Nepaisant, atrodo, savalaikiško Vyriausybės tvirtinimo proceso, viešojoje erdvėje kilo nemažai diskusijų apie Vyriausybės narių atranką. Kritika buvo nukreipta į kandidatų į ministrus atrankos tempą, būdą bei buvo kvestionuojamos prezidento kompetencijos paveikti būsimos vyriausybės sudėtį. Visas Vyriausybės skyrimo procesas gali būti vertinamas remiantis teisiniais (Konstitucijos ir jos išaiškinimo) ir susiklosčiusios tradicijos (lyginant su ankstesniais prezidentais) aspektais.
Prezidentas turi Konstitucinę teisę dalyvauti teikiamų kandidatų ir kandidačių į ministrus parinkime. Remiantis Konstitucijos 84 straipsniu, prezidentas premjero teikimu skiria ministrus ir tvirtina Vyriausybės sudėtį. Pasak Konstitucijos 96 straipsnio, ministrai vienodai atsakingi Seimui bei prezidentui.
Galiausiai, 1998 m. Konstitucinio Teismo nutarime dėl prezidento įgaliojimų vyriausybės formavimo srityje teigiama, jog negalima ignoruoti prezidento, kaip vykdomosios valdžios dalies, turinčio tam tikras politinio poveikio galimybes vyriausybės personalinės sudėties formavimui.
Pagal politinio gyvenimo tradiciją, prezidentai ne kartą ir ne du „egzaminavo“ būsimus ministrų kabineto narius. Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2012 m. patvirtino nepilnos sudėties Vyriausybę. Jos nenoras matyti Darbo partiją valdžioje ar akcentuojamas galimų ministrų užsienio kalbos nemokėjimas prisimenami ir dabar.
Ir S. Skvernelio vyriausybėje ne vienas ministro postas buvo paliktas tiesiog prezidentės pasirinkimui. Ankstesnei Vyriausybei 2018 m. D. Grybauskaitė nepritarė Giedriaus Danėliaus kandidatūrai į teisingumo ministrus ar 2019 m. atsisakė skirti Irmą Gudžiūnaitę į aplinkos ministres. Buvusios prezidentės citata: „Matau veržlų, jauną žmogų, bet nematau reikalingos vadybos patirties ir profesinės patirties.“
Dabartiniam prezidentui ir premjerei jauni ir veržlūs kandidatai, matome, ne kliūtis būti ministrais. Apskritai, G. Nausėda nesutiko tik su dviem pasiūlytais kandidatais ir neprieštaravo Konstitucijos dvasiai – tik kandidatai iš valdančios koalicijos, ir priimtini Seimui bei gali būti siūlomi. Laikotarpis, per kurį prezidentas kalbėjosi su kandidatais, tilpo į Konstitucijos numatytus rėmus. Jos 92 straipsnis suteikia prezidentui 15 dienų patvirtinti vyriausybę, o pastarajai pristatyti savo programą Seime.
Argumentuoti, kad pandemijos metu reikia viską daryti skubiau, reiškia manyti, kad neturime veikiančios laikinosios Vyriausybės, kuri, beje, nuolat griežtina karantino sąlygas. I. Šimonytė taipogi „neskubėjo“ su kandidatų pristatymu, kuris po Seimo rinkimų įvyko tik praėjus kelioms savaitėms.
Palyginimo dėlei galima prisiminti, kad A. Kubiliaus ir S. Skvernelio vyriausybės buvo patvirtintos per septynias dienas, o A. Butkevičiaus – per penkiolika. G. Nausėda vyriausybės patvirtinimui davė tiek pat laiko, kiek ir naujos vyriausybės programos paruošimui. Prezidentas, gavęs kandidatų sąrašą, nepasakė, kad jis atmes kažkuriuos kandidatus, bet pabrėžė, jog sąrašas nėra „ministro pasas“ ir tik po pokalbių su kandidatais bus nuspręsta dėl personalijų.
Dar daugiau, tik po diskusijų su kandidatais per pirmąją pokalbių savaitę prezidentas išsakė neigiamą nuomonę dėl poros asmenų.
Patarėjų įtraukimas į kandidatų atrankos procesą yra ne pirmas ir ne paskutinis. S. Skvernelio ministrų kabineto formavime D. Grybauskaitės patarėjai buvo aktyvūs. Jiems nenusileido ir V. Adamkaus patarėjai. G. Nausėdos naujovė buvo ta, jog patarėjų „filtras“ buvo viešas. Tai galima vertinti kaip pagalbą ir prezidentui, ir kandidatams būsimam bendram pokalbiui.
Žinoma, Lietuvoje būtų gražu turėti europinę tradiciją: prieš klausymus Europos parlamente, valstybių kandidatai į Europos Komisiją būna pasiruošę su pačios Europos Komisijos pagalba. Jei kandidatams į ministrus Lietuvoje, keliant politikos kultūros lygį, pasiruošti padėtų ministerija, kurion kandidatuojama, savo srities išmanymas bei pokalbis su prezidentu būtų kokybiškesni. Juokaujant galima pasakyti, kad kandidatai galėjo paskaityti prezidento gerovės valstybės išdėstymą ir pokalbyje juo pasinaudoti.
Kandidatų į ministrus viešas apibūdinimas, įgarsinant prezidento nuomonę, nėra kažkoks ypatingas kliuvinys. Kandidatai – ne snieguolės: charakterizavimas apima ir geras, ir konstruktyviai kritiškas savybes. Asmenys, nusprendę būti ministrais, puikiai žino, kad be storos odos politikoje būtų sunku, nes žiniasklaidos, opozicijos, pilietinės visuomenės ar to paties prezidento galima kritika už veiklą ir vietinės intrigos „ėda nervus“ daug labiau nei prezidento per patarėjus išsakyta nuomonė.
Galiausiai, užkliuvo galimas prezidentūros poveikis dėl viceministrų siūlymų. Žinoma, pastarųjų pasirinkimas yra pačių ministrų reikalas ir galima prezidentui viena pažadėti, o kita padaryti renkantis savo komandą. D. Grybauskaitė, 2014 m. perrinkta prezidente priėmė A. Butkevičiaus vyriausybės įgaliojimus ir išsakė norą pakeisti kai kuriuos viceministrus dėl STT pažymų. Tik kai kurie viceministrai buvo pakeisti.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuva yra parlamentinė respublika su tam tikrais (pusiau) prezidentizmo bruožais. G. Nausėda supranta, kad Seimo galios politikoje ir vyriausybės paramoje yra labai didelės. Buvusio susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus išlikimas poste tai patvirtino.
Ne vienam prezidentui yra tekę nuryti karčią piliulę, premjerams nesutinkant teikti ministro atleidimo turint Seimo paramą.
Prezidento poveikis vyriausybės formavimui yra bene reikšmingiausias momentas Lietuvos politikoje, nes vėliau Seimo remiama vyriausybė turi daug didesnius svertus politikoje. Žinia, jog prezidentas laimėjo rinkimus su savo gerovės valstybės įsivaizdavimu. Jei tos idėjos nesutaps su vyriausybės veiklos rezultatais, galima tikėtis tolesnių nesutarimų.