Mindaugas Jurkynas. Kodėl pirmuosiuose rinkimuose laimėjo nepriklausomi komunistai?

Praeitame straipsnyje rašiau, jog niekur neskelbtus ir neanalizuotus pirmuosius Lietuvos demokratinius (savivaldos) rinkimus, vykusius 1990 m. kovo–balandžio mėnesiais, laimėjo nepriklausoma komunistų partija (toliau tekste – LKP). Ji surinko 57 proc. tarybų pirmininkų, merų ir rajonų valdytojų postų bei kontroliavo 71 proc. (39 iš 55) miestų ir rajonų savivaldybių tarybų. Rezultatų intriga čia ta, jog 1990 m. Sąjūdžio remiami kandidatai 1990 m. vasarį–kovą vykusiuose parlamentiniuose rinkimuose laimėjo net 77 proc. vietų (102 iš 133), o vietos rinkimuose tegavo tik 30 proc. tarybų pirmininkų, merų ir rajonų valdytojų pozicijų. To meto LKP registruose pažymėta, kad LKP laimėjo ir 72 proc. (288 iš 399) žemesnio lygmens rajonų valdytojų pozicijų. Tai, žinoma, reiktų patikslinti, atliekant archyvinių duomenų tyrimą, bet nepriklausomų komunistų pergalė vietos rinkimuose buvo akivaizdi.

Kyla klausimas, kodėl rinkėjai per mėnesį nusisuko nuo Sąjūdžio, taip paneigdami antrinių rinkimų teoriją, kuri sako, kad vietos ir regioninius (Europos Parlamento) rinkimus turi laimėti Parlamento rinkimų laimėtojai, jei rinkimai vyksta netrukus po nacionalinių rinkimų.

Tuo metu nebuvo atliktos porinkiminės apklausos ar analizės. Dabar atlikti tokią apklausą būtų keblu dėl demografinių pokyčių ir tebegyvenančių balsuotojų atminties tikslumo. Norint nustatyti šių rinkimų rezultatų priežastis, galima remtis kai kuriais politikos mokslų dėsniais bei tuometinių politikų informacija. Politikos pradžia Lietuvoje 1990 m. primena astrofizikos singuliariumą. Jame suspausta visa energija ir erdvė bei jo Didysis sprogimas davė pradžią Visatai. Tuo metu standartiniai fizikos dėsniai neveikė.

Panašiai neveikė ir kai kurie politikos dėsniai. Visuomenė dar nebuvo susisluoksniavusi į balsavimą veikiančias skirtis. Žmonės nesiidentifikavo konkrečiai kaip krikdemai, konservatoriai, socialdemokratai, tautininkai, liberalai ar žalieji, nes neturėjo nei politinių, nei rinkos patirčių. Vienintelė reali skirtis visuomenėje buvo „už laisvą Lietuvą“ ir „prieš SSRS“. Demokratizacijos pradžioje buvo maža valdymo socialinių ir ekonominių rezultatų, nes buvo praėjusios tik kelios savaitės po Parlamento rinkimų – Aukščiausiosios Tarybos veiklos politinis vertinimas išryškėjo daug vėliau. Ekonominė situacija savivaldybėse tuo metu dar nesikeitė. Rinkėjai galėjo orientuotis į ryškias politines asmenybes ir atpažįstamus vietos veikėjus.

Renkant duomenis iš to meto politikų ir administracijos darbuotojų remiamasi abdukcinio samprotavimo „anties testu“. Jis teigia, „jei tai atrodo kaip antis, plaukia kaip antis ir kvaksi kaip antis, turbūt tai ir yra antis.“ Nepriklausomybės priešaušrio politiniai veikėjai, priklausę vėliau susipriešinusiems Sąjūdžiui ir LKP, labai panašiai aptarė rinkimų rezultatus. Suderinus politikos mokslų aiškinimus su surinktais duomenimis, galima paaiškinti, kodėl LKP laimėjo pirmuosius rinkimus.

Pirma, rinkėjai, ypač rajonuose, norėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku matyti populiariausią politiką Algirdą Brazauską. Tie norai nedingo iki 1993 m., kai A. Brazauskas tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1990 m. sausio pradžioje A. Brazausko populiarumas buvo 73 proc., o Vytauto Landsbergio – 12 proc. Išrinkus pastarąjį Parlamento Pirmininku, daugumą rinkėjų ištiko šokas. A. Brazausko paskyrimas tik vicepremjeru buvo suvokiamas kaip jo ir jį remiančių žmonių pažeminimas. Ta nuotaika aprašyta Arvydo Juozaičio 1990 m. kovo 15 d. straipsnyje „Istorinė klaida“ leidinyje „Lietuvos rytas“.

Antra, LKP išlaikė didelius žmogiškuosius ir administracinius resursus vietose. LKP narių tuo metu, iki prasidedant masiniam partijos bilietų atsisakymui, buvo apie 200 tūkst. LKP ir nomenklatūros struktūros buvo pagrindiniai darbo ir socialinės gerovės teikėjai, ypač mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Viešasis sektorius buvo dominuojantis ir jį kontroliavo „patyrę kadrai“.

Trečia, LKP išlaikė gerą vardą. Ji glaudžiai bendradarbiavo su Sąjūdžiu, rėmė Kovo 11-osios aktą ir buvo siejama su kova už Lietuvos nepriklausomybę. LKP atsiskyrimas nuo SSRS komunistų partijos 1989 m. gruodį liko rinkėjų atmintyje. 1990 m. kovo 28–balandžio 3 d. apklausose LKP populiarumas (skaičiuojamas kaip skirtumas tarp teigiamai ir neigiamai vertinančių) buvo +53, o Sąjūdžio +56. Tų pačių metų birželį Sąjūdžio reitingas krito iki +36, o LKP – iki +46.

Ketvirta, Sąjūdžiui vietos rinkimai... mažai rūpėjo. Keista, bet tai tiesa. Sąjūdis neturėjo rinkimų koordinavimo centro, viską paliko vietos aktyvistams, jų buvo mažai ir vietomis jie rėmė tik apie trečdalį visų kandidatų. Sąjūdžio veidai buvo išrinkti į Parlamentą ir neturėjo laiko važinėti su rinkimų kampanija. Tik kai kuriose rajonų tarybose, kaip antai Vilkaviškio ar Kybartų, Sąjūdis galėjo pasigirti pergale.

Penkta, iškovojus nepriklausomybę, šis klausimas nebuvo svarbus vietos rinkimuose. Juose buvo kalbama apie vietos problemas, kurias daugiausia sprendė įsišaknijusi LKP ir su ja susijusi nomenklatūra.

Šie rinkimai prisidėjo prie dvejų pagrindinių, vėliau dominuosiančų politinių jėgų ir iškėlė miesto–kaimo politinių nuotaikų perskyrą. Demokratizacijos pradžioje Lietuvos politikos singuliariumas atskleidė politines asmenybes, emocinį prieraišumą, pasiruošimą rinkimams ir vietos klausimus kaip svariausius rinkimų rezultatų paaiškinimus.