Miglė Valaitienė. Landsbergių paslaptys – politinis mitas

Žodžiai turi neįtikėtiną galią. Nuo kuriamo pasakojimo neretai priklauso, kaip bus pažiūrėta į veiksmus. Rusija atšaukia Lietuvos nepriklausomybę – tokį įstatymo projektą Dūmoje siūlo kažkoks Jevgenijus. Rusija užpuolė Ukrainą todėl, kad ten visi naciai, o naciai yra blogi, nes pralaimėjo karą (jei būtų laimėję, jų statusas būtų kaip Rusijos – nors ir kraugeriai, bet daliai Vakarų svarbiausia – draugystė). Sovietų imperijoje į priešus reikėjo familiariai kreiptis „drauge“.

Žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi. Pasakojimai turi savo gyvenimą ir suvaldyti juos be galo sunku, o dažniausiai ir neįmanoma. Dar greitesni už žvirblius jie tapo socialinių tinklų ir interneto eroje, kai net oficialiuose šaltiniuose paneigta melaginga žinia sėkmingai keliauja toliau. Žmonės labiau linkę perskaityti ir dalintis informacija, kuri skamba kaip skandalas, o kažkur pasirodęs paneigimas ne toks jau ir vertas mygtuko „share“.

Taip žmonija išsigando 5G interneto ryšio: paskleista teorija, kad jis sukelia sveikatos sutrikimus ir mirtį, greitai peržengė valstybių sienas, o kai kuriose valstybėse net privertė imtis veiksmų – buvo gadinami mobilaus ryšio stulpai net neįsitikinant, ar jie susiję su baisiuoju ryšiu. Žiniasklaidoje skelbiami mokslininkų paneigimai, kad naujasis ryšys kažkaip pakenks sveikatai, auditorijos nepasiekė, juk daug įdomiau į gyvenimą įnešti šiek tiek „veiksmo filmo“ elementų ir pavojų.

Melagingos istorijos bėdų pridaro ne tik verslui. Kai kurios jų – tai strategiškai kuriama manipuliacija, kuria siekiama susilpninti mūsų valstybę, jos sąjungininkus ir gebėjimą gintis. 2018 metais buvo paskleista žinia, kad bendrų Lietuvos kariuomenės ir NATO pratybų metu neva kariai nužudė vaiką. Žinia dalintasi sukūrus netikrą portalo Delfi ekrano nuotrauką. Tai buvo jau ne pirmas kartas, kai bandoma sukelti nepasitikėjimą čia esančiais sąjungininkų kariais – taip pat buvo platinama žinia ir apie neva čia dislokuotų karių išprievartautą globos namų auklėtinę. Nors žinia buvo paneigta, socialiniuose tinkluose ji dar ilgai sklido „iš lūpų į lūpas“.

VU TSPMI mokslininkas dr. Nerijus Maliukevičius aiškino, kad apsiginti nuo taip suplanuoto informacinio puolimo nėra paprasta, nes net netikros informacijos paneigimas viešojoje erdvėje gali padėti tik dar labiau paskleisti konspiracijos teorijas – paneigiant netikras žinutes, kartu padidinamas ir jų matomumas.

Demokratijos čia atsiduria itin keblioje situacijoje tarp garantuojamos žodžio laisvės ir destrukcinių propagandos padarinių. Dar Platonas pastebėjo, kad demagogai pasinaudoja žodžio laisve, kad taptų tironais. Žodžio laisvė ir nuomonių pliuralizmas – didelė vertybė, tiesiogiai sauganti nuo prievartinio vienos nuomonės įsigalėjimo, būdingo totalitarizmui. Kita vertus, piktavališkas naudojimasis žodžio laisve totalitarizmą nepastebimai priartina.

„XX a. Europos istorija mums rodo, kad visuomenės gali palūžti, demokratijos gali žlugti, etika gali subyrėti, o paprasti žmonės – atsidurti prie žudynių duobių su ginklais rankose,“ – rašė Timotis Snyderis, JAV istorikas. Viso to išvengti ir yra didžiausias iššūkis ir vienintelis tikslas, kurio siekti turime su detektyvo akylumu. Praėjusio amžiaus istorija rodo, kaip lengva pražiopsoti tą momentą.

Demokratijos garantuoja žodžio laisvę visiems, net tiems, kurių nuomonei nepritariame, bet taip pat tai reiškia, kad žodžio laisvę garantuojame propagandistams. Nėra jokio būdo pakeisti šią situaciją išsaugant demokratiją ir žodžio laisvę, tačiau tuo neišvengiamai pasinaudoja Rusija, kuri su panieka ir pašaipa žiūri į vakarietiškas vertybes ir idėjas, tarp jų ir žodžio laisvę. Niekinantis požiūris reiškia, kad ji visada bandys išnaudoti silpnąsias demokratijos vietas.

Įvairovę skelbiantis liberalizmas Vakarų visuomenes skatina priimti ir gerbti visokias nuomones, o tiesa čia tampa reliatyvi, priklausoma nuo žiūros taško. Daugelis iki tol objektyvia tiesa laikytų dalykų staiga tapo socialiniu konstruktu, kuris priklauso nuo subjektyvaus asmens apsisprendimo, susikurtos tapatybės. Atsiranda daug tiesų, visos jos priklauso nuo individo nuomonės. Taip liberali demokratija išlaisvino mus nuo stereotipų, aplinkinių primestų elgesio normų, gyvenimo būdo. Ir būtent šia idėja su džiaugsmu pasinaudojo Rusijos propagandistai.

Kartodami vakariečių liberalias idėjas apie tiesos reliatyvumą, Kremliaus ruporai su džiaugsmu atmetė tiesą. Ne tik atmetė, bet ir gavo pateisinančią priežastį savo melu grįstos realybės kūrimui – juk tiesa tėra socialinis konstruktas, tiesų yra daug, o Kremliaus tiesa sako, kad Lietuva pati pasiprašė į SSRS sudėtį, kad ukrainiečiai yra naciai.

„Nesunku pastebėti, jog era „po tiesos“ atitinka modernios Kremliaus propagandos siekį užginčyti pačią tiesą. Šie du reiškiniai yra tiesiogiai susiję. Teigiama, esą asmeniniai įsitikinimai yra svaresni už objektyvius faktus – kiekvienas gali turėti savo tiesą, kuri jam yra objektyvi. Taip formuojamas postmodernus pasaulis, kuriame esminis klausimas yra ne tai, kas yra tiesa, o kieno tiesa geresnė, patrauklesnė, labiau atitinka lūkesčius“, – knygoje „Propagandos apsupty“ rašo dr. Viktor Denisenko, informacinių karų ir propagandos ekspertas.

Vienintelis bastionas, kuris žodžio laisvės kontekste palaiko tiesą, yra visiškai metafizinis – tai moralė. „Negali tikėtis, kad tiesa gyvuos pasaulyje nesant bendro pamatinio moralės kodekso. Toks dabar mūsų pasaulis ir yra“, – rašė Jonathan Sacks, politikos filosofas. Jo teigimu, panašias idėjas išsakė dar Nyčė – atimk moralės imperatyvą ir žmonės nebeturės priežasčių sakyti tiesą, jei tik apgaulė ir manipuliavimas bus naudingi.

Nors Rusija skelbiasi esanti paskutinis bastionas prieš „moraliai degradavusius ir supuvusius Vakarus“, iš tiesų jos pačios pomėgis melui, kuris be skrupulų, tiesiog įžūliai keičia tiesą, prisidengiant liberalizmo skelbiamu jos reliatyvizmu, rodo ją esant supuvusia ir moraliai degradavusia. Kartu tai reiškia pavojų demokratijai ir laisvei.

„Atsižadėti faktų reiškia išsižadėti laisvės. Jei niekas nėra tiesa, tuomet nebeįmanoma kritikuoti valdžios, nes tam nėra pagrindo. Jei niekas nėra tiesa, tuomet viskas tėra reginys. Didžiausia piniginė sumoka už labiausiai akinančias šviesas“, – perspėja T. Snyderis.

Šiandien atsižadėti faktų – labai lengva. Ir ne tik Rusijoje. Pasklidusios sąmokslo teorijos sulaukia daugiau dėmesio, o interneto dėka gyvena savo gyvenimą, vėl ir vėl iškildamos iš senų „postų“ archyvo. Sulaukdamos daugiau auditorijos, klastingos žinutės atsiduria ir politikų bei visuomenės veikėjų lūpose, nes svarbiau yra įtaka nei tiesa ir moralė. Taip žlunga visuomenės pasitikėjimas „elitu“. Atskirti objektyvią tiesą (ji vis dėlto egzistuoja) ir faktus tampa vis sunkiau.

„Nes atsiradus naujam, sunkiai atpažįstamam dalykui, reiškiniui, žmogus jį susieja su savo turima mąstymo schema. Pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą labai gerai tas populistines mąstymo schemas atitinka. Kyla klausimas, kas yra tų schemų esmė, pamatas? <...> Atrodo, kad schemos esmė yra giluminis dalies visuomenės nepasitikėjimas viešuoju, „elitiniu“ naratyvu. Įsivyrauja matymas, kad yra kažkoks vieningas „elitas“, kurį sudaro politikai, kultūrininkai, žiniasklaida. Ir kad jie visi veikia išvien. O eiliniai, „normalūs“ žmonės yra palikti toli nuo sprendimų lauko, naratyvo, elitui veikiant prieš juos“, – reiškinį aiškina prof. A. Ramonaitė.

Buvo be galo įdomu stebėti tą subtilią, vos pastebimą melo upę, tekančią socialinių tinklų venomis prasidėjus karui Ukrainoje. Ne vienas vartotojas rašė, kad dėl karo kalta JAV ir todėl jie palaiko Putiną, remia karą prieš Ukrainą. Tie žodžiai – jau pasirodžius vaizdams iš Bučos, Irpinės, palydovo nuotraukoms iš Mariupolio. Rusija neturėjo kitos išeities ir gerai padarė, sako balsai. Kaip smarkiai reikia atmesti moralę ir „sureliatyvinti“ tiesą, kad apie civilių ir vaikų žudynių vaizdus sakytumei „palaikau“ ir rastum tam pateisinimų.

Jau turbūt nekantriai klausiate, kuo pagaliau čia dėta Landsbergių šeima. Lietuvą „užvaldęs ir griaunantis Landsbergių klanas“ – tai tokios propagandinės manipuliacijos pavyzdys. Jei šį tekstą atsidarėte tik norėdami sužinoti apie neva egzistuojančias „Landsbergių klano“ paslaptis, esate tų sąmokslo teorijų ir propagandos vartotojas. Tiesa rūpi mažiau, nes sužadina mažiau adrenalino, ji mažiau sukrečianti, mažiau skandalinga, mažiau įdomi ir neįneša į gyvenimą „veiksmo filmo“ elementų.

Ši propagandos technika, kurios pavyzdys yra frazė „Landsbergių paslaptys“, vadinama politiniu mitu. Knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ ją aprašė propagandos tyrinėtojas R. Girardet ir teigė, kad politiniai mitai yra realybės iškraipymai, abejotinos jos interpretacijos. Politinis mitas siūlo savitą būdą realybei paaiškinti, kuris budrumą praradusiam žvilgsniui gali pasirodyti panašus į tiesą.

Lietuvos nepriklausomybė, kurios pripažinimą atšaukti nori Rusija, yra stebuklas. Ją pasiekti padėjo susitelkimas, vienybė, drąsa, atsparumas propagandai, prof. V. Landsbergio apsukrumas, teisingai priimti sprendimai ir iš dalies laimingų atsitiktinumų virtinė, taigi, tai yra Dievo dovana.