Didesnis aktyvumas džiugina, nes piliečių aktyvumas rodo didesnį įsitraukimą į savo šalies reikalų sprendimą. Aktyvumo rezultatas gali rodyti du dalykus. Pirma, nepasitenkinimą esama politine, ekonomine ir socialine padėtimi ir protesto elektorato sugrįžimą. Tai kažkiek primena 2012 m. Seimo rinkimus. Nepatenkinti Tėvynės Sąjungos, liberalų ir Arūno Valinsko politikos „klounų“ „Tautos prisikėlimo“ partijos vedamu valdymu, rinkėjai buvo beveik 5 procentais aktyvesni – prie balsadėžių atėjo 53 proc. Antra, referendumo klausimas buvo pakankamai aktualus ir skatino dalyvauti rinkimuose.
Gal iš tiesų premjero postas dalyvaujant Prezidento rinkimuose yra tarsi girnapusė po kaklu, kaip liudytų ir ne itin sėkmingas tuometinio Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio dalyvavimas. Pagal tokias tendencijas, antrame Prezidento rinkimų ture I. Šimonytės laukia didesnis pralaimėjimas nei prieš penkerius metus.
Pirmame rinkimų etape laimėjo dabartinis Prezidentas. Jis savo balsų dalį padidino nuo 441 tūkst. iki 628 tūkst. Jei bendras rinkimų aktyvumas, palyginti su 2019 m. Prezidento rinkimų pirmu turu, augo beveik 2 procentais, tai Gitano Nausėdos populiarumas padidėjo 42 proc. Jam, skirtingai nei sakė premjerė Ingrida Šimonytė, „pareigų našta“ populiarumo nenumušė, o ir socialdemokratų parama buvo svari. Parama premjerei susitraukė nuo 447 tūkst. iki 283 tūkst. Nepaisant padidėjusio rinkimų aktyvumo, I. Šimonytės dalis susitraukė 63 proc. Sunku tai pavadinti pasitikėjimo neišbarstymu – net ir Seimo rinkimuose 2020 m. konservatoriai gavo 10 tūkst. balsų daugiau. Gal iš tiesų premjero postas dalyvaujant Prezidento rinkimuose yra tarsi girnapusė po kaklu, kaip liudytų ir ne itin sėkmingas tuometinio Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio dalyvavimas. Pagal tokias tendencijas, antrame Prezidento rinkimų ture I. Šimonytės laukia didesnis pralaimėjimas nei prieš penkerius metus, nepaisant Gabrieliaus Landsbergio optimizmo dėl „rimto potencialo sėkmingiems Seimo rinkimams“. Saviįtaiga gali būti ir politinės trumparegystės padarinys.
Referendumas neatvėrė kelio daugybinei pilietybei. Politiškai ta pati tema buvo siūloma prieš 4 metus vykusiame referendume, kuriame pritarimo taipogi nebuvo sulaukta. Būtų įdomu pamatyti porinkiminius tyrimus, kurie atskleistų pagrindines priežastis, lėmusias balsavusiųjų „už“ bei „prieš“ pasirinkimą, tačiau dabar nėra kritinės piliečių masės, kuri paremtų daugybinę pilietybę. Mes nežinome priežasčių, kodėl žmonės balsavo už kandidatus, bet galima daryti tam tikras apibendrinančias išvadas apie poveikį kitiems rinkimams. Valdžios partijų kandidatai pasirodė kukliai. I. Šimonytės ir Dainiaus Žalimo surinktų balsų suma siekia 23 proc. Nuomonių apklausos nemelavo – premjerės ir Vyriausybės (partijų) nepopuliarumas buvo patvirtintas. Kaip rodo Baltijos tyrimų 2024 m. sausio nuomonių apklausa, žmonės mažiausiai linkę balsuoti už konservatorius ir Laisvės partiją.
Birželį vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) gali pasirodyti geriau, nes rinkimų aktyvumas, ko gero, bus mažesnis, kaip ir 2009 m., kuomet EP rinkimai nebuvo sudubliuoti su jokiais rinkimais ir referendumais ir tik 21 proc. rinkėjų atėjo balsuoti.
Vis dėlto, birželį vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) gali pasirodyti geriau, nes rinkimų aktyvumas, ko gero, bus mažesnis, kaip ir 2009 m., kuomet EP rinkimai nebuvo sudubliuoti su jokiais rinkimais ir referendumais ir tik 21 proc. rinkėjų atėjo balsuoti. Esant mažesniam rinkėjų skaičiui tradiciškai drausmingo elektorato partijos, kaip TS-LKD, laimi daugiau. Tyrimai rodo, kad konservatorių rinkėjai labai dažnai vienodai palaiko ir partijos sąrašą, ir jos kandidatą apygardoje. Štai 2020 m. Seimo rinkimuose konservatoriai gavo 24,9 proc. daugiamandatės apygardos balsų ir 23 proc. balsų vienmandatėse apygardose. Tik su dviejų procentų skirtumu balsuojant už partiją ir asmenį apygardoje taipogi pasižymėjo Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų partija bei Liberalų sąjūdis.
D. Žalimas surinko identiškai tiek pat procentų – 3,55 proc., – kiek ir Laisvės partija 2023 m. savivaldos rinkimuose. Tai dar vienas rodiklis, rodantis gana tikslų Laisvės partijos populiarumą. Partijos pasirinkti Stambulo konvencijos, LGBTQ+ ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo akcentai buvo ryškesni nei ekonominis liberalizmas ir nepatraukė rinkėjų dėmesio. Ta pati Baltijos tyrimų 2024 m. sausio nuomonių apklausa parodė, kad minėtos Laisvės partijos keliamos problemos nepatenka į svarbiausių Lietuvos žmonių 20 problemų sąrašą. Žmogaus teisės kaip nesiskaitymas su paprastais žmonėmis yra prioritetų apačioje. Sunku politiškai remti nepopuliarias temas. Jei 2020 m. Laisvės partija turėjo naujumo ir su tuo iš dalies susijusio patrauklumo įspūdį, tai dabar jis sunyko.
Kaip ir 2012 m. su Drąsos kelio partija, dabar išryškėjo radikalusis ir „antisisteminis“ užsienio ir saugumo politikoje elementas. Ir tuomet buvo kovojama „prieš sistemą“, ir dabar prieš ją „kovojo“ Ignas Vėgėlė bei pavojingai ir nerimą keliančiai „išdavikais“ politikos senbuvius vadinantis Eduardas Vaitkus. Pasakius „išdavikas“, galima jo paklausti: o ką reikia daryti su „išdavikais“. Žinant palankias agresorės Rusijos interesams E. Vaitkaus nuostatas ir 104 tūkst. už jį atiduotų balsų, akivaizdu, kad toks elektoratas niekur nedingsta, praėjus 34 metams po nepriklausomybės atstatymo.
Tiesmukas, gyvas, emocingas R. Žemaitaičio kalbėjimas komunikaciškai suveikė gerai ir jo vedama partija „Nemuno aušra“ įgijo naujumo aureolę. Tai turėtų kelti rūpestį Demokratų sąjungai, nes jos politinis naujumas tampa nebe toks ryškus. Partijos remtas Giedrimas Jeglinskas liko paskutinis rinkimuose ir net jo galimas įtraukimas į Seimo rinkimus neturi tokio magnetizmo kaip I. Vėgėlės.
Daugelį nustebino Remigijaus Žemaitaičio populiarumas. Apkaltos grėsmė, neigiamas Konstitucinio Teismo sprendimas suteikė jam kontroversišką „reklamą“, bet reklamą, kuri buvo patraukli daliai elektorato. Tiesmukas, gyvas, emocingas R. Žemaitaičio kalbėjimas komunikaciškai suveikė gerai ir jo vedama partija „Nemuno aušra“ įgijo naujumo aureolę. Tai turėtų kelti rūpestį Demokratų sąjungai, nes jos politinis naujumas tampa nebe toks ryškus. Partijos remtas Giedrimas Jeglinskas liko paskutinis rinkimuose ir net jo galimas įtraukimas į Seimo rinkimus neturi tokio magnetizmo kaip I. Vėgėlės. Jis, nors liko ir nepataisomas optimistas, ir trečias rinkimų lenktynėse, bet, su apčiuopiama parama įsitraukęs į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą pirmu numeriu, sukeltų trauką LVŽS rinkėjams kaip šviežias veikėjas. Archyvinis faktas – I. Vėgėlė nesėkmingai dalyvavo 2000 m. Seimo rinkimuose su Krikščionių demokratų sąjunga. Taigi naują Seimo daugumą rudenį greičiausiai sudarytų socialdemokratai, valstiečiai, „Nemuno aušra“ (gal ir demokratai).
***
Dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.