Mindaugas Jurkynas. Konfliktai ir istorijos (ne)pabaiga

Šaltojo karo pabaiga ir Vakarų pasaulio pergalė prieš komunizmą, globalizacija, Europinė integracija, regioninių galių iškilimai ir Rusijos pradėto karo grąžinimas į Europą kelia klausimus apie istorijos posūkius. Thomas More, Georgas Hegelis, Karlas Marxas, Francis Fukuyama ir kiti mokslininkai rašė apie istorijos pabaigą.

Istorija, bendru supratimu, yra aprašyta praeitis ir jos pabaiga teoriškai įmanoma, žlugus žmonijai bei nebelikus, ką aprašinėti. Visgi įsivaizduojant tvarų žmonijos gyvavimą, istorijos varomosios jėgos yra konfliktai. Istorija „baigiasi“ tuomet, kai nelieka konflikto, kažkam laimėjus, o tam tikra politinė, socialinė bei ekonominė sistema tampa universalia pasaulyje.

K. Markso istorijos pabaiga su tiražuota klasių kova bei komunizmo įsigalėjimu neįvyko. Lieka atviras klausimas dėl F. Fukuyamos „istorijos pabaigos“. Pasako jos, antrojo pasaulinio karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos suirimas sąlygojo liberaliosios demokratijos bei rinkos ekonomikos pasaulio pergalę prieš fašizmą, komunizmą su jų ekonominėmis vizijomis.

Fukuyama manė, kad pasaulyje įsigalės Vakarų pasaulio sistema, bet taip dar neįvyko. Liberaliai demokratijai iššūkį metė žmones mobilizuojantis ir patrauklią kolektyvinę tapatybę siūlantis autoritariniai religinis fundamentalizmas, neo-nacionalizmas ir populizmas.

Visi autoritariniai ir totalitariniai režimai yra labai panašūs. Jie siekia nevaržomai valdyti, naudotis visuomenės ekonominiais ir kitais resursais, paprastai tariant, vogti ir prievarta užčiaupti visus, kurie tam visuomenėje nepritaria. Diktatūros gali dangstytis didžiosios nacijos idėja kaip pvz. Lebensraum Vokietijos imperijoje ir pas nacius, tautos šlovinga praeitimi kaip dabartinėje proto-fašistinėje Rusijoje, komunistine kinų vizija ar religinėmis ISIS fundamentalistų tiesomis, nesibodint dėl jų panaudoti jėgą bei prievartą prieš pavergtuosius. Visos autokratijos atmeta liberalios demokratijos pamatus, kaip suvaržančius ir ardančios diktatorių siekius.

Demokratija nėra vien laisvi ir konkurencingi rinkimai. Ji apima ir įstatymo viršenybę, kai visi, įskaitant valdžią, lygūs prieš įstatymus. Neatsiejama demokratijos dalis – laisva žiniasklaida, pranešanti ir valdžios nusižengimus bei pateikianti taikių nuomonių įvairovę. Demokratijoje veikia pilietinė visuomenė, kaip laisvanoriškų organizacijų tinklas, galintis greitai sutelkti žmones protestui ir pasipriešinimui. Nepamirškime ir žmogaus teisių. Tai nėra abstrakti sąvoka arba, kaip Rusijoje bandoma paniekinamai sumenkinti, „gėjų teisės“. Žmogaus teisės yra teisės į gyvybę, laisvę, turto neliečiamybę, privatumą, informaciją, orumą, sąžiningą teismo procesą ir t.t. Tuo mes naudojamės pas save Vakaruose, o kaip situacija autokratijose? Toli ieškoti nereikia: Baltarusija – už sienos.

Dėl demokratijos patrauklumo pavojaus Rusijos ir Kinijos tironijos, kaip silpnesnės alternatyvos, bando ardyti Vakarų pasaulį propaganda, kibernetinėmis atakomis, tiksline korupcija, parama populistinėms ir antidemokratinėms jėgoms ir net karu.

Tai nauja. Demokratijos stiprybė ir sėkmė yra egzistencinė grėsmė autokratijoms, kurios, kaip rodo Rusijos vedamas grobuoniškas karas, eskaluoja konfliktą prieš demokratišką pasaulį. Istorija tęsiasi. Samuelis Huntingtonas su savo civilizacijų konflikto teorija nepritarė istorijos pabaigai ir pratęsė istorijos varomųjų jėgų – konfliktų tarp civilizacijų – idėją.

Po rugsėjo 11 d. JAV ir karų Afganistane, Irake bei prieš ISIS, civilizacijų konflikto tikimybė šiandien neatrodo didelė – tiesa, įtarumas kitų kultūrų atžvilgiu niekur nedingo. Populizmas ir nativizmas tuo minta. Tačiau karas prieš Ukrainą liudija (gilėjantį?) konfliktą tarp demokratiškojo ir autokratiškojo pasaulio. Globalizmo optimizmas, panašu, pateko į tuos pačius spąstus kaip ir Normanas Angellas 1909 m. knygoje „Europos optinė iliuzija“. Pasak jo, ekonominiai karo kaštai yra per dideli ir karas Europoje neprasidės arba truks trumpai dėl ekonominio ir socialinio neracionalumo. 1914 m. prasidėjo ilgas Pirmasis pasaulinis karas.

Deja, dabartinė tarptautinė prekyba, abipusės tiesioginės investicijos ir diktatūrų įsiliejimas į tarptautines organizacijas nesumažino konflikto tarp demokratinių Vakarų ir pagrindinių autokratijų. Priešingai, pastarosios ekonomiškai sustiprėjo ir padidino savo karinę galią bei ardomąją veiklą Vakaruose. Ergo, istorija nesiremia vien racionaliais kaštų ir naudos apskaičiavimo principais. Žmonės ir valstybės turi kolektyvinėje tapatybėje išreikštas normas, vertybes, principus, kurie taip pat veikia valstybių elgesį. Laisvose šalyse tapatybė susiformuoja per diskusijas apie visuomenės istorines patirtis bei netrukdomas piliečių sąveikas.

Diktatūrose tapatybė, kaip dominuojantis naratyvas, yra nustatomas valdančiojo režimo. Nenuostabu, kad pasak Rusijos Levada tyrimo insituto, 51 procentas plačiai Putiną ir karą palaikančios rusų visuomenės didžiuojasi karo smurtu prieš ukrainiečius.

Rusijos diktatorius metė burtą ir Rubikonas peržengtas. Už jo – sunerimęs demokratijos nekenčiantis Kinijos pseudo-komunistinis autokratinis režimas. O už mūsų – laisvę ginanti Ukraina. Istorija nesibaigė ir tęsiasi konfliktu. Ne tarp civilizacijų. Tarp demokratijos ir autokratijos. Auganti parama rodo viltį, kad Ukrainoje jau prasidėjo istorijos pabaiga. Kaip ir 1989 metais.