Būtent į žiniasklaidą lėkė strėlės uždarame valstybės, saugumo, prokuratūros bei teisėtvarkininkų vadovų pasitarime Seime penktadienį. Tiesa, viešai aukščiausi šalies asmenys apie tai užsiminti kol kas nedrįso, tačiau ir vėl stebino arogantiška jų laikysena ir požiūris į šalyje vykstančius įvykius. Užuot išėję pasikalbėti akis į akį su tauta, jie vietoj savęs siuntė į minią sunkiai atpažįstamus „iešmininkus“, turbūt turėjusius tautai paaiškinti sunkiai suvoktus politinius savo viršininkų sprendimus.
Apmaudu, kad ant šio valdančiųjų puolimo užkimba ir akademikai, toje pačioje žiniasklaidoje formuojantys auditorijos nuomonę, ir paprasti klausytojai, žiūrovai, skaitytojai. Neva žiniasklaida „per daug“ kalbėjo apie riaušes Rygoje, apie seimūnų privilegijas ir taip paskatino chuliganus išsilieti prie Seimo. O įmanoma buvo apie tai nutylėti?
Be to, jei Rygos įvykiai nebūtų eskaluoti taip plačiai ir analizuoti taip išsamiai, dabar turėtume trigubai daugiau aukų bei nuostolių ir penkiagubai mažiau sulaikytųjų ir nubaustųjų.
Taip pat apmaudu, kad savo nemokšišką, agresyvų bei arogantišką bendravimą su žiniasklaida valdantieji bando pridengti tuo, kad jie pastarosios yra neva puolami dėl nepasitenkinimo padidėjusiais mokesčiais. Gudriai nutylėdami tai, kad tik įsitvirtinę Seime savo bendravimą su žurnalistais pradėjo nuo draudimų, o kai kurie, kaip Seimo narcizas A.Valinskas, ir nuo patyčių.
Po to, kai žurnalistai pradėjo masiškai ignoruoti SVARBIAUSIOJO VALSTYBĖS VADOVO, jo Didenybės A.Valinsko pasisakymus bei „užmiršo“ jo spaudos konferencijas ir apskritai pavardę, šiam, atrodo, neliko nieko kito, kaip kreiptis į visada veikiantį „patikimo“ dienraščio kromelį „Respubliką“ ir išsispausdinti ten ir tam pačiam akcininkui priklausančiose „Vakaro žiniose“ savo kreipimąsi. Beje, su užsakymo numeriu. Įdomu, iš kieno piniginės už tai buvo sumokėta... Neatsitiktinai ši leidinių grupė neprisidėjo prie bendro žiniasklaidos kreipimosi į Seimą bei prezidentą dėl varžomo žurnalistų darbo.
Problema ne tik vienų ar kitų veikėjų arogancija. Komunikacijos problema jau akivaizdi ir Vyriausybėje. Iš kur žurnalistams gauti informacijos, jei priėmus šimtus įstatymo pataisų finansų ministras A.Šemeta meta paaiškinimų laukiančiai žurnalistų miniai: „Nemanau, kad turėčiau aiškinti detales, tam yra specialistai“, - ir palieka išsižiojusius... Pagarsėjęs bėgiotojas nuo žurnalistų A.Šemeta niekuomet nekelia telefono ragelio, o gauti iš jo interviu yra praktiškai neįmanoma. Didelė konservatorių klaida – iš esmės konfliktuodami daugiausiai su „Lietuvos rytu“, jie vengia įvardinti, kuri konkrečiai žiniasklaida jiems taip kliūna ir kodėl. Ant tų pačių užaštrintų šio dienraščio ir portalo antraščių bei temų kurpaliaus valdantieji užmauna ir likusią žiniasklaidą.
Konservatorių ir „Lietuvos ryto“ konfliktas – senas. Praėjusią kadenciją šis dienraštis akivaizdžiai laikėsi vadinamųjų „valstybininkų“ linijos: palaikė „Leo LT“ įkūrimą bei G.Kirkilo vyriausybę, negailestingai vanojo šonus konservatoriams. Apogėjų šis konfliktas pasiekė „Lietuvos rytui“ spausdinant, švelniai tariant, abejotino patikimumo duomenis iš pulkininko V.Pociūno žūties bylos bei priklijavus konservatoriams teroristų etiketę po Pakaunės savanorių istorijų tyrimo. Tada partijos vadovybė netgi paliepė partijos nariams atsisakyti „Lietuvos ryto“ prenumeratos, primygtinai rekomendavo nerašyti jam (ar portalui) straipsnių ir tt. Tie santykiai taip ir nepagerėjo. Žinoma, „Lietuvos rytas“ dažnai perlenkia lazdą, kabina jokių žiniasklaidos standartų neatitinkančias antraštes, tačiau blogiausia, kad stebint valdančiųjų elgesį, pulti jį smerkti nebeapsiverčia liežuvis. Nesileisiu į ilgus išvedžiojimus apie demokratijos vertybes bei žodžio laisvės vertę. Pasakysiu tik trumpai – VALDANTIEJI, LEISKITE MUMS DIRBTI IR NEIEŠKOKITE ATPIRKIMO OŽIŲ.
Nekenktų dar pasklaidyti ir ryšių su visuomene vadovėlį ar pasikonsultuoti su įvairiais ryšių ir jausmų specialistais. Žinau, kad sunku išklausyti to, kas nelabai patinka, bet juk reikia kažkada atsikratyti paauglystės bėdų.
O iš tiesų dažnai užtektų paprasto, žmogiško bendravimo ir atsikratyti minties, kad visi kiti - kvailesni.