Sumažiname greitį, pro akis prašoka vienas kitas trobesys, ir štai jau kertame kaimo ribą. Lyg ir įprasta šalia kelio įsikūrusi gyvenvietė. Ir visgi. Akį spėjo patraukti „su mintimi“ papuoštos sodybos. Tad mintis, kad čia kažkas ypatingiau, lydėjo likusią iškylos dalį, o grįžus – masino susipažinti labiau.
Atsiverčiau Kareivonių kaimo paskyrą Veidaknygėje ir įnikau į kaimo bendruomenės nūdieną. Senovinių papročių įkvėpta Advento vakarienė, kaimo audėjos Genovaitės audimo staklių restauracija, vėliavų ir jaunimo gausa Valstybės dienos proga ir t.t. Apie ypatingą išskirtinumą nerėkiantis, tačiau sielą gaivinantis – jaukus ir prasmingas Kareivonių pasaulis.
Be abejonės, ir čia žmonės gyvi pirmiausiai ne švenčių, bet kasdienių rūpesčių ritmu. Ir čia žmonės sunkiai dirba ir – lyg bitutės – suneša į savo avilius gerovės nektarą. Visgi, manau, Kareivonių žmonės gyvi ne vien tik duona, bet ir kiekviena prasme, kuri kyla iš su meile telkiamo bendrabūvio gėrio.
Prasmės lūkesčiu suvirpusios sielos stygos suskambo man pačiam netikėta mintimi: galbūt štai tokio bendrabūvio gėryje slypi Lietuvos ir net Europos ateitis? Mintis nėra visai atsitiktinė: juk šiandien rūpestis ateitimi žmonėms tapo ypač aktualus. Žiūrėk, nauja ir dar nežinomų virusų banga, o su ja kartu – draudimo vėzdais mojuojančių politikų bei biurokratų armija, ir vėl užpuls bei menkins mūsų gerovės pasaulio ribas. Užtikrintai nežinome, ar kitais metais galėsime susėsti su visa didele šeimyna prie Kūčių stalo. Nežinia, kada galėsime laisvai su draugais susibūti ir pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu.
Kita vertus, be atovangos besikeičiančiame, sparčiai technokratėjančiame, o taip pat (ypač dabar dėl žmoniją kankinančių fizinių bei metafizinių virusų) įkyriai virtualėjančiame pasaulyje spėriai nyksta laisvės pajauta. O taip! Galimybių iš Gerovės Meniu rinktis daugėja sulig augančia prekių, paslaugų ir naujų „gyvenimo būdų“ pasiūla. Tačiau lyg ir didėjanti gerovė vieniems, o kitiems – nepergalėta viltis „gyventi geriau“, nebūtinai numaldina šiandien irgi sparčiai augančią laikinumo ir beprasmybės pajautą.
Kita vertus, tenka pripažinti, kad šiuolaikinis gerovės pažadas, susidedantis iš kaupimo galimybių, prekių ir, svarbiausia, vyraujančių idėjų apie žmogui būtiną laimę pasiūlos, irgi turi savo kainą. Vis dažniau mums kažkas – būtinai globaliai autoritetingai! – primygtinai nurodo, kas yra žmogaus gėris bei gerovė ir kas nėra; kas nenumaldomai paseno ir negailestingai draustina, o kas šlovintina nauja ir būtinai progresyvu.
Kyla neramus klausimas: o kas tą Gerovės Meniu globaliu mastu surašo? Kas šiandien nustato pamatines sampratas apie žmogaus gėrį, apie laisvę, apie laimę ir gyvenimo būdą? Atrodo, esame vis labiau veikiami nuo mūsų nepriklausomų globalaus Progreso veiksnių, kurie tampa lyg ir būtina mūsų pasirinkimo lemtimi. Širdį ir protą smelkia beprasmės lemties šiurpulys: ar globaliu mastu nustatinėjamas Gerovės Meniu ir yra mano Laisvės konstitucija – tiek individualiu, tiek bendrojo gėrio mastu?
Tūlas sveiko proto žmogus paprieštaraus, „Niekas gi neverčia belstis į Gerovės restoraną. Prašome, ponuli, laisvai rinkitės bet kokius kitus jums priimtinos gerovės būdus!“ O kokiame pasaulio kampe nerasiu Coca-cola skardinės ar pasislėpsiu nuo mobilaus ryšio čiuptuvų? Gal atokiausiame Amazonės miškų ar Gvinėjoje džiunglių kertelėje, kur tūno vis dar civilizacijos standartais laukinė gentis, manęs ir nepagaus mobilus ryšys, tačiau kokią skardinę ar plastikinę talpą – tikrai surasčiau. Civilizuotas pasaulis tapo globalus ir gerovės standartai – vienodėja. O su pastaraisiais įsliūkina ir korporacijų rinkodaros bei ideologinių galios centrų viešųjų ryšių kampanijų skelbiamos tiesos apie žmogaus gėrį ir paskirtį šioje žemėje.
Jei šiandien išdrįsčiau garsiai skelbti, kad globaliai surašomos idėjos apie Gerovę yra nuodas, nes prieštarauja įgimtam žmogaus orumui ir iš jos kylančiai Laisvei, ar nebūčiau autortetingų mainstrymo (t.y. vyraujančių idėjų apie žmonijos gerovę ir laisvę rinkinys) pranašų apkaltintas erezija ir – kaip pavojingas tamsuolis! – išmestas į visuomenės paraštes?
Štai čia sveiko proto skaitytojui gali kilti pagrįstas įtarimas. Ar šio autoriaus, t.y. mano, rašliava apie kaimietiškas „prasmybes“ ir baimes nėra tik pandemijos beprasmybės sindromo išdava? Ar panašūs svarstymai apie prasmę nėra tiesiog liguistų nuotaikų kaitos pasekmė? Matyt šitam miestiečiui karantinas „nurovė“ stogą, ir dabar jis kaime ieško „dvasinės“ užuovėjos nuo pandemijos apsėsto miesto.
Taip, nėra blogai karantiną pergyventi kaime, kur nebūtina ištisai dėvėti antsnukio ir aplinkui matyti panašius nelaimingus kaukėtus zombius. Bet po mėnesio ar kito iliuzijos apie kaimo idilę nustekentas ir gyvo miesto šurmulio išsiilgęs, šis poetiškos sielos bičiulis dums atgal nė neatsigręždamas. Tuo ir baigsis prasmių ieškojimai ir ligotų laikų įkvėpti išvedžiojimai apie „naujuosius Vasiukus“ kažkur Varėnos rajone. Ar sveiko proto žmogus neigtų apčiuopiamą gerovę kuriančio Progreso galią? Juk ir šio teksto autorius yra šiuolaikinis žmogus ir neabejotinai tenkinasi pažangos ir laisvos rinkos teikiamais pranašumais.
Gerai, padiskutuokime. Ar tikrai čia skambantis kvietimas aptarti ateities gerovės perspektyvas ypač globaliai jau vykstančių, o į Lietuvą dar tik atsliūkinančių socialinių griūčių šviesoje tėra tarsi ligotos aplinkos iššauktas pabėgimas į subjektyvių svarstymų apie gyvenimo prasmę erdvę? Gal mes – taip įtraukti į lenktynes dėl gerovės prizo! – tų atsliūkinančių pokyčių nė nepastebime? Gal Progreso kulto ir Laisvos rinkos mantros „viskas yra ir bus gerai“ įtaiga taip negrįžtamai perkeitė žmogaus psichikos sanklodą, kad jokių kitų pokyčių, išskyrus gerovės kaupimą, mums ir nebereikia ...
Tūlas sveikai paprieštaraus, „Kokia ateitis? Ir dar kažkokia prasminga, vadinasi, neaiški ir komplikuota, o gal net tik elitui skirta ... Kaupiame ir gyvename dabar. Svarbu neprarasti optimizmo, nepulti į neva tai „prasmingas“ depresiją. Progresas prieš visas ligas randa ir ras priešnuodį; o laisvė ir demokratija sureguliuos patį Gyvenimą. Viskas susireguliuos savaime. Istorijos pabaiga.“
Ir visgi ... Drįskime suabejoti, drįskime paklausti: ar tikrai aklas pasitikėjimas Progresyviu Save Sureguliuojančiu žmogumi yra tas paskutinis žmonijos „laimės ir laisvės“ laivas, palaimingai plukdantis mus į kažkieno Pažadėtąją žemę?
Išsiaiškinkime pirmiausiai sąvokas.
Šiandien „šventomis ir nediskutuotinomis“ PROGRESO, LAISVĖS ir DEMOKRATIJOS sąvokomis globaliam mainstrymui nepriklausantys kitaminčiai negailestingai talžomi tarsi vėzdu. Protinga diskusija tarp Galios turėtojų ir apie prigimties dėsningumus beigi gyvenimo prasmę silpnai vapančių „svajotojų“, atrodo, neįmanoma. Ir nors Gerovės Meniu surašantys elitai prisakė, kad Tiesa šiuolaikiniame po-tiesos (post-truth) pasaulyje yra negrįžtamai išnykusi, visgi proto gelmėje kvirbantis įtarimas apie tikrovės (tokia kokia yra, o ne ta, kurią suformuoja vienos ar kitos Galios „įkvepiantys ir saldūs“ pasakojimai) egzistavimą prasimuša SIAUBINGU šiems laikams klausimu: kas yra tai, kas iš tiesų yra ir nesuyra?
Tai ir yra klausimas apie tikrovės tvarumą; tikrovės, kuri tiesiog YRA savu nepriklausomu nuo žmogaus svarstymų ir nuomonės apie pastarąją būdu. Nuosekliai, tikrovės tikrumą atrandantis protas drąsiai skverbiasi per anapus-Tiesos tūnančių Galios centrų kalbėsenos, ypač apie pamatinius žmogui dalykus, miglą: laimės ir gerovės šaltinį, laisvę ir laisvų žmonių sambūvį, pavyzdžiui, demokratiją. Bent kiek kritiškai nusiteikusiam proto sveikuoliui nesunku pamatyti, koks prieštaringas tapo mūsų „po-tiesos“ pasaulis; tiesiau – pasaulis „neaišku apie-ką“. „Miglų migla! –sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla!“
Pamenate, kai visai neseniai prieš keletą metų kai kurios Europos sostinės nusprendė nepuošti Kalėdų eglučių centrinėse aikštėse. Suprask, tai žeidžia kitaminčių, konkrečiai, islamo išpažinėjų jausmus. Bet štai šiais metais Prancūzijos riaušių policijos pajėgos jau negailestingai talžo taikios demonstracijas prieš islamofobiją dalyvius. Kas čia atsitiko? Kodėl tokios radikalios valdžios pervartos?
Kai š.m. spalio pradžioje Prancūzijos prezidentas paskelbė karą prieš radikalųjį islamą, o kovos įkarštį dar paaitrino po poros savaičių islamisto paprastam mokytojui įvykdyta žiauri egzekucija, ėmė ir sukilo taikios demokratinės jėgos prieš netolerantišką valstybės elgesį. Ir valstybė pati nebetoleravo – ėmė ir sudaužė demonstrantus kartu su jų tolerancijos idealu.
Dešimtmečiais Vakaruose puoselėta „laisvė“ politkorektiškumo ir tolerancijos pavidalais išaugino agresyvias mažumas, kurios šiandien be užuolankų prievartauja valstybę ir neigia ją laikančius konstitucinius pagrindus. Kiekviena Europos valstybė remiasi daugiaamže Europos kultūros tradicija, vertybine sankloda, pagaliau, savita istorija, tautine savastimi, bendrabūvį sutelkiančia tapatybe. Kokia liberali ar moderni ta Europos valstybė bebūtų, ji negali šito pagrindo prarasti nesunaikindama save pačią.
Tačiau lyg socialiai sutrikusi mama Europa išsiaugino „ant savo galvos“ godžius ir agresyvius lepūnėlius, kurie ketina jau pasenusią, nuo malonumų apkvaitusią ir moralinėje betvarkėje gyvenančią motiną išvežti į globos namus ir galutinai pasisavinti jos Namą. O tie „normalūs“ ir „dvasingieji“, kurie it išsigandę katinėliai linksi paklusniai savo galvytėmis namo pakampėse, turės priprasti prie naujų vertybių ir naujų tvarkų. Ir jokia valstybinė etikos komisija šitų nusilpusių pūkuotukų neužstos, kai skambiai ir su iš visuomeninio transliuotojo sklindančiomis fanfaromis motiną Europą vešime į istorijos šiukšlyną.
Atrodo, kad Progresyvus Save Sureguliuojantis individas vis save „laisvindamas“ peržengė ir tą sveiko proto ribą, kai savos kultūros ir net konstitucinės sanklodos neigimas tapo politikos mainstrymo normos. Paradoksalu, bet faktas. Radikalusis islamas ir kitos agresyvios mažumos šiandien padeda mums, vakariečiams, palaikyti šias savižudiškas normas; ir vardan privalomų šiuolaikinės „išlaisvinančiosios“ demokratijos idealų griauti šimtmečiais užgyventą laisvę ir ... pačią demokratiją kaip bendrąjį gėrį puoselėjančių laisvų piliečių sambūvį. Tai kas čia per nuo savęs „išlaisvinančioji“ laisvė?! Ar tikrai tokia laisve grįsta demokratija garantuos tvarų gerovės kaupimą dabar ir ateityje?
Šiandien klausimas apie mus supančiojančią „laisvės ir „demokratijos“ painiavą nebeskamba lyg vienišas balsas tyruose. Jis yra remiamas augančiu piliečių išgąsčiu ir vis dažniau savisaugos iššaukta neapykanta „laisvės ir demokratijos“ iššauktų socialinių problemų akivaizdoje. Štai nuo JAV ritasi dar viena socialinio viruso banga – „cancel culture“ (naikinimo kultūra / naikink kultūrą) judėjimas, kuris verste verčia piliečius neigti savo istoriją, savo tapatybę ir vertybes. Ir vėl: mainstrymo politikos užaugintos mažos, bet itin agresyviai opios „tapatybės“ griauna šimtmečiais užgyventą pilietinę kultūrą ir įsipareigojimu bendrajam gėriui grįstą darną.
„Pasaulį seną išardysim / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ (Citata iš „Internacionalo“, tarptautinio komunistų, socialistų ir anarchistų himno)
Kaip tai mums, lietuviams, išgyvenusiems marksistinį – leninistinį „rojų“, yra skaudžiai pažįstama! Pripažinkime, mes, Vakarai, esame atsidūrę gūdžioje aklavietėje; aklavietėje, kurioje siaučia (dar gi iš Rytų taikliai pakurstomas) idėjinės sumaišties viesulas, grasinantis sugriauti visą mūsų civilizaciją ... Neduok, Dieve! Privalu iš šios dusinančios gerovės pažadų painiavos kuo greičiau išsivaduoti.