Tokia ta žmogaus prigimtis, kuri būtinai kvėpuoja viltimi. Ir nors virusas vis dar gajus, prisikeliančiu pasitikėjimu (kad viskas bus gerai!) negailestingai išstumiame šį užkratą iš mūsų gyvenimų. Laikas grįžti prie įprastų darbų... ir prie džiaugsmų.
Juk vienas kito pasiilgome! Atsibodo pavieniui lindėti savo pasaulėliuose, norisi ir vėl jaustis tuo „mes“, kurį įprastai išgyvename tarp savų žmonių: darbe, gatvėse, lauko terasose, viešuosiuose renginiuose, koncertuose ir t.t.
Iš tiesų, šiandien turime nuostabią progą naujai atrasti to „mes“ vertę. „Mes“ – tai vientisas Lietuvoje gyvenančių, mylinčių, kuriančių, svajojančių žmonių audinys. „Mes“ – tai mūsų visų užgyventas bendrasis gėris, mūsų bendrystės vertė. Kuo aukštesnė „mūsų“, t. y. Lietuvos piliečių, savivertė, tuo vertingesni mūsų tarpusavio santykiai.
O pavasariniame ore jau tvyro nuotaika: pagaliau atėjo laikas drąsiau kalbėtis apie „mūsų“, t. y. Lietuvos piliečių, savivertę ir savigarbą. Atėjo laikas aiškiau skirti grūdus nuo pelų: tai, kas „sava“, nuo to, kas „svetima“ ir atgrasu.
Jau iki pastarosios virusinės krizės vis mažiau abejojome tvariai augančia Lietuvos gerovės perspektyva. Laimingų žmonių skaičiaus kreivė vis drąsiau lipo į kalną. Tuo tarpu emigracijos – pradėjo optimistiškai kristi žemyn.
Pasirodo, nauda gyventi savoje ir vis labiau besišypsančioje visuomenėje atperka tuos vos didesnius „anglijose“ uždirbamus skatikus.
Pasaulį ištikusi pandemija mums patiems netikėtai tik paryškino skirtį tarp „savų“ ir „svetimų“. Grėsmė įjungė sireną: greičiau namo, kur saugiau! Dažnas tėvynainis, Vilniaus oro uoste prasiveržęs pro sanitarinius kordonus, iš laimės braukė ašarą, traukė į save mielą gimtinės orą, ir skubėjo į saviizoliaciją... kad tik savame krašte, savoje valstybėje ir savo namuose.
Ir tada iš vidaus trenkė savisaugos instinktas. „Mes“ pradėjome piktintis. Kodėl „jie“, t. y. emigrantai, čia trenkiasi; kodėl jie čia mums, saugiai gyvenantiems, neša tą „zarazą“ – lėktuvas po lėktuvo, keltas po kelto...
Suprantamas, nors ir ne visai teisingas pasipiktinimo jausmas irgi namo skubančių piliečių atžvilgiu. Ir visgi. Turbūt pirmą kartą XXI amžiaus Lietuvos istorijoje tie „mes“ vietiniai taip ryškiai išgyvenome gyvenimo savo valstybėje pranašumo jausmą.
Netruko žibalo į ugnį įlieti iš „anglijų“ grįžtančių pagyrūniški keiksmai, baliukai, saviizoliacijos nesilaikymai. Mes gi, vietiniai, supratome, kad šie atėjūnai tėra aidas iš praeitų dešimtmečių ir jau seniai pragyventos Lietuvos. Tai – atgyvenos, „morozai“, kurie nežino, ką reiškia būti bent kiek atsakingu piliečiu. Jie sugrįžo, o „mes“ jų nebenorime. Kyla natūralus įtūžis: „Mes čia užgyvenome savo valstybę, o jie savo „anglijose“ kalė pinigą ir varė ant Lietuvos.
Lai čiuožia atgal, arba prisitaiko prie mūsų gyvenimo!“
Štai taip buvusių saviškių iš praeities atžvilgiu mumyse sukyla savigarba; savigarba, kurią užgyvenome ir sąmoningai įsivardijome kaip bendrąjį mūsų visuomenės gėrį. Šis gėris nusakomas žinomu, bet vis dar menkai pažįstamu žodžių junginiu – bendroji kultūra.
Kultūra – tai ne siauras menininkus ar kelias pastarųjų kastas globojančias institucijas nusakantis žodis. Kultūra pirmiausiai įvardija piliečių tarpusavio santykių vertę, jų lygį. Būtent šiame lygyje „mes“ kaip savo valstybę kurianti Tauta (žr. LR Konstitucija, 2 straipsnis) ir švenčiame savo tapatybę, savivertę ir savigarbą.
Kitaip tariant, valstybės pamatas slypi bendroje kultūroje, kurią savo ruožtu palaiko ir maitina profesionalūs kūrėjai. Nuo dainos šeimos ratelyje iki profesionalaus sceninio meno audžiamas vientisas pačių įvairiausių verčių ir prasmių audeklas, kurio visumą vadiname „mūsų Lietuva“.
Norim to ar nenorime, esame nepaliaujamai mus telkiančios Lietuvos bendrosios kultūros dalimi. Tai – mūsų vertės oras. Ar gi ne Trispalvės ir Vyčiai daugiabučio lange iškabinti garsiai liudija: „Aš vertinu savo valstybę“!
Tūlas „morozas“ šiuo vertės oru nekvėpuoja. Ir „mūsų Lietuvos“ nebesupranta. Ir ne tik anas iš „anglijų“. Kai mūsų rinktas Seimas nesugebėjo išlaikyti pilietinio solidarumo egzamino įteisinant deramą atlygį mūsų medikams, dar kartą turėjome progos įsitikinti, koks vis dar stiprus bukumo bei savanaudiško šaltis (rusiškai - „moroz“) kausto mūsų seimūnus.
Todėl dėl mūsų vienybės ir atsakingų piliečių gerovės pirmiausiai privalu stiprinti savo Lietuvos kultūrą – savo vertės orą, savo orumą.
Šiandien krizės akivaizdoje Senosios Europos valstybės, tokios kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, skiria solidžius pagalbos paketus kūrėjų palaikymui. Per amžius išsiugdytas savigarbos instinktas liepia palaikyti piliečiams būtinos savivertės deguonies tiekimą. Pavyzdžiui, vien Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemė, kurioje gyvena panašus gyventojų kaip Lietuvoje skaičius, pagalbos kultūrai paketas sudaro 33 mln. eurų. Tuo tarpu Lietuvos Kultūros ministerijos paketo vertė – vos 2,5 mln. eurų per kelias priemones. Suprantama, kad mūsų bendrasis vidaus produktas dar nėra Vokietijos lygio. Visgi, būkime „biedni, bet teisingi“: skaičiai išduoda didoką savivertės stoką.
Dar daugiau, šiuo metu Vyriausybės biurokratai, įsisavindami europinius pinigus, dusina Lietuvos kultūros įstaigas įvairaus pobūdžio centralizacijos (pvz., buhalterinių ar personalo funkcijų) nesąmonėmis. Tokio sovietinio tipo centralizacijos neatitinka jokios šiuolaikiškos vadybos principų, o ypač daugialypės ir lanksčiai veikiančios kultūrinės įstaigos veiklos poreikių.
Tokie nuo realybės atšokę europrojektai su vietiniu „morozišku“ prieskoniu tik priskaldo malkų ir vis tiek neišvengiamai žlunga. Ištversime ir tai. Tačiau su tokiais bukais projektais neišvengiamai žlunga ir pati politinių atgyvenų politika. Ir tai yra gera žinia.
Visgi straipsnis yra apie Viltį. Apie didėjantį Lietuvos piliečių susitelkimą ir meilę savo Tėvynei. Apie vis ryškėjančią Lietuvos kultūros galią ir švarėjantį mūsų savivertės orą. O tie „šalčiai“ neišvengiamai suvirs į nebūtį.
Viskas pas mus, t. y. MŪSŲ Lietuvoje, bus gerai.