Ar rinkimų rezultatai stebina? Ne, nes prognozuoti rinkimus Lietuvoje keblu – tik po antro turo žinome, kas yra kas Seime. Stebinti gali tik nesutampantys išankstinių apklausų rezultatai ar rinkėjų asmeniniai lūkesčiai lyginant su realiais rinkimų rezultatais.
Pirmojo turo daugiamandatėje apygardoje rezultatai leidžia daryti ne vieną preliminarią išvadą.
Pirma, Lietuvoje, skirtingai nei Europoje ar artimose Lenkijoje ir Estijoje, neiškilo ryškių kraštutinės dešinės bei populistinių partijų, kurios išbalansuoja ir politinę konkurenciją, ir politinę kultūrą.
Antra, Lietuvos geopolitinė vieta lieka tvirtai Vakaruose, nes nėra partijų, kurios tai rimčiau kvestionuotų.
Trečia, konsoliduota demokratija tampa natūrali mūsų politinio gyvenimo dalimi, nes suprantame, kad demokratija yra „vienintelis žaidimas mieste“.
Norėjosi didesnio rinkiminio aktyvumo, bet, matyt, nerimas dėl pandemijos paliko kai kuriuos rinkėjus namuose.
Ketvirta, kampanijos metu matytas reklaminis šūkis „Krikščionių sąjunga ateina, liberalizmas išeina!” apsivertė.
Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis pasirodė geriau nei spėjo sociologai. Apskritai liberalai, priskaičiuojant Laisvės ir teisingumo partiją, surinko beveik 18% balsų. Naujos kartos atėjimas ir moralinių bei identiteto klausimų akcentavimas tampa reikšminga politinių diskusijų dalimi – europietiškėjame.
Penkta, rinkimų rezultatai kelia partijų lyderių kaitos klausimus.
Socialdemokratams, Lenkų rinkiminei akcijai ir Socialdemokratų darbo partijai teks diskutuoti apie partijos lyderių atsakomybę už rinkimų rezultatus ir partijos ideologinį bei organizacinį veidą – antro turo rezultatai pernelyg neišgelbės.
Šešta, konservatoriai atsigavo, gerokai padidinę balsų skaičių, o valstiečiai, kaip valdžios partija, pasirodė pakankamai sėkmingai, neišbarstę savo populiarumo.
Septinta, Tvarkos ir teisingumo partijos rezultatai menko su kiekvienais rinkimais. Jie, LSDDP ir Lenkų rinkimų akcija buvo išstumtos į politikos paraštę.
Darbo partija parodė, jog galima sėkmingai sugrįžti į rinkimų areną, todėl dabar Laisvės ir teisingumo bei LLRA likimas iš esmės spręsis 2024 metais. Aštunta, socialdemokratai užleido centro kairės pozicijas net dviem partijoms (LVŽS bei DP) – tradicinės socialdemokratijos patrauklumas, kaip ir visoje Europoje, patiria sunkumus.
Efektyvių (realaus pasirinkimo) rinkimuose dalyvaujančių partijų skaičius labai nežymiai padidėjo ir 2020 metais pasiekė 7.8 – 2016 metais tokių partijų buvo 7.4.
Po antro turo bus galima paskaičiuoti ir efektyvų parlamentinių partijų skaičių. Gera naujiena ta, jog rinkėjų nuotaikų nepastovumas krito dvigubai: 2020 m. rinkiminis kaitumas buvo 18.8%, kai 2016 m. – 34%,Tai reiškia, jog tik kas penktas balsuojantis pakeitė savo nuomonę per keturis metus, kai 2016 m. kas trečias balsavo už kitą partiją.
Prarastų balsų, t.y. balsavusių už nepatekusias Seiman partijas, skaičius šiek tiek paaugo ir pasiekė 19.2% - prieš ketverius metus jis buvo 18.4%: strateginio balsavimo už didesnius šansus laimėti galinčią partiją nepadaugėjo.
Tiesa, negaliojančių biuletenių skaičius sumažėjo nuo 4.1% iki 3.5% - nei Chuckas Norrisas, nei Harris Potteris neįkvėpė balsavimo biuletenių gadinimo. Galiausiai, iš esmės neturime atsiradusių naujų partijų, traktuojant Laisvės partiją kaip atskilusią nuo liberalų sąjūdžio.
Nekalčiau prie kryžiaus sociologines apklausas darančių organizacijų. Spėti politinę ateitį nėra lengva. Prognozuojant rinkimų rezultatus, orientuojamasi į 3 proc. paklaidą. Ją pritaikius, sociologiniai spėjimai yra tikslesni, nei kritikuojama.
Tiesa, spėjimai dėl Laisvės partijos bei Laisvės ir teisingumo prašovė, bet visi kiti su paklaida patenka į spėjimo ribas. Manau, kad sociologai padarys pokyčius apklausiamose grupėse, geriau atspindint besikeičiančių kartų procesus.
Prieš antrą turą politinės partijos ieškos draugų. Pagrindinė konkurencija suksis apie dvi ašis: konservatorius ir valstiečius.
Konservatoriai sąjungininkėmis tradiciškai mato liberalias partijas. Vengdami pernelyg ankstyvo perdėto džiaugsmo ir norėdami praplėsti savo kandidatų šansus antrame ture, konservatoriai juda „į centrą“ ir neatmeta plačios koalicijos variantų su kairiaisiais.
Prieš rinkimus jie „būrė“ plačiąją koaliciją su socdemais prieš valstiečius; dabar, sėkmingai pasirodžius liberalų partijoms ši mintis neįgarsinama.
Valstiečiai, savo ruožtu, nuosekliai tebekalba apie centro-kairės koaliciją, kurioje mato socialdemokratus bei Darbo partiją.
Žinant, jog valstiečių partneriai - socialdemokratų darbo partija bei lenkų rinkiminė akcija – neperžengė 5 proc. barjero, trijų centro kairiųjų partijų bendradarbiavimas prieš antrą turą tampa būtinybe, norint rimčiau pretenduoti į būsimą į valdžią. Kitos koalicijos ar vyriausybės, kaip antai mažumos, yra kol kas labiau politologiškai teorinės.