Istoriškai taip susiklostė, kad kairės ir dešinės skirtis Lietuvoje didžiąja dalimi reiškė visai kitus dalykus nei Vakaruose. Vakaruose šie ideologiniai poliai pirmiausia susiję su ekonomika: kairė pasisako už didesnį valstybės įsikišimą į rinkos reguliavimą, socialinę apsaugą, taigi ir didesnius mokesčius, o dešinieji kalba apie laisvosios rinkos, mažų mokesčių svarbą, kelia gynybos klausimus.
Dešinė rūpinasi tradicijomis, jai būdinga pagarba religijai ir nusistovėjusiai politinei tvarkai. Dėl to revoliucijos ir staigūs pokyčiai laikomi ydingu dalyku, o naujovės politikoje priimamos nuosekliai ir po truputį. Kairė visada pasisakė už „proletariato revoliucijas“, o pokyčių siekiama ryžtingai ir kaip įmanoma greičiau.
Lietuvos dešinieji, priešingai, buvo tie, kurie sukėlė „Dainuojančią revoliuciją“ ir sparčiais žingsniais nužygiavo į Vakarus, priėmė modernias demokratines idėjas. Svarbesnės už ekonominį dėmenį čia tapo vertybės, tarp kurių svarbiausios, žinoma, patriotizmas, Lietuvos laisvė ir demokratija. Lietuvos dešinieji ir Rusija tapo nesutaikomais priešais. Neretai būtent geopolitinė orientacija į Rytus arba Vakarus lemdavo rinkėjų pasirinkimus, ir lemia iki šiol.
O Rusija – kairėje ar dešinėje? Sovietų sąjungos griūtis buvo radikalus ir savo esme revoliucinis (sukeltas iš apačių) pokytis. Istorikas Povilas Lasinskas Rusijos istorijos studijoje pabrėžia, kad pokyčiams didelė dalis visuomenės nebuvo pasiruošusi, todėl patyrė milžiniškų asmeninių nuostolių ir nusivylimą valdžia.
Likti įsikabinus komunistinės praeities, komunistinių „vertybių“ ir politinės santvarkos (paradoksalu) reiškė būti… konservatyviu. Už greitą šalies demokratizaciją, orientaciją į Vakarus pasisakantys rusai buvo revoliucionieriai demokratai ir kaltinti griaunantys rusų tradicijas ir kultūrą. Taigi, kas yra Putinas, pareiškęs, kad Sovietų sąjungos griūtis buvo didžiausia katastrofa, – kairysis ar dešinysis?
Politikos mokslų profesorius John R. Petrocik iškėlė problemų pasisavinimo (angl. issue ownership) teoriją, kuria bandė paaiškinti, kaip politinės partijos pritraukia rinkėjų dėmesį. Teorija sako, kad partijos prisiima tam tikras visuomenei svarbias problemas (imigrantų politika, partnerystė, abortai, tradicinės vertybės, gynyba ir pan.) ir stengiasi įrodyti, kad yra pakankamai kompetentingos jas spręsti, taip pritraukia rinkėjus, kuriems tos problemos atrodo aktualios.
Partijų kompetencija spręsti konkrečias problemas formuojasi rinkėjų sąmonėje stebint ankstesnių kadencijų metu atliktus darbus, sekant išsakytas mintis bei pažiūras. Tikėtina, kad partija laimės rinkimus, jei jos pasisavinta problema yra labiausiai akcentuojama medijų darbotvarkėje, todėl čia svarbi rinkiminė kampanija ir tarprinkiminiu laikotarpiu vykstančios nuolatinės partijų diskusijos bei viešųjų ryšių akcijos. Atsiradus naujoms partijoms, joms tenka „vogti“ problemas, už kurias galėtų būti atsakingos, iš kitų politikos dalyvių.
V. Putino planas pavogti Vakarų dešiniesiems judėjimams svarbias problemas pasisekė dėl kelių priežasčių.
Pirma, tradicinį kairės ir dešinės spektrą aktyviai ardė Vakaruose įsigalėjusios liberaliosios demokratijos grimasos, visų pirma, kylanti cancel kultūra. Vakaruose, o taip pat ir Lietuvoje, konservatyvias idėjas palaikančios partijos keliavo vis labiau į centrą, o likę ištikimi klasikinei konservatyviai minčiai piliečiai ne tik neteko atstovavimo parlamente, bet dar ir buvo gėdinami ar „cancelinami“. Demokratijoje neišvengiama, kad tokią atsivėrusią nišą vis tiek kas nors užims: paklausa gimdo pasiūlą.
Antra, liberalizmo idėjų trūkumai (o taip, ši ideologija taip pat neretai neatlaiko kritikos) galiausiai iššaukė sunkiai išsprendžiamas problemas Vakarų valstybėse. Neribojamos imigracijos politika lėmė didelį nusikalstamumą, smarkiai išaugęs atvykusių socialiai remtinų ilgalaikių išlaikytinių skaičius tapo sunkiai pakeliamas ekonomikoms, jau nekalbant apie kultūrinį šoką, kurį turėjo patirti vakariečiai pleškant Notre Dame katedrai. V. Hugo vartėsi karste.
Europos valstybėse pamažu stiprėjant tolimiausiame dešinės spektro pusės taške esančioms politinėms jėgoms, V. Putinas čia įžvelgė progą. Jo siekimas nusavinti dešiniesiems svarbias problemas buvo orientuotas pirmiausia į Vakarų visuomenes. Vos atėjęs į valdžią, Putinas, viena vertus, siekė glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarų Europos valstybėmis, pirmiausia – Vokietija ir Prancūzija. Kita vertus, mezgė ryšius su Kinija dėl bendro tikslo išlaikyti autonomiją nuo Vakarų. Bendravimas su Vakarais, savaime suprantama, buvo paremtas tik noru supančioti jas ekonominiais ir kitokiais įtakos saitais. Kraštutinė dešinė tapo vienu jų.
Dešiniesiems Vakaruose artima atrodė V. Putino retorika apie „mirštančius Vakarus“, atsisakiusius krikščioniškųjų vertybių ir tradicijų. Dabar jau akivaizdu, kad nei europietiškos tradicinės vertybės, nei krikščionybė, nei demokratija Putinui nerūpi, tačiau Vakarų visuomenėms būdingas naivumas Rusijos atžvilgiu veikė ir dešiniuosius. Stiprios rankos politika, tikėtasi, galėtų sustabdyti Vakarų kultūros nuosmukio procesą, nors tokios pretenzijos, žinoma, yra populistinės.
Politikos filosofas Jonathan Sacks knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“ apie šį reiškinį rašo: „Populistinei politikai būdinga stebuklinė mąstysena. Tikėjimas, kad stiprus lyderis, kuris niekina demokratinį procesą, pasitelkia skaldančią retoriką ir savo ištarmėse laisvai interpretuodamas tiesą, ignoruodamas normalios politinės veiklos tvarką, kreipiasi tiesiai į tautą dėl šalies būklės kaltindamas kokį nors šalies pogrupį ar gal kaimynines šalis ir jų tautas, ir kalbėdamas ne geresniems mūsų prigimties angelams, o blogiausiems, gali atkurti buvusią šalies didybę, – štai kas yra stebuklinis mąstymas.“ Būtent tokį stebuklą Vakarų dešinieji mato V. Putino asmenyje.
Kraštutiniame politinių idėjų spektro taške esantys dešinieji naudingi kiekvienai valstybei. Tai tradicijų ir esminių tautos vertybių saugotojai, kurių gyvenime valstybė užima esminį ir kone religinės reikšmės vaidmenį. Be Ukrainos „Dešiniojo sektoriaus“ ir „Azov“ aktyvistų sunku būtų įsivaizduoti pasiaukojamas grumtynes Euromaidano revoliucijoje. Šiandien juos susižavėję stebime Mariupolio Pilėnų dramoje. Lietuvai visišką nepriklausomybę pasiekti, o ne taikstytis su autonomijos pasiūlymais, padėjo nuolatinis radikalais laikytos „Lietuvos laisvės lygos“ spaudimas. Kritinėse situacijose dešinieji tampa pirmaisiais nacionalinio intereso gynėjais.
Būtent todėl V. Putinas siekia neutralizuoti šį skydą, diskredituodamas (ne veltui Mariupolio gynėjai vadinami „naciais“) ir įveždamas į šiuos judėjimus savo Trojos arklį – papirktus veikėjus, kuriuos matome „Šeimų maršo“ organizatorių asmenyse.
V. Putinui nusavinus dešiniesiems svarbias problemas ir aktyviai pasiskelbus tikruoju jų įgyvendintoju, dešinę mintį palaikantiems Lietuvos piliečiams lengva pasiklysti nebeatskiriant, kur tikri bendražygiai, o kur – į jų gretas įsilieję Putino „troliai“. V. Putinas pavogė iš mūsų dešiniuosius.