Mindaugas Jurkynas. Dingę rinkimai ir atradimai

Yra Lietuvos istorijoje daug dingusių dalykų kaip karaliaus Mindaugo pilis, didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta ir t.t. Buvo dingęs ir dabar jau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio surastas Lietuvos Vasario 16-osios aktas. Gali pradingti ir ištisi rinkimai Lietuvoje. Skamba keistai, bet tai tiesa. Jei Jūsų paklaustų, kurie rinkimai Lietuvoje buvo pirmi po nepriklausomybės atstatymo, dauguma nurodytų 1992 m. Seimo rinkimus. Taip ir buvo, man klausiant net kai kurių Lietuvos politikos veteranų.

Pirmieji demokratiniai rinkimai nepriklausomoje Lietuvoje buvo savivaldybių tarybų rinkimai, kurie vyko 1990 m. kovo 24 ir balandžio 7 dienomis, surengiant pakartotinius rinkimus į neišrinktas vietas gegužės ir lapkričio mėnesiais. Iki šiol nežinoma, kokie tų rinkimų rezultatai, kas juos laimėjo. Buvęs respublikinės rinkimų komisijos vadovas Vaclovas Litvinas pripažino, kad komisija tų duomenų nesurinko ir nesusistemino. Informacija apie šiuos rinkimus nebuvo nei apibendrinta, nei moksliškai išanalizuota. Niekas neorganizavo porinkiminių apklausų, o apklausti reprezentatyvios rinkėjų imties šiandien apie tai, už ką ir kodėl jie taip balsavo prieš 33 metus, yra praktiškai neįmanoma. Tuometinėje nacionalinėje žiniasklaidoje paskelbta informacija buvo neišsami ir pernelyg bendra. Beje, paskutiniai prieš tai buvę demokratiniai rinkimai Lietuvoje buvo vietos rinkimai 1925 m., o nedemokratiniai – 1987 m. savivaldos tarybų rinkimai.

Artėjant rinkimams į savivaldybių tarybas ir merus 2023 m. kovo mėnesį, verta užpildyti politinės istorijos spragą. Dingusių rinkimų atradimas leidžia nustatyti politinių nuotaikų kaitą po Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimų 1990 m. vasario ir kovo mėnesiais bei palyginti su 1995 m. vykusiais savivaldybių tarybų rinkimais. 1990 m. vietos rinkimai netgi leidžia nustatyti pokyčius savivaldybių tarybose per penkerius metus. Tai buvo nepriklausomos valstybės politikos kūrimosi ir transformacijos laikotarpis.

1990 m. vietos rinkimai buvo organizuojami dvipakopėje savivaldoje. Egzistavo 11 didžiausių miestų miesto tarybų ir tų pačių miestų rajonų tarybų, 44 rajonų centrų tarybos ir apylinkių, mažesnių miestų ar miestelių tarybos. Jų iš viso buvo 556 ir į jas buvo renkamas 9331 deputatas. Šiais laikais rajonų savivaldybių tarybos liko, o apylinkių ar miestelių bei nedidelių miestų tarybos tapo dabar nerenkamomis seniūnijomis. Šių rinkimų apžvalga apima 11 miestų ir 44 rajonų centrų tarybas, apimančias 2912 deputatų.

Vietos tarybos iš savo tarpo rinko pirmininkus. Miestų tarybose taipogi buvo renkami vykdomosios valdžios atstovai – merai, o rajonuose – rajonų valdytojai. Rinkimai vyko pagal mažoritarinę sistemą, kai iš apygardos buvo išrenkamas vienas asmuo. Jis turėjo gauti daugiau nei pusę dalyvavusių rinkimuose balsų arba, niekam nesurinkus tokios paramos, antrame ture varžytis su daugiausia balsų gavusiais kandidatais; laimėdavo asmuo, gavęs daugiau balsų nei kitas. Įdomu tai, kad rinkėjas turėjo išbraukti nepatinkančius kandidatus, palikdamas tik vieną pavardę biuletenyje. Reikalaujamas minimalus aktyvumas rinkiminėje apygardoje buvo 50 procentų. Tai buvo paskutiniai vietos rinkimai su mažoritarine sistema taryboms rinkti. Dabar naudojama proporcinė sistema, pagal kurią balsuojame už partijų sąrašus.

Rinkimų rezultatus leido nustatyti informacija, paskelbta 63 vietos laikraščiuose, ir vienas kitas skambutis į archyvą ar rajono savivaldybę bei daug interviu su to meto politikais ir administracijų darbuotojais. Aktyvumas pirmame ture pasiekė beveik 65 proc. ir išliko labai panašus antrame. Miestuose rinkiminis aktyvumas siekė 60 proc., o rajonuose – 68,6 proc. Tyrimas leido nustatyti visų 55 tarybų pirmininkų ir 55 merų bei rajonų valdytojų pavardes ir politinę priklausomybę. Tarp jų buvo tik viena moteris.

Bene įdomiausia rinkimų išvada yra politinių nuotaikų kaitos atradimas per nevisą mėnesį. Sąjūdžio renkami kandidatai laimėjo beveik 77 proc. vietų į Atkuriamąjį Seimą, tačiau po kelių savaičių vietos rinkimuose tegavo 30 proc. tarybos pirmininkų, merų ir rajonų valdytojų pozicijų. 1990 m. vietos rinkimus laimėjo nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) 1989 m. atsiskyrusi nepriklausoma Lietuvos komunistų partija, surinkusi 57 proc. visų minėtų pozicijų. Nepriklausomi kandidatai užėmė 10 proc. visų postų, o LKP likusi kaip SSKP dalis – 2,7 proc. tarybos pirmininkų ir rajonų valdytojų. Sąjūdis buvo populiaresnis miestuose, o nepriklausoma LKP – rajonuose. 44 rajonų tarybose tarp 2247 deputatų LKP gavo 68 proc. postų, o 11 miestų tarybų su 665 deputatais Sąjūdis kontroliavo 70 proc. visų pagrindinių politinių postų.

Kai kur vietos spauda nepranešdavo visų tarybos sudėčių. Šie duomenys yra išbarstyti po archyvus skirtingose Lietuvos vietose. Tačiau duomenys rodo, kad šešiuose didžiausiuose miestuose Sąjūdžio remiami kandidatai gavo 65 proc. iš 461 vietos tarybose. 25 iš 44 rajonų tarybų nepriklausoma LKP kontroliavo 44,6 proc. deputatų iš 1293. Duomenys likusiose 14 rajonų tarybų, kuriose LKP rezultatai nežinomi, rodo, jog Sąjūdis surinko 35 proc. iš 587 deputatų. Panašu, kad likę deputatai priklausė LKP arba nepartiniams. Galima daryti išvadą, kad 38 iš 44 rajonų tarybų kontroliavo nepriklausoma LKP ir jos kandidatai į tarybos pirmininko ir rajono valdytojo postus pritraukdavo daugiau balsų nei LKP turėjo atstovų tarybose. Reformuota LKP išsilaikė politikos peizaže ir išlaikė populiarumą tarp rinkėjų laimėdama 1992 m. Seimo ir 1993 m. Prezidento rinkimus. Kodėl buvo tokie (ne)tikėti rinkimų rezultatai? Apie tai – kitame straipsnyje.