Būdama trijų vaikų mama, kuri pirmosios dukros susilaukė tebestudijuodama politikos mokslus, politiką gimdykloje galėjau ne tik patirti savo kailiu, bet dar ir įvertinti suprantančiu žvilgsniu. Net ir ten, kur diskusijoms nėra laiko, priimami sprendimai priklauso ir nuo to, kokiomis politinės filosofijos idėjomis (galbūt net aiškiai jų neįsisąmoninęs) vadovaujasi personalas. Skamba keistokai, tiesa?
Gimdyklos „režimas“ pirmiausia priklauso nuo požiūrio į moterį. Kas svarbesnis – motina ar kūdikis? Ne taip jau retai po gimdymo sakoma: „na, bet juk svarbiausia, kad sveikas“, o tai reiškia, kad svarbiausias toje gimdykloje buvo kūdikis. Visai nesvarbu, ką gimdykloje patyrė moteris ir ar tos patirtys turės ilgalaikių pasekmių, svarbiausia, kad jai pavyko į pasaulį atvesti „kokybišką“ palikuonį.
Toks požiūris prasideda nuo biblinės nuostatos, kad gimdymo skausmas – tai pelnyta bausmė už Pažinimo vaisiaus paragavimą. Moteris gimdymo metu traktuojama kaip gimdymo mašina, kurios darbas yra bet kokia kaina pagimdyti vaiką, o pačios „mašinos“ likimas svarbus tik tiek, kiek potencialiai dar „produktų“ ji galėtų „pagaminti“.
Kad tokia „gimdymo mašina“ dirbtų kiek įmanoma veiksmingiau, reikėjo kažkaip įsprausti ją į rėmus, užtikrinti kontrolę. Gimdymas, būdamas ne tik išimtinai moterų sfera, bet dar ir nepaprastai gaivališkas ir gamtiškas vyksmas, netiko prie gamtos tarnavimo žmogaus, pirmiausia vyro, reikmėms (vėl biblinės) idėjos.
Daugelį amžių mirtingumas gimdymo metu (tiek moterų, tiek kūdikių) buvo itin didelis, ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl reikėjo gimdymą „sutramdyti“. Gamta padaro nepakankamai, kad tinkamai išleistų palikuonis, o kaimo pribuvėjos dirba neišmanėliškai. Vyrai gydytojai nutarė ištraukti gimdymus iš šeimos aplinkos ir perkelti į ligonines, tikėdamiesi, kad aktyvus medicininis įsikišimas užtikrins gimdymo saugumą.
Vis dėlto taip neatsitiko. XVIII a. pab. – XIX a. padžioje Vilniaus universitete dirbusio profesoriaus, gydytojo Josepho Franko atsiminimuose rašoma: „Šia proga valdantysis vyskupas pavedė Frankui apmokyti pribuvėjas. Jis to ėmėsi labai stropiai. Žmonės tikėjosi puikaus rezultato, bet kaip visi nustebo, kai pamatė, kad jo mokinėms pribuvėjoms sekėsi prasčiau negu senosioms, visiškoms neišmanėlėms, ir kad gimdyvių mirtingumas ne sumažėjo, o padidėjo. Frankas netrukus suprato to priežastį, būtent, kad savo paskaitose jis per daug pabrėžė techninę akušerijos pusę ir nepaisė natūralios gimdymo eigos. Jo mokinės, nebetekusios kantrybės, imdavo naudoti instrumentus vos tik gimdymas užtrukdavo. Tada jis akušerėms griežtai nurodė netrukdyti gamtai ir griebtis operacijų tik išskirtiniais atvejais.“
Dar ir šiandien už uždarų gimdyklos durų ginčijamasi, ar natūralus gamtos duotas gimdymas be intervencijų yra pakankamai kokybiškas. Dalis gydytojų mano, kad daugelis moterų negali pagimdyti be įsikišimo iš šalies. Gimdymą būtina kontroliuoti, o skausmingos ir neretai žalojančios moters kūną procedūros yra būtinos vaikui užgimti.
Vis dėlto, daugelis šiuolaikinių mokslinių tyrimų tokiam požiūriui prieštarauja, todėl iš gimdyklų jau dingo virkštelės nukirpimas vos užgimus kūdikiui, žindymas nustatytomis valandomis, kūdikio atskyrimas nuo motinos, naujagimio maudymas ligoninėje, o tuo pačiu keliu pamažu juda ir gimdymas gulint ant lovos, tarpvietės kirpimas, gimdymo kontroliavimas pagal griežtai nustatytas valandas ir t. t.
Postmodernybėje iškilę gamtosaugos judėjimai, modernus feminizmas JAV ir Europoje, atgimusių etninių religijų ir neopagonybės pasaulėžiūros moters kūno klausimą dar sykį savaip iškėlė į diskusijos lauką. Ir nors šie judėjimai nėra tapatūs, gimdymo ir požiūrio į moterį klausimas dažnai suvienija.
Knygoje „Kūno politika“ (angl. The Politics of the Body) Alison Phipps teigia, kad feminizmas apsuko ratą: nuo pasisakymo už skausmo malšinimą ir kitą medicininę pagalbą gimdymo metu kaip kovos, kuria „siekiama išlaisvinti moteris iš biologijos viešpatavimo ir jų reprodukcinių gebėjimų tironijos“ iki aršios gimdymo medikalizacijos kritikos, kuria siekiama apsaugoti moterų kūnus nuo savivalės ir kontrolės, ir kuri „suartėja su konservatyviu ir religiniu diskursu apie gimdymą ir vaikų auginimą“.
Feministės kalba apie tai, kad moterų savijauta gimdymo metu yra svarbu, o jų nuomonės turi būti paisoma. Moteris turi teisę pati pasirinkti, kokios procedūros jai gali būti atliekamos gimdymo metu, propaguojama idėja, kad moters kūnas yra ne tik autonomiškas, bet dar ir tobulai sutvertas, todėl visiškai natūralus gimdymas yra siekiamybė. „Nemanau, kad galima sakyti, jog moterys įgijo lygybę su vyrais, kol jų socializacijos ir kūno patirtis traktuojama kaip nereikšminga, nekokybiška ar kažkokia netikra“, – rašo feministė Glosswitch, atsakydama į kritiką, kad svarbiausia yra sėkminga gimdymo baigtis, o reikalavimai atsižvelgti į moteris gimdymo metu yra savanaudiški.
Dar ryškesnį žingsnį moters įprasminimo gimdyme keliu žengia etninių religijų ir neopagoniškieji judėjimai. Susidomėjimas senųjų kultūrų dvasingumu ir, svarbiausia, supratimas, kad jos yra tiesiog kitokios, bet ne blogesnės už Vakarų tikėjimą ir kultūrą, prasidėjo XX amžiuje nuo prancūzo antropologo Claude Lévi-Strauss tyrimų. Nekankinsiu skaitytojų išsamiai apie juos pasakodama, tik pabrėšiu, kad požiūrio į kitas kultūras kaip prastesnes ir „atsilikusias“ pakeitimas atviru susidomėjusiu žvilgsniu lėmė ir posūkį politinėje mąstysenoje bei palankų savos ikikrikščioniškos praeities vertinimą.
Lietuvoje išryškėjo Marijos Gimbutienės darbai apie matriarchatą ir Deivę Motiną, kurią kadaise garbino kone visos kultūros ir kurios esmė – gyvybės suteikimas viskam, kas gyva, moteriškumas ir gimdymas. Deivės Motinos (Žemynos) kontekste moters galimybė gimdyti įgyja dievišką prasmę.
Čia svarbus ir žymus religijotyrininkas M. Eliade, kuris žmogaus gyvenimą apibūdino kaip nuolatines iniciacijas, perėjimo ritualus, kurie reikalauja numirti savo senajam gyvenimui ir atgimti naujam. Jo nuomone, senosiose kultūrose tiek gimimas, tiek gimdymas yra šventas, transcendentinis persivertimas iš nebūties į būtį, iš moters į motiną. Kad perėjimas sėkmingai įvyktų, reikalingas susitelkimas ir tam tikri per virsmą vedantys ritualai. Taip šiuolaikiniame gimdyme atsiranda ne tik pagarba moteriai, t. y. gimdančiai dabar jau deivei, bet gimdyklose radosi vietos smilkalams, mėgstamai muzikai, masažams, meditacijai, senoviniams Didžiosios Deivės ritualams ir folklorui (M. Gimbutienės jubiliejaus proga kaip tik išleistas grupės „Kūlgrinda“ CD „Giesmės Didžiajai Deivei“) , gimdyvės padėjėjoms ir…
Kartu su Didžiosios Deivės įvaizdžiu ir senųjų kultūrų ritualais į gimdymą grįžo gimties virsmo žynės – pribuvėjos. Tiesa, daugelyje šalių, kitaip nei Lietuvoje, jos niekur ir nebuvo pabėgusios, o tiesiog sumaniai įtrauktos į sveikatos priežiūros sistemą ir iki pat šių dienų padeda kūdikiams ateiti į pasaulį jų tėvų namuose.
Pribuvėjos siekia kurti pagarbią aplinką gimdymo metu, moterys raginamos sąmoningai prisiimti atsakomybę už savo kūną ir gimdymą, suvokti, kas vyksta gimdymo metu, tikėti savimi ir tuo, kad gamta moters kūnui suteikė žinojimą, kaip paleisti į pasaulį gyvybę. Svarbiausia čia yra moteris, o gimdymas vėl tampa Deivės Motinos ritualu. Po tokio gimdymo dažniausiai moterys sako, kad jaučiasi stiprios, įgalintos, didžiuojasi savimi, greičiau atsigauna fiziškai ir išvengia pogimdyvinės depresijos. Ir priešingai, Lietuvoje gimdžiusios moterys, kasmet dalyvaujančios tarptautiniame gimdymo patirčių tyrime „Babies born better“, sako, kad gimdymo ligoninėje metu joms labiausiai trūko pagarbos (daugiau apie tyrimą čia).
Gimdymo susakralinimui ir tokiam moteriškumo triumfui dažnai prieštarauja gydytojai ginekologai ir akušeriai. Štai ginekologė Dr. Amy Tuteur teigia, kad turtingose privilegijuotose Vakarų visuomenėse, kur moterys turi galimybę naudotis pažangiausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis, tai – tam tikra narcisismo forma, kai moterys „didvyriškai prisiima natūralų vaidmenį“, kad galėtų per tai įprasminti savo tapatybę. Labai dažnai Lietuvoje gimdymas namuose įvardijamas kaip neatsakingas elgesys, o komentaruose po straipsniais apie tai rasite ir „visiškos durnės ir debilės“ epitetų. Vis dėlto namuose sėkmingai gimdo amerikietės, australės, islandės, britės, vokietės, olandės, nejaugi visos jos „debilės“?
Daugelyje Europos šalių gimdymas namuose yra reglamentuotas ir niekam nekelia nuostabos, o priešingai – raginama gimdyti namuose, jei nėštumas nėra komplikuotas, kad visiškai natūraliai gimdančios moterys be reikalo neužimtų vietos ligoninėje ir nešvaistytų mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi, politinė filosofija, kas yra moteris (gimdymo mašina, kuriai suteikiama balsavimo teisė ir dar kelios nereikšmingos nuolaidos, ar deivė), kartu tampa ir pragmatiška ekonomine politika.
Šiandien Lietuvoje sparčiai uždarinėjami gimdymo skyriai regionuose. Net ir tie, kuriuos pačios dvasingumo gimdyme ieškančios moterys įvardydavo kaip palankią vietą pagarbiam gimdymui, pavyzdžiui, gimdymo skyrius Trakuose. Kai kurioms moterims, norint pasiekti artimiausią ligoninę, teks įveikti daugiau nei šimtą kilometrų, o štai pribuvėjos nerekomenduoja gimdyti namuose, jei iki ligoninės – daugiau kaip 30 km… Juk visko gali nutikti.
Kai gimdymas – jau ne pirmas, neretai pasitaiko, kad jis tetrunka vos valandą ar dvi. „Įsivažiavus“ gimdymo veiklai pribuvėjos nepataria judėti iš namų: saugiau gimdyti namuose negu mašinoje kažkur pusiaukelėje, ypač žiemą. Ko siekia „gimdymo namų“ politika (angl. policy) – grąžinti pribuvėjas į kiekvieną kaimą? Sudvasinti gimdymą? Įprasminti feminizmą ar… tiesiog patys nesupranta, ko?