Mindaugas Jurkynas. Partijos, kandidatai ir lyderystė

Politinės partijos yra naudingos. Taip, remiantis nuomonių apklausomis, jomis pasitikima mažiausiai tarp visų institucijų (koks atsilikimas nuo pasitikėjimo ugniagesiais!). Tačiau be partijų mes neturėtume nei politinės konkurencijos, nei demokratijos.

Demokratijoje partijos, paprastai tariant, jungia rinkėjų grupes su valstybės valdymu. Piliečiai deleguoja valdymą per (dažniausiai) partijų atstovus. Partijų lyderiai tarnauja kaip partijos veidas visuomenei ir veda savo partijas per politikos brūzgynus. Iš jų tikimasi vadovavimo ne tik partijai, bet ir, nusišypsojus politinei fortūnai, svarbių politinių postų užėmimo. Bet ar visada partijų lyderiai imasi pagarbos verto sprendimo ir atsiduoda rinkėjų teismui ar imasi vadovaujančios atsakomybės?

Artėjant Prezidento rinkimams Lietuvoje 2024 m., vis daugiau politikų ir partijų atverčia kortas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga kelia kandidatu Aurelijų Verygą, Tėvynės sąjunga, panašu, telksis apie premjerę Ingridą Šimonytę, kiti kandidatai savo sprendimą paskelbs vėliau. Dėl to dar anksti vertinti politinės drąsos, pragmatiškumo ir atsakomybės peizažą, tačiau niekas netrukdo atlikti šioje srityje Lietuvos politikos praeities auditą. Pažvelkime į tai trijose dimensijose: 1. partijų lyderiai ir partijų iškilimas, 2. lyderiai ir premjerai bei 3. lyderiai ir prezidentai.

Istorija rodo, kad 1988–2000 m. tarp rinkimų barjerą peržengusių partijų / judėjimų tik dvi partijos telkėsi apie savo lyderius: LDDP apie Algirdą Brazauską ir konservatoriai – apie Vytautą Landsbergį.

Socialdemokratai (pirmas pirmininkas – Kazimieras Antanavičius), krikščionys demokratai (Egidijus Klumbys) bei Lietuvos centro sąjunga (Romualdas Ozolas) labiau kūrėsi kaip bendraminčių grupės, o ne lyderio sekėjai. Po 2000 m. kaip iš gausybės maišo pabiro naujos partijos (dažnai ir atskilę ar susijungę dariniai). Tarp 11 naujai rinkimuose dalyvavusių partijų 5 telkėsi apie partijos lyderį-įkūrėją (ne kviestinį „svečią“): Naujoji Sąjunga (Artūras Paulauskas), Darbo partija (Viktoras Uspaskichas), Liberalai demokratai (Rolandas Paksas), Liberalų ir Centro sąjunga (Artūras Zuokas) ir Tautos prisikėlimo partija (Arūnas Valinskas). Per paskutinius 30 metų 7 iš 16 partijų (43,8 proc.) įkūrimas buvo daugiausia susietas su pirmuoju lyderiu.

Demokratijoje tikimasi, kad po sėkmingų rinkimų daugiausia balsų surinkęs partijos ar partijų junginio ar bloko lyderis taps premjeru. Be to, ne vienas premjeras turėjo atsistatydinti ir jo vietą užimdavo kažkas kitas.

Po 1992 m. Seimo rinkimų Lietuvoje buvo 14 vyriausybių ir 14 premjerų iš 5 partijų. Tik keturi iš jų buvo partijų lyderiai: Adolfas Šleževičius (LDDP), Algirdas Brazauskas (LSDP), Andrius Kubilius (TS-LKD) bei Algirdas Butkevičius (LSDP). Iš 14 vyriausybių buvo 7 premjerai – partijų vedliai. 50 proc. visų premjerų. Pirmasis ir du paskutiniai premjerai šiuo laikotarpiu buvo ne partijų lyderiai ir net ne partijų nariai: Bronislovas Lubys (LDDP), Saulius Skvernelis (LVŽS) ir Ingrida Šimonytė (TS-LKD).

Mažiau nei trečdalis svarbių politinių partijų kėlė savo lyderius Prezidento rinkimuose.

Dar mažesnė politinė drąsa (ar didesnis pragmatiškumas) atsispindi Prezidento rinkimuose. Juose „į vienus vartus“ laimi nepartiniai. Tik Algirdas Brazauskas 1993 m. ir Rolandas Paksas 2003 m. kaip partijų pirmininkai laimėjo dvejus Prezidento rinkimus iš 7. Tarp visų 53 kandidatų į prezidentus 1993–1997 m. 21 išsikėlė pats (39,6 proc.), 32 parinko ar parėmė jų asocijuotos partijos / frakcijos (60,4 proc.). Žiūrint į partijų keltus kandidatus, 18 iš 32 (56,3 proc.) buvo partijų lyderiai.

Tačiau tarp rinkimuose svarbių, 5 proc. barjerą peržengusių partijų, šis rodiklis krinta iki 28,1 proc. 1997 m. tarp 4 partijų keltų kandidatų du buvo partijų lyderiai (vienas iš „didesnės“ partijos), 2002 m. iš 10 partijų kandidatų 8 buvo partijų pirmininkai (3 iš didesnių partijų), 2004 m. iš 3 partinių kandidatų 1 pirmininkas buvo iš didesnės partijos, 2009 m. iš 4 kandidatų 2 vedliai atstovavo didesnes partijas, 2014 m. tarp 5 partinių 1 lyderis buvo iš didesnės ir 2019 m. iš 5 kandidatų tik vienas partijos pirmininkas buvo iš politiškai svarbios partijos. Apibendrinant, mažiau nei trečdalis svarbių politinių partijų kėlė savo lyderius Prezidento rinkimuose.

Tai daugiausia darė mažosios partijos. Jas galima suprasti, nes dalyvavimas net ir beviltiškuose partijai rinkimuose yra savotiška politinė reklama. Kai nieko neturi ir prarasti nelabai yra ką. Kitaip yra su didžiosiomis partijomis.

Pirma, įsijungia skaičiavimas, ar apskritai įmanoma laimėti rinkimus prieš populiariausią kandidatą nuomonių apklausose. Partijos ir pirmininko populiarumas yra realus signalas varžytuvėms. Valdžios kandidatams, siejamiems su valdymo rezultatais, ypač neigiamai vertinamais, kaštai yra didesni. Opozicijai – atvirkščiai. Nepasirodymas rinkimuose prisišauks kritiką ir dėl „kadrų“, ir dėl „drąsos ir pagarbos stokos“.

Ne paskutinėje (o gal, sakau kaip suvalkietis, pirmoje?) vietoje pinigai. Ne vienas šimtas tūkstančių eurų reklamai sunkiai, jei iš viso, laimimuose artėjančiuose Prezidento rinkimuose yra apčiuopiamas sutaupymas Europos Parlamento, (dvejų turų) Prezidento, dvejų turų Seimo rinkimų maratone 2024 metais. Pagal keliamus kandidatus pamatysime, kiek čia tos pagarbos, drąsos ir apskaičiavimo. Iki šiol partijų lyderiai nedominavo nei užimamuose postuose nei kandidatuodami.