Miglė Valaitienė. Kodėl popiežius taip pasakė?

Kaip galėjo atsitikti, kad popiežius, kurį milijonai tikinčiųjų laiko neklystančiu moralės srityje, turintis ginti tiesą, gėrį ir nuskriaustuosius, staiga nedviprasmiškai pasakė, kad auka pati yra kalta. Bendravo su „šunimis“, kurie, Katalikų Bažnyčios vadovo nuomone, „prisilojo“. Atmenantys Bažnyčios vaidmenį Lietuvos pasipriešinime sovietų okupacijai turbūt susigūžė – ar šiandien Rusijos agresijos akivaizdoje ir mes būtume „patys kalti“?

Popiežiaus žodžiai neturi nieko bendra su katalikų mokymu, tačiau su politika siejasi stipriais saitais. Auklėjimas, kultūra, visuomenėje dominuojančios nuotaikos ir tai, apie ką ir kaip kalba žiniasklaida, suformuoja žmogaus „aš“, nuo kurio sunku ar net neįmanoma atsiriboti. Tai – vadinamasis kultūrinis šokas. Kultūros studijoje „Didžiosios kačių skerdynės“ Robertas Darntonas rašė: „tai, kad nesugebame suvokti pokšto, parodo nuotolį, skiriantį mus nuo priešindustrinės Europos darbininkų.“ Ar šiandien jums juokingas atrodytų masinis kačių kankinimas miesto gatvėse ir imituotos kartuvės?

Nuo to, kur užaugome, ką mums pasakojo tėvai ir mokytojai, ką rašė žiniasklaida ir kalbėjo politikai, priklauso esminė pasaulėžiūros dalis, kurią atmesti tiesiog žmogiškai per sunku, net jei vieną dieną tampi popiežiumi. Popiežius gimė ir užaugo Argentinoje, o daugelis Delfi skaitytojų – Lietuvoje, taigi mus ką tik ištiko kultūrinis šokas, tarsi būtume pamatę kačių kartuves, turėjusias būti satyriniu teatru. Bet jos mums nėra satyrinis teatras, nes dar mūsų tėvai ar seneliai buvo tomis katėmis sovietiniame lageryje.

Kadangi visi žmonės turi skirtingus abstrakčių idėjų suvokimus (skirtingai suvokiame, kas yra gėris ir blogis, laisvė, tauta, teisingumas), komunikacija nepadeda rasti sutarimo ir visiems bendro pasaulio suvokimo. Priešingai, apibūdindami idėjas žodžiais (kurie, beje, ir patys yra idėjos), mes atveriame vienas kitam kitokį pasaulio vaizdą, komunikacijos teoretiko John Durham Peters įvardijamą kaip „kitokybės atodanga“. Politinis pasaulis apibrėžiamas, kai mes bendrai sutariame dėl to, kas ir koks yra pasaulis, tačiau visos šios „kitokybės“ nebūtinai gali kartu egzistuoti po viena saule. Politikos filosofas J. Rancière teigia, kad skirtingų pasaulių (arba „kitokybių“) susidūrime atsiranda politika.

Politiniais samprotavimais, kuriuos girdime iš parlamentų tribūnų, siekiama ne atspindėti tiesą, bet įtikinti. Politinio diskurso tyrinėtojas Michael Oakeshott rašė: „politinis diskursas pasirodo ryšyje su politine veikla – žodžiai yra kalbami arba užrašomi ir išgirstami, arba perskaitomi. Jie sukonstruojami taip, kad tarnautų skirtingoms pabaigoms, kad būtų tinkami skirtingoms auditorijoms, ir jie privalo turėti skirtingas logines struktūras. Jei kalbėtojas turi autoritetą veikti, jo kalba bus sukonstruota taip, kad iššauktų auditorijos drąsą arba paklusnumą, arba tai gali būti argumentuojanti kalba.“

Sukelti tikėjimą, t. y. įtikinti, padeda propagandos ir viešųjų ryšių metodai, XX amžiuje ypač pasitarnavę didžiosioms ideologijoms – nacionalsocializmui ir komunizmui. Politinis tikėjimas, kaip ir religinis tikėjimas, pasireiškia per tam tikrą vertybių sistemą, politikoje sujungiamą į nuoseklias ideologijas. Politinis diskursas suformuoja tam tikrą sąvokų bagažą, kuriuo yra kalbama apie politiką. Kalbant paprasčiau, politikai mums kalba tam, kad įtikintų, suformuotų bendrą požiūrį ir valstybė, kaip visuomenė, galėtų priimti sprendimus.

Popiežius Pranciškus gimė Argentinoje, didžiausioje Pietų Amerikos valstybėje. Šalis buvo Ispanijos kolonija, taigi nenuostabu, kad apie 71 proc. gyventojų yra katalikai. Dažniausiai ne tokie, kaip lietuviai (pagal naujausius gyventojų surašymo duomenis, katalikų – 74,2 proc.) – katalikai tik per laidotuves ir vestuves, pas mus jie būtų pravardžiuojami „davatkomis“.

Nepriklausomybę nuo Ispanijos karalystės argentiniečiai iškovojo dar XIX amžiaus pradžioje ir kurį laiką buvo ekonomiškai stipri valstybė, turėjo gausiausią viduriniąją klasę. Vis dėlto, šalyje netrukus ėmė ryškėti simpatijos komunizmo ideologijai. Pasukti komunizmo keliu Argentinai sutrukdė keli kariniai perversmai ir po jų įsigalėjusios diktatūros, kurias nuosekliai rėmė JAV. Jungtinių Valstijų požiūriu, geriau jau diktatūra netoliese esančioje valstybėje negu komunizmas. Demokratiniu keliu argentiniečiai greičiausiai būtų pasirinkę būtent komunizmą, bet nuo persirgimo šia baisia liga valstybę apsaugojo ne ką mažiau šalutinių poveikių turintys karinės diktatūros „skiepai“. Jie ir lėmė, kad šalis vis labiau skurdo ir jau niekada nepasiekė savo buvusios sėkmės.

Natūralu, kad būti disidentu ir demokratu Argentinoje pamažu ėmė reikšti simpatijas komunizmui, o vėliau ir jo tradicijų tęsėjai Putino Rusijai. Argentinos vienas pagrindinių interesų, kaip ir V. Putino, yra politinė ir ekonominė nepriklausomybė nuo JAV. Nepaisant ilgamečių JAV pastangų atitraukti Argentiną nuo draugystės su Rusija, 2014 metais, kai daugelis Vakarų valstybių pritaikė sankcijas bausdami V. Putiną už Krymo užgrobimą ir įsiveržimą į Donecką ir Luhanską, Argentinoje įvyko draugiškas Rusijos prezidento vizitas.

Vizito metu buvo apsikeista draugiškomis deklaracijomis, Putinas skelbė, kad Argentina yra viena svarbiausių Rusijos strateginių partnerių. Argentinos prezidentė Cristina Fernandez teigė, kad Rusijos ir Argentinos bendradarbiavimas „svarbus pasaulio daugiapoliškumui“. Rusijos nuomone, Ukrainą reikėjo pulti būtent todėl, kad jos ketinimai įsilieti į NATO ir ES „griauna pasaulio daugiapolę pusiausvyrą“.

Vienas garsiausių politikos filosofų Carl Schmitt mano, kad politika yra ten, kur yra draugo-priešo perskyra. Žmonių idėjos ir interesai nesutampa, skirtingos valstybės turi interesus, kuriuos suformuoja jų visuomenių gyvenimo būdas, istorinės ir gamtinės aplinkybės. Skirtingų grupių interesai anksčiau ar vėliau susikerta, tuomet nustatoma, kas yra sąjungininkas, o kas – mirtinas priešas. Ir užverda kova. Vienoje erdvėje negali išsitekti du pasauliai, dvi idėjų sistemos, ypač jei jos griežtai viena kitai prieštarauja, turi skirtingas gėrio sampratas, todėl ideologijos grumiasi dėl išlikimo ir dominavimo. Niekaip kitaip veikti politikoje neįmanoma.

Susidūrus Vakarų ir Rusijos interesams, Argentinos ir JAV interesams, natūraliai Rusija ir Argentina tapo „draugais“. Lietuvos, kurios pagrindinis interesas yra demokratija ir nepriklausomybė, natūralus priešas yra Rusija, taigi ir natūralus bičiulis yra JAV. Kitaip tiesiog neįmanoma.

C. Schmitt nuomone, priešas ir draugas – tai ne tik savaime atsirandantis priešiškumas, kai bandoma išsikovoti vietą po saule, bet veikiau sąmoningas ir principingas nusiteikimas niekada ir jokiomis aplinkybėmis nedraugauti ir nesivienyti su priešu, o draugui reiškiama ištikimybė taip pat kartais gali peržengti savanaudiškus interesus ir priklausyti tik nuo abstrakčių idėjų ir vertybių. Ideologija gali didelių politinių konfliktų sąlygomis suvienyti individus, turinčius net ir skirtingų asmeninių interesų, tačiau vienijamus abstrakčių idėjų ir vertybių, tokių kaip tauta, demokratija, religija, tradicijos.

Taip Ukraina, pradėjusi eiti demokratizacijos ir integracijos į Vakarus keliu, staiga mums tapo broliška tauta, nors dar prieš gerą dešimtmetį broliavosi su Rusija. Lygiai taip ir Lenkija mums tapo strateginiu bičiuliu, nors dar taip neseniai bandė primesti mums savo interesus, nesuderinamus su Lietuvos valstybingumu.

Ar šiame kontekste Lietuva gali bičiuliautis su Argentina? Nebent iš mandagumo. Ar lietuviai vis dar susikalbės su popiežiumi? Bijau, kad daugiau nebe.