Miglė Valaitienė. Į mokyklą kaip į karą

Pirmą kartą išleidžiant vaiką į mokyklą už kanceliarinių prekių kainas labiau gąsdinti turėtų ten vyraujanti kultūra – remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) atliktu tyrimu, Lietuvoje patyčias patiria 70 proc. vaikų. Specialistai sako, kad iš kitų tyčiotis būna linkę apleisti, skriaudžiami ir pasitikėjimo savimi stokojantys vaikai, o nuolatinis aktyvus tyčiojimasis iš kitų galiausiai nulemia ir suaugusio žmogaus kelią – 60 proc. berniukų, kurie tyčiojosi iš bendraamžių mokykloje, iki 24 metų amžiaus padarė vieną nusikaltimą, o iki 35 metų – 3 ir daugiau.

Patyčiose dalyvaujantys vaikai turi vaidmenis, kurie panašūs į išryškėjančius visuomenėje kritinėse situacijose. Pirmieji aktyviai įsitraukia į patyčias, dalis – bijodami, kad patyčios bus nukreiptos ir į juos. Kiti bando apsimesti, kad niekas nevyksta ir vengia patys tyčiotis, tačiau prisideda nedarydami nieko, kad tai liautųsi (beje, šį vaidmenį labai dažnai prisiima ne tik vaikai, bet ir mokytojai). Tik nedidelė dalis aiškiai sau įvardija, kad tai, kas vyksta, yra blogis, todėl net bijodami sulaukti atkirčio stoja ginti skriaudžiamo bendraamžio.

Nėra ko stebėtis, kad tokius vaidmenis prisiima vaikai, nes lygiai tas pats vyksta suaugusių visuomenėje, pavyzdžiui, prasidėjus karui. Dalis tuoj pat kolaboruoja ir tikisi, kad ne tik išvengs agresijos, bet ir bus apdovanoti. Kiti aiškina, kad reikia derėtis, netiekti aukai ginklų, paremti agresorių ir tada karas baigsis greičiau. Tai – patys silpniausi, bailiausi, menkiausios moralės žmonės. Likusieji aiškiai įvardija, kad tai, kas vyksta, yra blogis, todėl drąsiai stoja į kovą, neretai rizikuodami savimi.

Ir jei lietuviai karo kontekste beveik visada prisiima gynėjo vaidmenį, tai Lietuvos mokyklose vyrauja kitokia realybė: patyčių 11–15 metų paauglių tarpe situaciją nagrinėjusio PSO tyrimo duomenimis, pagal tyčiojimosi iš kitų rodiklį Lietuvą tik vienoje amžiaus grupėje (11 m.) aplenkė Moldova, o visose kitose mokinių amžiaus grupėse Lietuvos rodikliai yra patys didžiausi (tyrime dalyvavo 45 šalys).

Tai rodo, kad Lietuvos vaikai nepasitiki savimi, nesukuria saugaus ryšio su tėvais, patiria skriaudų. O blogiausia, jog auga tokie patys būsimi kolaborantai, bailiai, menkos moralės žmonės, kurių net 60 proc. nesulaukę 25 metų padarys nusikaltimą.

Vidurinę mokyklą lankiau 2000–2005 metais viename Vilniaus rajone. Kiekvieną dieną priešais klasę stovintis ir pamoką aiškinantis mokytojas apsimesdavo nematantis, kad jo klasėje vyksta oro ataka. Išėmę rašiklių šerdeles, apspjaudytus ar apsnarglėtus popieriaus gumuliukus šaudantys bendraklasiai bandydavo ką nors „denacifikuoti“. Šlykštūs seilėti gumuliukai veldavosi ilgaplaukėms mergaitėms į plaukus, o visa pamoka praeidavo ne semiant žinias, bet bandant juos iškrapštyti. Dabar jau nebestebina, kad šią „specoperaciją“ dažniausiai pradėdavo „Russkiy mir“ kultūroje augantis bendraamžis, bet tais laikais man, „megztų berečių“ aplinkoje gyvenusiam vaikui, tai kaskart sukeldavo kultūrinį šoką.

„Denacifikacija“ visada prasidėdavo dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dabar vyksta Ukrainoje, t. y. visiškų kliedesių – per didelė nosis, negražūs plaukai, ne tos spalvos akys, geri pažymiai, blogi pažymiai, drabužiai, religija, gyvenamoji vieta, spausdintuvo turėjimas arba jo neturėjimas, gražus sąsiuvinis arba bjaurus sąsiuvinis, pomėgis, požiūris, vardas, pavardė…

Jei manote, kad viskas baigdavosi „oro ataka“, tai labai klystate. Nuskambėjus skambučiui, aklasis mokytojas pasistengdavo kiek įmanoma greičiau dingti iš klasės, matyt, nuo apšaudymo slėpdavosi mokyklos rūsyje. Likę klasėje pasidalindavo į dvi stovyklas.

Pirmieji vogdavo ir laužydavo svetimus daiktus, į kuprines pridėdavo ekskrementų, grasindavo, mušdavosi, kuo nors ką nors apipildavo, bliaudavo barbarų balsais į veidus tokias bjaurastis, kurių niekur kitur neišgirsi. Na, nebent „Russkiy mir“. Antrieji, tarsi saistomi Ženevos konvencijos, bandydavo surengti teisėtas pasipriešinimo akcijas, pavyzdžiui, pateikti skundą mokytojui arba direktoriui. Vargu, ar verta pasakoti, kiek „daug“ tai atnešdavo naudos.

Po pamokų laukdavo tikrieji mūšiai. Kad ir kiek suku galvą, negaliu prisiminti nė vienos dienos, kai neilga kelionė nuo mokyklos iki autobusų stotelės nebūtų panaši į pasalas minų lauke. Ir ne tik todėl, kad tais laikais erdviame mokyklos kieme savo šunis vedžiojantys miestelėnai nė negalvodavo apie „dovanėlių“ susirinkimą.

Jei aklais apsimetantys mokytojai vis tiek buvo tam tikras saugiklis, kad ribos nebus peržengtos, tai už mokyklos ribų mūšiai neturėjo jokių taisyklių. Iš anksto ką nors užpulti sutarusios iš 4–5 bendraamžių susidedančios gaujos surengdavo pasalą prie artimiausio daugiabučio, tada užvirdavo tikros muštynės – buvo smūgiuojama kumščiais, kojomis, draskomasi, spjaudomasi, tampomasi, mėtomasi akmenimis, badomasi rašikliais, skriestuvais, kartais pagrasinama ir peiliu. Per penkerius metus buvo tik du kartai, kai šias muštynes išvaikė neabejingi praeiviai.

Jau mokydamasi gimnazijoje spaudoje perskaičiau, kad toje vidurinėje mokykloje bendraklasės taip sumušė mergaitę, jog ši atsidūrė ligoninėje. Žurnalistams mokyklos direktorius sakė, kad jo mokykloje patyčios niekada nevyko, o šis atvejis tikrai neturi precedento. Visgi iš tiesų jo mokykloje tai vyko kasdien.

Šiandien būsimų pirmokų mamos (daugelis mano bendraamžės) susijaudinusios socialiniuose tinkluose guodžiasi, kad bijo leisti vaiką į mokyklą, nes atsimena siaubingas savo pačių patirtis. Jos klausia kitų mamų, ar tose švietimo kalvėse vis dar „Russkiy mir“ tarpsta visu gražumu. Tyrimai rodo, kad taip.

Vis dėlto išleidusi savo pirmagimę į mokyklą matau, kad pokyčiai yra. Dukros mokytoja neapsimeta, kad nemato, ji gali daug papasakoti apie kiekvieną vaiką. Ji žino, kuris vaikas su kuriuo draugauja. Ji stebi, ar klasėje nevyksta patyčios. Ji pasakoja vaikams, kodėl kai kurie bendraklasiai yra su kitokia nosimi, kitokiais plaukais, kitokia tautybe ar religija, kodėl kai kurie vaikai turi neįprastų charakterio bruožų ir ką tokiais atvejais reikėtų daryti. Ji girdi, ką apie vaiką pasakoja tėvai.

Vis dėlto yra keli dalykai, ką gali padaryti tėvai, net jei jiems pirmokų mokytojų loterijoje taip gerai nepasisekė.

Pirma, bendrauti su savo vaikais ir tiesiai klausti, ar klasėje nevyksta patyčios, nemenkinti vaiko pasakojimų ir visada į juos reaguoti.

Antra, paaiškinti vaikams, kad skųstis patiriant neteisybę blogai buvo tik Sovietų Sąjungoje, o demokratinėje Lietuvoje, matant kitą darant nusikaltimą, pilietiška yra kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Patarkite nebijoti apie bendraamžių elgesį pranešti tėvams ir mokytojams, kartu ieškokite išeičių.

Trečia, pasakyti vaikams, kad net tais atvejais, kai užpuola bendraamžis, užpuolimas ir fizinis smurtas yra nusikaltimas, todėl susidūrus reikėtų skambinti policijai net tada, kai užpuolikas yra klasės „draugas“. Patirtis ir pranešimai žiniasklaidoje sako, kad klasės „draugai“ gali ne tik šiek tiek apstumdyti, bet ir rimtai sužaloti ar net užmušti. Jei nėra galimybės kreiptis į policiją, reikėtų išsirinkti vieną praeivį ir konkrečiai jį apibūdinus prašyti pagalbos, pavyzdžiui: „Vyre su raudona striuke, kvieskite policiją, mane užpuolė“. Sulaukus pagalbos, nieku gyvu nepamirškite kartu su vienu iš tėvų pateikti pareiškimą policijoje dėl užpuolimo. Tik tada, kai grės realios pasekmės, smurtas pradės trauktis iš ugdymo įstaigų.

Jei šiuos patarimus man vienuolikmetei būtų pasakę tėvai, kitus ketverius metus kelionė namo iš mokyklos daugeliui bendramokslių greičiausiai nebūtų panaši į karo lauką. Mano vaikams ir nebus.