Nesakau, kad nuomonių apklausos yra sidabrinė kulka prognozėms. Gairės? Taip. Tikslumas? Abejoju. Tam yra dvi–trys svarios priežastys. Ne kartą respondentai nenorėjo atskleisti politinių simpatijų – geriausiai žinomas 1992 m. Seimo rinkimų rezultatų prognozės fiasko. Mūsų rinkimų sistema mišri ir prognozės sukasi apie daugiamandatę apygardą. Vienmandačių apygardų su dviem turais rezultatų spėlionės yra juodo katino paieškos tamsiame kambaryje. Tarp pusės į rinkimus neateinančių rinkėjų gali sukiotis politinės nuotaikos, kurios kaip ledkalnis po vandeniu: yra, bet nematome jų dydžio.
Šiuo metu apklausos net su paklaida numato Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) dominavimą daugiamandatėje apygardoje. Partija valdžioje nebuvo septynerius metus ir gerai pasirodė 2023 m. savivaldybių tarybų bei merų rinkimuose, išlaikė elektoratą ir mažo aktyvumo sulaukusiuose Europos Parlamento rinkimuose. LSDP populiarumas ir administraciniai resursai yra veiksniai, galintys padėti suformuoti didžiausią frakciją.
Vis dėlto, galima pagalvoti apie realiausius variantus, kuriuos, vėlgi, rinkimų netikėtumai gali sudaužyti į šipulius. Šiuo metu apklausos net su paklaida numato Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) dominavimą daugiamandatėje apygardoje. Partija valdžioje nebuvo septynerius metus ir gerai pasirodė 2023 m. savivaldybių tarybų bei merų rinkimuose, išlaikė elektoratą ir mažo aktyvumo sulaukusiuose Europos Parlamento rinkimuose. LSDP populiarumas ir administraciniai resursai yra veiksniai, galintys padėti suformuoti didžiausią frakciją.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) taip pat turės savo dalį – lojalus elektoratas, galimybė laimėti kai kurias papildomas vienmandates apygardas pirmame ture, kai surenkama ne mažiau kaip penktadalis balsų, gali padaryti TS-LKD antra didžiausia frakcija.
Toliau prasideda žiūrėjimas į krištolinį rutulį. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) su „naujo“ Igno Vėgėlės prezidentinių rinkimų aidais turi stiprią paraišką. Jų elektoratas ne didžiuosiuose miestuose ir artimas ekonominėmis bei kultūrinėmis vertybėmis LSDP, tad likusio mėnesio konkurencinė ir komunikacinė taktika gali į tai atkreipti dėmesį.
Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DSVL) neturi to politinio naujumo, kokį turėjo anksčiau, atsiskyrusi nuo LVŽS, bet partija pasimatė savivaldos rinkimuose, turi lyderį ir pristato save kaip sėkmės rinkimuose atveju centro kairės koalicijos dalį be konservatorių.
Valstiečių ir demokratų lyderiams surūkius taikos pypkę ar nerūkantiems – užkasus nesantaikos kirvį, ši koalicija yra realiausias variantas. Tokia koalicija iš esmės būtų alternatyva buvusiai valdžiai. Tai ko gero yra ir pagrindinis koalicijos vardiklis – dėl valdžios ne su buvusiais.
Valstiečių ir demokratų lyderiams surūkius taikos pypkę ar nerūkantiems – užkasus nesantaikos kirvį, ši koalicija yra realiausias variantas. Tokia koalicija iš esmės būtų alternatyva buvusiai valdžiai. Tai ko gero yra ir pagrindinis koalicijos vardiklis – dėl valdžios ne su buvusiais. Neatmesčiau ir aplink partijas besisukiojančių interesų grupių, lobistų ir galimų patronažo tinklų – jie nenorės dalytis (politine, ekonomine) įtaka su konservatoriais, liberalais ir laisviečiais bei jų bičiuliais.
Mažumos koalicijos Lietuvoje itin retos (2000–2001 m. Rolando Pakso Naujosios politikos ir 2006–2008 m. Gedimino Kirkilo LSDP) – niekas nenorės poveikio iš remiančiųjų mažumos vyriausybę, nes trapumas veda į nestabilumą ir valdžios praradimą. Galima prisiminti, kaip socialdemokratams teko vieniems sugerti visą kaltę už LEO LT kūrimą, prasidėjusį kartu su... konservatoriais, kurie prieš rinkimus iššoko iš bendros valties ir atsigręžė prieš buvusius partnerius (deklaruoju savo interesus: kaip buvęs premjero G. Kirkilo patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais mačiau tuos procesus iš labai arti). Todėl LSDP, LVŽS, DSVL koalicijai turėtų / galėtų pritarti ir Prezidentas, nes sudarant koaliciją nereikėtų kliautis ir prisišnekėjusio bei demonizuojamo Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“.
Antras variantas, jei politikos naujokai (I. Vėgėlė, R. Žemaitaitis) ir Taikos koalicijos lyderis, vis prikeliantis Darbo partiją iš pelenų, Viktoras Uspaskichas, Lietuvos lenkų rinkiminė akcija bei Tautos ir teisingumo sąjunga taikys iš dalies į tuos pačius rinkėjus, kaip ir demokratai ar net valstiečiai, tai gali iškilti „Nemuno aušros“ koalicijoje klausimas. Jau dabar konservatorių keliamas spaudimas socdemams ir Prezidentui su nuorodomis į „Vakarų partnerius“ sudaryti „vaivorykštės“ koaliciją su TS-LKD (liberalais?) kaip sanitarinį kordoną prieš R. Žemaitaitį, bet spėju, socialdemokratams siūlyta „vaivorykštė“ netinka nei dabartinėje kadencijoje, nei kitoje.
Šiandieną, panašu, realiausia būsima valdžia būtų tiesiog priešprieša dabartinei, nežiūrint į partijų socialinius, kultūrinius ar net ekonominius panašumus. Tai būtų tęstinis susiformavusių antikomunistinių ir ex- bei postkomunistinių partijų konfliktas. Iš esmės visos koalicijos Lietuvoje ir buvo sudaromos tokiu pagrindu.
Prastėjant demografiniams rodikliams lenkų rinkiminės akcijos frakcija jiems būtų ir kaip rinkiminis stebuklas, ir kaip galima valdančiosios koalicijos dalis. Ši partija buvo 2012–2014 m. ir 2017–2020 m. prie centro kairės valdžios.
Šiandieną, panašu, realiausia būsima valdžia būtų tiesiog priešprieša dabartinei, nežiūrint į partijų socialinius, kultūrinius ar net ekonominius panašumus. Tai būtų tęstinis susiformavusių antikomunistinių ir ex- bei postkomunistinių partijų konfliktas. Iš esmės visos koalicijos Lietuvoje ir buvo sudaromos tokiu pagrindu, nes valdžios koalicijose socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai klausimai dažniau partnerius skyrė nei vienijo, o „draugų“ bei „priešų“ stovyklos ir grup(uot)ės po 1992 m. pasidarė aiškios ir įsišaknijusios politikoje bei ja suinteresuotose verslo, žiniasklaidos ir kitose srityse. Žinoma, tai tik hipotezė. Reikia politologinių tyrimų jos patvirtinimui arba atmetimui.
