemėgo jo žmonos Barboros, ir rasdavo visokių kliūčių jų vedyboms.

Dėl Kotrynos Jogailaitės vyrai tebesivaržė net ketvirtajame jos gyvenimo dešimtmetyje. Jos rankos siekė Badeno hercogas, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, 57 metų našlys. Kunigaikštis Kotrynai nuolat siųsdavo laiškus ir dovanas ir per savo pasiuntinį laiške prašė paskubinti derybas, skųsdamasis, kad jam, senam žmogui, labai šalta miegoti vienam. Tačiau po metų jam vis dėlto buvo atsakyta neigiamai, mat jis buvo liuteronas. Per Žygimanto Augusto trečiąsias vedybas Kotrynai dėmesį rodė būsimosios karalienės brolis Ferdinandas Habsburgas, bet, matyt, žinodamas apie jo slaptą santuoką su austrų patarėjo dukra, Žygimantas santuokai nepritarė. Pagal to meto madą valdovas seserų Kotrynos ir Onos portretus siuntė ir į Švedijos karališkuosius rūmus valdant Gustavui Vazai, tačiau derybos neužsimezgė.

Tuo metu jau vyko Livonijos karas (1558–1583) dėl Livonijos ordino teritorijos kontrolės tarp Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir jos vakarinių kaimynių. Tikėdamasis diplomatiniais žingsniais savaip sureguliuoti konfliktą su LDK, turėjusia savų interesų Livonijoje, 1560 metais Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV, vadintas Rūsčiuoju, į Vilnių pasiuntė delegaciją prašyti vienos iš Žygimanto Augusto seserų rankos. Žingsnis buvo rizikingas, tačiau vedybos su Jogailaite jam atrodė patrauklios. Vakarų Europos valdovai neskubėjo saistytis giminystės ryšiais su stačiatikiška Maskva, o vedęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo seserį Ivanas Rūstusis galėjo tikėtis lengviau užmegzti diplomatinius santykius su Vakarais ir užimti Livoniją. Maža to, Ivanas Rūstusis slapta vylėsi po bevaikio Žygimanto Augusto mirties tapti Lietuvos ir Lenkijos valdovu.

Žygimantas Augustas uždraudė pasiuntiniams su seserimis susitikti, tik leido pasižiūrėti į jas, einančias į Katedrą melstis. Net iš tolo caro pasiuntiniai įžvelgė jaunesniosios sesers Kotrynos grožį. Maža to, Lietuvos ir Lenkijos valdovas kėlė sąlygą tartis dėl galimų vedybų tik Maskvos kariuomenei pasitraukus iš Livonijos. Derybos tęsėsi tris savaites. Kotryna visą tą laiką vaikščiojo apsiverkusi, nes Europoje jau buvo pasklidusios kalbos pie tironišką Ivano IV elgesį. Galiausiai, matyt, Kotrynos laimei, derybos nutrūko.

Aptariamais 1560 metais karo veiksmai Livonijoje atsinaujino, pretenzijas į Livoniją pareiškus ir Švedijai. Žygimantas Augustas siekė sudaryti sąjungą su Švedija prieš Maskvą ir gauti iš jos paskolą, todėl pasiūlė tais pačiais metais į Švedijos karaliaus sostą sėdusio Eriko XIV Vazos broliui Suomijos kunigaikščiui Jonui Vazai atiduoti į žmonas Kotryną. Šį kartą konfesiniai skirtumai jam nebeatrodė svarbūs. Tačiau Erikas XIV uždraudė broliui vesti Jogailaitę.

Vis dėlto Jonas, pamatęs Kotrynos atvaizdą, tikriausiai susižavėjo, be to, norėjo įtvirtinti savo, kaip Suomijos kunigaikščio, autonomiją, todėl nepakluso karaliaus valiai ir 1562 metais atvyko į Gdanską, paskui į Kauną tęsti derybų dėl tuoktuvių. Rugsėjo 12 dieną Kauno rotušėje buvo aptartos sąlygos ir sudaryta vedybų sutartis.

Žinodamas apie Vazų konfliktą Žygimantas Augustas stengėsi atidėti sesers vestuves, tačiau gavęs iš jaunikio 120 tūkstančių auksinų paskolą tuoktuvių datą net paankstino. Vedybų sutartyje buvo numatyta, kad protestantas vyras privalo sutikti su katalikiškos santuokos apeigomis ir pažadėti nesikišti į žmonos tikėjimo reikalus. Pagal šią sutartį, vyrui mirus, Kotryna būtų gavusi našlės pinigus net jei gyventų ne Švedijoje.

Spalį Jonas Vaza atvyko į Vilnių oficialiai prašyti Kotrynos rankos. Prie reprezentacinių Rūdninkų vartų jį iškilmingai pasitiko didžiojo kunigaikščio dvaras, Vilniaus vaitas ir visas magistratas, amatininkų cechai su vėliavomis ir miestiečių minia. Čia jo laukė ir pats Mikalojus Radvila Juodasis, mirusios valdovo žmonos Barboros pusbrolis, iš pradžių priešinęsis vedyboms, o dabar, matyt, susitaikęs su valdovo sprendimu.

Spalio 4 dieną įvyko vestuvės, tapusios Vilniuje vienu įspūdingiausių XVI amžiaus įvykių, mat buvo labai neįprastos. Paprastai karališkosios vestuvės būdavo rengiamos jaunojo šalyje. Tačiau Jonas buvo liuteronas, o Žygimantas Augustas reikalavo katalikiškų vestuvių – tokios protestantiškoje Suomijoje ar Švedijoje negalėjo įvykti. Maža to, tuoktuves būtent Vilniuje lėmė ir Jono Vazos nesantaika su broliu Švedijos karaliumi. Katedroje jaunuosius sutuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vestuvių puota Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose truko visą savaitę. Liejosi vynas, stalai lūžo nuo valgių, vyko šokiai, riterių turnyrai ir žirgų lenktynės. Rotušės aikštėje buvo iškeltos vaišės miestiečiams. Baigiantis vestuvių puotai, spalio 11-ąją, Jonas Vaza užrašė Kotrynai Helmės pilį Estijoje, visas gražiąsias Alandų salas, Raumos miestą Suomijoje. Kitą dieną sutuoktinių pora išvyko iš Vilniaus.

Kotryna Jogailaitė iš savo motinos Bonos Sforcos buvo paveldėjusi 50 tūkstančių dukatų, tačiau šio palikimo taip ir negavo. Vis dėlto nuotaka iš Lietuvos išsivežė nemažą kraitį – 32 tūkstančius dukatų. Kitą didelę kraičio dalį sudarė brangenybės: vertingi papuošalai, brangūs drabužiai, indai ir sidabro šakučių rinkinys – didelė naujovė, nes Suomijoje ir Švedijoje šakutės dar nebuvo žinomos. Kotryną lydėjo 100 karietų, 1 200 žirgų. Jonas Vaza leido žmonai atsivežti, be rūmų damų, ir tris katalikų kunigus, siuvėją, vaistininką bei keturis neūžaugas juokdarius.

Buvo planuojama Suomiją pasiekti laivu iš Rygos. Tačiau tais metais žiema buvo tokia ankstyva ir atšiauri, kad Rygos įlanka užšalo, laivas įstrigo tarp lyčių, ir jaunieji buvo priversti rizikuodami gyvybe grįžti ledu į uostą. Paskui nutarė rizikuoti dar labiau ir keliauti per Pernu ir Revelį (Taliną). Pernu miestą tuo metu buvo užėmęs Erikas XIV. Rūstaudamas, kad Jonas Vaza vedė prieš jo valią, jis įsakė iš jaunavedžių palydovų atimti arklius. Taigi, toliau palyda kelionę tęsė pėsčiomis. O pakeliui jų tykojo įniršusio, kad buvo sužlugdyti planai įsitvirtinti Livonijoje, Ivano Rūsčiojo sutelkta penkių tūkstančių vyrų kariuomenė, pasirengusi įvykdyti caro įsakymą pagrobti Kotryną ir nugabenti ją į Maskvą. Turbūt įvyko stebuklas, nes Kotrynai ir Jonui pavyko išvengti caro kareivių pasalos ir laimingai pasiekti uostą.

Vis dėlto tuo jų bėdos nesibaigė – dar vienas išbandymas jaunavedžių laukė jūroje. Juos užklupo stipri audra, laivą užnešė ant seklumos, ir Suomijos krantą Jonas su Kotryna pasiekė valtimi. Pagaliau povestuvinė kelionė, trukusi ilgiau nei du mėnesius, baigėsi laimingai. Jonas ir Kotryna apsigyveno Suomijos kunigaikščio rezidencijoje – Turku, švediškai Abo, pilyje. Čia kunigaikštienės garbei surengtos iškilmės truko keletą mėnesių. Jos kraitis buvo eksponuojamas pilyje, ir jo pasižiūrėti važiavo žymiausios Suomijos bajorų šeimos. Gyveno jie taikiai ir ramiai, tačiau Jono brolis Erikas XIV, jau pramintas Pamišėliu, ėmė įtarti, kad Jonas nori paveržti iš jo Švedijos karaliaus sostą. Tūždamas Erikas XIV apkaltino jį išdavyste, apsupo ir užėmė Turku pilį, o sutuoktinius įkalino Gripsholmo pilyje netoli Stokholmo. Kotryną norėjo išsiųsti į Vilnių, tačiau net ir grasinimais nepavyko priversti kunigaikštienės palikti Jono.

Tada viltį vėl atgavo Ivanas Rūstusis. Jis rašė Švedijos karaliui laiškus, siūlydamas visokią pagalbą ir žadėdamas amžiną taiką, jei tik šis atiduos jam Kotryną. Tačiau ji buvo ištikima savo vyrui ir pasiliko kalėti pilyje. Iš pradžių pora glaudėsi viename kambaryje, paskui gavo keletą patalpų ir galėjo pasivaikščioti pilies sode. Kalėjime jiems gimė dukrelė Izabelė, bet po dvejų metų kalėjime ir mirė. Gimė ir sūnus Zigmantas Vaza, vėliau tapsiantis Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Ivanas IV pasiuntė delegaciją ir darė spaudimą Erikui, kad atiduotų Kotryną. Šis sutiko, o Joną III ir jo sūnų Zigmantą ketino nužudyti. Tačiau niekaip nenurimstančio Ivano Rūsčiojo veiksmai paskatino švedų liaudies maištą prieš karalių Eriką. Tautą palaikė kitas brolis – Karolis Vaza – ir karalius buvo nuverstas nuo sosto. 1567 metų spalio mėnesį, ketverius metus iškalėję, kunigaikštis Jonas ir Kotryna su sūneliu buvo išlaisvinti ir Upsalos katedroje karūnuoti Švedijos karaliumi ir karaliene.

Tad Eriko Pamišėlio nuogąstavimai pasitvirtino, o Kotrynos ištikimybė buvo apvainikuota – ji, katalikė, tapo protestantiškos Švedijos valdove. Iš visų iki tol valdžiusių Švedijos karalienių Kotryna buvo labiausiai išsilavinusi, kilusi iš garsiausios to meto giminės. XVII amžiaus kronikininkas Aegijus Girsas apie ją parašė: „Ji rūpinosi ne tik karaliumi, bet ir visa karalyste, ypač vargšais ir tais, kuriems reikėjo pagalbos, buvo maloni ir gera linkinti karalienė.“ Jonas III Vaza neprieštaravo, kad vaikai būtų auklėjami katalikiškai – atrodo, kad Kotryna turėjo nemažą įtaką savo vyrui ir atvėrė Švediją Europai. Jos dėka karalius leido išlikusiems katalikų vienuolynams vėl priimti novicijus, bendravo su Romos popiežiumi ir net bandė sugrąžinti į liuteronų liturgiją tam tikrus katalikų liturgijos elementus.

Tuo laikotarpiu Švedijos karalių pilis Stokholme buvo perstatyta renesanso stiliumi. Kadaise kunigaikštienė Elena į Vilnių atvežė tviskančią Bizantijos dvaro prabangą, o Kotryna Jogailaitė, kilmingiausia visų laikų Švedijos karalienė, paskatino šalyje plisti ne tik Renesanso epochos architektūros stilių, bet ir kultūrines vertybes.

Karalienė Kotryna mirė 1583 metais, sulaukusi penkiasdešimt septynerių, ir buvo palaidota Upsalos katedroje atskiroje koplyčioje. Santuokoje ji pragyveno daugiau nei dvidešimt metų ir įvykdė tai, kas buvo išraižyta vestuvių žiede: „Niekas, išskyrus mirtį“ – niekas, išskyrus mirtį, neišskyrė jos su mylimu vyru.

Kotrynos ir Jono sūnus Zigmantas Vaza tapo motinos gimtosios šalies valdovu ir Vazų dinastijos pradininku – tetos Onos Jogailaitės dėka jis buvo išrinktas ir vainikuotas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Jis pradėjo statyti šventajam karalaičiui Kazimierui skirtą koplyčią prie Vilniaus katedros, kurioje prieš daugelį metų jo tėvai susituokė ir pradėjo bendrą gyvenimą, kupiną sunkumų ir pavojų, bet jie nepajėgė įveikti ištikimybės, kilnumo, pagarbos ir meilės.