Pagiriamąsias kalbas rėžia prie pergalės svariai prisidėjusių šalių vadovai: JAV, Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos. Pagrindinė kalbų mintis: Jūs, ukrainiečiai, apgynėte ne tik savo šalį, bet ir visą Laisvąjį pasaulį; sugrąžinote Demokratijai solidumą ir prasmę; Jūsų pasiaukojimas pažadino mus iš tariamos „gerovės“ baikštaus snaudulio; pagaliau, sutelkėte mus ir įkvėpėte ryžto kovoti prieš tironus.
Štai – Raudonosios aikštės grindiniu žengia Ukrainai karą pralaimėjusi „pergalinga“ Didžios Rusijos armija! Sunku įsivaizduoti. O „kremlinams“, t. y. Prezidentui V. Putinui su visa Kremliaus kariauna, ir visiškai neįmanoma suvokti. Visgi jie jau nujaučia, kad TAI artinasi; tačiau jų begalinė puikybė ir saviapgaulė šią tikrovės aušrą visomis išgalėmis neigia. Tačiau realybė „kremlinų“ vaizduotei negailestingai smogia pirmiausiai Ukrainos tautos pasipriešinimo valia, o taip pat ir tvirtėjanti Vakarų ir viso pasaulio atgrasa. Iš tiesų Rusijos galybė ir puikybė jau byra į šipulius; ši šalis yra pasmerkta pralaimėjimo gėdai ir pasaulinei paniekai ilgus metus.
Rusijos kariuomenė per menka, kad užimtų ir išlaikytų tokią didelę teritoriją, kurią myli ne tik etniniai ukrainiečiai, bet ir su šia šalimi besitapatinantys Ukrainos rusai. JAV ir ES vis informuodavo, kad „žiaurių“ sankcijų paketai parengti. Galimi milžiniški ir negrąžinami ekonominiai bei reputaciniai nuostoliai, tarptautinė Rusijos izoliacija. Suvokiant ukrainiečių aštuonerių metų karo Donbase patirtį, parengtų karių kiekį, o ir bekompromisinį ryžtą gintis, buvo akivaizdu – žus daug Rusijos karių. Bet Rusijos žvalgyba arba nežinojo, arba „kremlinai“ šią akivaizdybę aklai neigė.
Taigi, sveiko proto žmonėms (išskyrus – bravo! – JAV žvalgybai) įsiveržimas į Ukrainą dėl galimų kaštų pačiam agresoriui buvo mažai tikėtinas. Tačiau puolė. Ir visos kaštų Rusijai prognozės vystosi spėriai ir su kaupu. Niekas nežino, kur bus dugnas. Bet aišku, kad jis – gilus ir gūdus.
Sveiką protą ir toliau glumina beprotystės mastas: ar tarp „kremlinų“ yra bent kiek nuovokių žmonių, ar jie ten visi išprotėjo? Šio straipsnio tikslas – pamatinių prielaidų, lemiančių „kremlinų“ politinius ir karinius sprendimus, supratimas. Tezė: Putinas – nėra beprotis vienišius. Esamuoju laiku stebime „kremlinų“ ir didelės Rusijos visuomenės dalies, palaikančios „kremlinų“ režimą, kolektyvinę beprotystę, kurios pagrindas – pseudoreliginis tikėjimas Rusijos GALIA ir jos istorinės misijos neišvengiamumu.
„Trečiosios Romos“ vaizdinys Rusiją persekioja nuo XVI amžiaus pradžios. Pirmajai Romai žlugus V amžiuje, antrajai, t.y. Konstantinopoliui, – XV amžiuje, Maskvos kunigaikštystė užsidėjo Rytų krikščionybės pasaulinio centro vainiką ir nuosekliai siekė dviejų Trečiajai Romai vertų tikslų: pirma – sutelkti slavų žemes; antra – vyrauti visame civilizuotame pasaulyje. Visgi autentiškasis istorinio Rusijos agresyvumo šaltinis yra paties Čingischano palikimas, įkūnytas Maskvos Kremliaus sienose nuo vergavimo Aukso Ordai (XIII-XV a.) laikų. Tuo tarpu iš Konstantinopolio paveldėtas bizantiškas papacarizmas (t. y. tikėjimas valdovo dieviškumu) tėra blizgi išorė, dangstanti nevaldomą, nepasotinamą ir beprotišką godumą GALIAI. Ši Rusijos agresyvi misijinė paradigma yra jos istorijos konstanta ir „rusų pasaulio“ ypatybė. Todėl ir Sovietų sąjungos griūtis „kremlinams“ tapo didele tragedija ir istorine klaida, kurią privalu ištaisyti.
1999 m. „silovikams“ (Rusijos saugumo tarnyboms) su V. Putinu priešaky paėmus valdžią, Rusija itin kryptingai įgyvendino savo geopolitinės galios atkūrimo strategiją, skleisdama savo ekonominius, ideologinius ir kitus čiuptuvus visame pasaulyje. Taigi „parklupdyta, bet V. Putino prikelta“ Rusija pasišovė tęsti istorinį-misijinį darbą ir užbaigti Sovietų sąjungos XX-ame amžiuje pradėtą darbą – pasaulinį dominavimą.
Iš čia reikalavimas be užuolankų: NATO ne tik turi atsitraukti iš Rytų Europos, bet ir pati sugriūti kartu su visa Europos ir net pasaulio saugumo architektūra, kurioje Rusios galybė dar nėra deramai pripažinta. Šiandien gi stebime štai tokios Rusijos istorijos grand finale, kuris tuo pačiu yra galutinis ir neskundžiamas plika realybe remiamos Istorijos teismo nuosprendis, kurį vykdo pirmiausiai Ukrainos tauta.
Idant geriau suprastume prieš akis besivystantį šį grand finale, pasinagrinėkime šios agresijos priežastis ir prasmę iš pačių „kremlinų“ perspektyvos. Vasario 26 d. 8 val. ryte Maskvos laiku RAI (Rusijos Informacijos Agentūra) internetinėje svetainėje pasirodė straipsnis: „Rusijos ir Naujojo pasaulio atėjimas“ – „Наступление России и нового мира“. (Beje, žodis „наступление“ reiškia taip pat ir „puolimą“.) Buvo sumanyta, kad šeštadienio rytą, praėjus tik dviems dienoms po atakos prieš Ukrainą pradžios, per Rusijos informacines priemones tiražuojamas straipsnis paskelbs triumfo žinią – „Ukraina grįžo į Rusiją“, „Ukrainos kaip anti-Rusijos daugiau nebebus“; ir taip pat nušvies Naujos pasaulio atėjimo ar puolimo prasmę. Tačiau siurprizas! Pergalingo Rusijos blitzkrieg‘o neįvyko ir straipsnį redakcija netrukus pašalino (tačiau interneto archyvuose jis išliko).
Štai šio manifesto gairės:
„Rusija atkuria savo vienybę: 1991-ųjų tragedija, ši baisi katastrofa mūsų istorijoje, jos nenatūralus nukrypimas įveiktas.“
„Rusija atkuria savo istorinę pilnatvę, suburdama rusų pasaulį (русский мир), rusų tautą (русский народ), t. y. didžiarusius, baltarusius, mažarusius (великороссов, белорусов и малороссов) į visumą.“
Įveiktas „susiskaldytos tautos kompleksas, nacionalinio pažeminimo kompleksas, [kuris atsirado] kai rusų namas (русский дом) prarado savo pamatų (Kijevo) dalį, o paskui buvo priverstas susitaikyti su dviejų, o ne vienos valstybės, bei su dviejų tautų egzistavimu.“
„Vakarai mato, kad Rusija grįžta prie savo istorinių sienų Europoje. Ir Vakarai dėl to garsiai piktinasi, nors sielos gilumoje turi sau pripažinti, kad kitaip ir būti negalėjo.“
„Nes Naujos pasaulio tvarkos – o tai yra trečioji dabartinių įvykių dimensija – kūrimas vis spartėja, o jos kontūrai vis aiškiau matomi po anglosaksiškos globalizacijos priedanga.“ „Tai Rusijos istorinės erdvės ir vietos pasaulyje sugrąžinimas“.
Šio propagandinio naratyvo kertinę strateginę reikšmę nuolat įrodinėja pats Rusijos Prezidentas: „Niekada neišsižadėsiu savo įsitikinimo, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta“; „Dabar Ukrainos teritorijoje mūsų kariai ir karininkai kaunasi už Rusiją, už taikų gyvenimą Donbaso piliečiams, už Ukrainos denacifikaciją ir demilitarizaciją, kad jokia „antirusija“, metų metu kuriama Vakarų tiesiog prie mūsų sienų, mums negrasintų, taip pat ir branduoliniu ginklu, kaip buvo pastaruoju metu“ (žr. Rusijos Saugumo Tarybos posėdis, kovo 3d.). Šiose frazėse aiškiai skamba mesijinė neišvengiamos Rusijos pergalės gaida.
Pabandykime išsiversti šį mesijinį patosą į logišką doktriną, kuria „kremlinai“ vadovaujasi priimdami strateginius ir taktinius sprendimus.
Anot jų, Kijevas yra Rusios valstybės lopšys ir dvasinis centras, taigi, integrali Rusijos tapatybės dalis. Rusija, kaip istorinės Rusios valstybingumo ir dvasinės tradicijos tęsėja, yra vientisa ir nedaloma – tiek teritoriškai, tiek ir etniškai. Mažarusiai, t. y. ukrainiečiai, priklauso didžiarusių tautai kaip jos irgi nedaloma dalis. Nedėkingai susiklosčiusios istorijos bėgyje mažarusiai nuo didžiarusių buvo atskirti, ir juos užteršė vakarietiškos kultūros virusas. Rusijos istorinė pareiga – šį virusą pašalinti, aneksuojant Ukrainos valstybę bei išgydant mažarusius nuo svetimo jiems užkrato, t. y. sunaikinant („denacionalizuojant“) vakarietišką-ukrainietišką elementą.
Realybėje tai reikštų ukrainiečių karių ir šviesuolių genocidą. Istorinės Rusios suvienijimas yra lygiagretus Rusijos tapsmui vyraujančia galybe naujoje pasaulio geopolitinėje architektūroje. Ukrainos užkariavimo metu NATO neefektyvumas – įrodytas, ir šis gynybinis aljansas teliks „kalbančių galvų“ klubu.
JAV ir Europos šalys – įsibaiminusios ir susigūžusios, nes nesugebėjo pasipriešinti Rusijos invazijai; o dargi iš vidaus draskomos Rusios GALIAI dievotų ir vis stiprėjančių dešiniųjų radikalų, panašių į D. Trumpą, V. Orbaną, M. Le Pen ir kt. Ilgainiui „trumpai“ visuose Vakaruose „laimi“ rinkimus ir sudaro naują gynybos aljansą su Rusija.
Trečioji Roma pagaliau suvienija Vakarų tautas ir atstato jose krikščioniškąsias vertybes. Demokratija išnyksta kaip svetimas neobizantinei tvarkai elementas. Vatikano, arba pirmosios Romos, įtaka Vakarų pasauliui ir taip sumenkusi kartu su tikėjimo degradacija ir tikinčiųjų skaičiaus drastišku sumažėjimu. Pacifistas ir visada besišypsantis Romos popiežius palaimins bet kokią „taiką“, o Naujai tvarkai besipriešinantys katalikų vyskupai, pvz., Lenkijos, bus persekiojami kaip pavojingi krikščionys-radikalai.
Rusijos tikėjimas savo istorine misija ir GALIA iš tiesų yra iškreipta religija. Anot jos adeptų, Rusia yra dieviškoji VisaGALYBĖ, kurią įkūnija „dieviškas“ Caras-Prezidentas ir jo „archangelai“ – Kremlinai-Silovikai. Visi paklusnūs „rusiškų namų“ gyventojai tampa Rusios GALIOS dalininkais. GALIOS patirtis yra savaiminis gėris, taigi, gyvenimo šioje žemėje prasmė ir tikslas.
Šią privilegiją „rusiškų namų“ gyventojai įgauna tik išlikdami „kremlinų“ valdžiai lojalūs bei aukodami Jam savo ir visos Rusios turtus. Štai tokiu visuotinio godumo Rusios GALIAI būdu patys Rusijos žmonės įgalina Rusios mitą ir pseudoreligiją. O „dieviškieji kremlinai“, paprastai tariant, tiek prisivogė ir prisisvaigo, kad patys patikėjo savo mistiniu „patepimu“ ir nenutrūkstama sėkme. Tai – didelė saviapgaulė ir žlugimo priežastis. Aišku, visas Rusijos „krikščioniškumas“ neobizantiniu stiliumi bei kruopščiai kurtas „krikščioniškųjų vertybių visame pasaulyje puoselėtojo“ įvaizdis tėra didelis melas. Deja, šuo melu nuoširdžiai tiki ne tik GALIAI troškūs (o ir dažnai Kremliaus finansuojami) ne kurie dešinieji radikalai, bet ir su tokiu „kremlinų“ naratyvu kovojantys liberalai „chunveibinai“.
Pažvelkime į dabar vykstantį Rusijos galybės istorijos grand finale per istorijos perspektyvą. Lietuva čia suvaidino reikšmingą vaidmenį ne tik prieš 30 metų, kai pirmoji drąsiai skaldė Sovietų Sąjungą. IX a. gale kunigaikštis Olegas, Rusios įkūrėjo variago iš šiaurės Riuriko sūnus, užkariavo Kijevą ir paskelbė šį miestą „visos Rusios motina“. Taip buvo padėtas stiprios kelis šimtmečius gyvavusios valstybės pagrindas.
Išsidraskiusi XII-ame amžiuje, Kijevo Rusia XIII-ame amžiuje buvo Aukso Ordos nusiaubta ir pavergta. Visgi Rusios su Kijevu, kaip pagrindiniu rusėnų miestu, autoriteto istorinė atmintis nežlugo. Šį autoritetą strategiškai tikslingai palaikė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo 1362 m., kai LDK Didysis kunigaikščiui Algirdas prie Mėlynųjų Vandenų sumušė Aukso Ordą, o Kijevas ir dalis rytinių slavų žemių tapo LDK dalimi.
Istorikų konsensusas byloja (žr. Vikipedija / Mėlynųjų Vandenų mūšis):
„Didelėje Vidurio ir Rytų Europos dalyje susiformavo erdvė, kurioje savo nepriklausomybę apgynė lietuviai, etninę savimonę ir tautinį charakterį brandino baltarusių ir ukrainiečių tautos. Mėlynųjų Vandenų mūšis pakeitė ne tik valstybių, bet ir civilizacijų ribas: nors tuo metu dar pagoniška, Lietuvos valstybė Rusios žemėse gynė krikščionišką Rusios civilizaciją ir praplėtė jos ribas musulmoniškos totorių civilizacijos veikiamų žemių sąskaita. Todėl galima sakyti, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis keitė civilizacinį Europos žemėlapį. Lietuvos valstybės suvienytoje erdvėje susiformavo savarankiškas galios centras, pajėgus efektyviai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso Orda ar nuo jos priklausoma Maskvos kunigaikštyste. Aukso orda net ir pasibaigus didžiajai sumaiščiai nebeatgavo buvusios galybės ir teritorijos. Mėlynųjų Vandenų mūšis tapo kovos su Aukso orda precedentu ir simboliu.“
Tačiau Rytuose jau kaupėsi Mordoro tamsa. Aukso Ordos auginama Maskvos kunigaikštystė prisiėmė slavų žemių vienytojo misiją. LDK ir Maskva tapo aršiomis priešininkėmis ne tik geopolitinėje, bet ir civilizacinės skirties plotmėje. Kai Maskvos kunigaikštystės žemėse Aukso Orda kartu su paklusniais vasalais virė GALIAI godžios ir agresyvios maskvėnų savimonės dervą, LDK sutelktiems slavams tapo ne tik politine tėvyne, bet ir sava kultūrine bei dvasine terpe, kurioje klostėsi jų savita tapatybė. Iškilus pavyzdys – Oršos mūšio nugalėtojo Lietuvos didžiojo etmonas, Trakų vaivada Konstantino Ostragiškio gyvenimas (1460-1530) ir darbai.
Paminėtina ir Brastos bažnytinė unija, įgyvendinusi Kijevo patriarchato vienybę su Romos Katalikų Bažnyčia ir taip palikusi stiprų „vakarietišką“ įskiepą LDK slavų, kurie ir sukūrė Ukrainos valstybę, savimonėje. (Ne veltui sovietmečiu Rytų apeigų Katalikų bažnyčia buvo uždrausta ir taip beatodairiškai naikinama.)
Apsišaukėlė Trečioji Roma stojo į kovą prieš Vakarų užkrato į „tyras“ slavų sielas nešėją –
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. XVI a. pradžioje prasidėjo įnirtingi LDK ir Maskvos kunigaikštystės karai. Mūsų protėviai kartu su ukrainiečių protėviais gynė Kijevą kaip autentiškos Rusios politinį ir dvasinį centrą. Per amžius nutįsusi kova buvo ir vis dar yra permaininga. Itin prisimintinas Stalino Ukrainoje 1932-1933m. suorganizuotas badmetis (Holodomor), pasiglemžęs milijonus ukrainiečių gyvybių. Taip buvo siekiama amžiams numarinti kovą už ukrainiečių tapatybę ir jų civilizacinį apsisprendimą.
Šiandieninės Rusijos agresijos tikslas yra tas pats. „Denacifikacija“ ir „demilitarizacija“ reiškia ne tik Ukrainos tautos „tautiškumo“, bet ir gręsiantį pačios tautos genocidą. Spiriami šėtoniškos GALIOS alkio, „kremlinai“ yra Ukrainos sunaikinimo siekio tiesiog apsėsti: Rusia be Kijevo – autentiško Rusios valstybės šaltinio ir dvasinio centro – nėra išbaigta; be Kijevo Rusia dar neprisikėlė; jos GALIA – nepilna. Ir to „kremlinai“ leisti negali. Jų GALIOS religija sąlygoja aklą, beatodairišką, taigi, beprotišką agresiją nepaisant jokių kaštų. Galime tik įsivaizduoti, kokios skaudžios „kremlinų“ puikybei buvo demokratiškos Oranžinės revoliucijos (2008m.) ir Euromaidano pasipriešinimo (2014 m.) pergalės. Ir tiesiog dabar stebime, koks aklai naikinantis yra Kremliaus „dievų“ kerštas.
Iš šios aklos, tačiau klastingos „kremlinų“ pseudoreligijos perspektyvos pažvelkime į Kremliaus politinę ir karinę veiksmų logiką. Ši logika verčia mus pripažinti, kad V. Putinas nėra vienišas beprotis, kurį pašalinus „viskas stos į savo vietas“. Kremliaus ideologinis naratyvas kyla iš Rusijos istorijos ir juo tikima kaip rusiškos tapatybės pagrindu didesnėje rusų visuomenės dalyje. Šis tikėjimas išgyvenamas kaip asmeninio ir kolektyvinio įgalumo patirtis dėka Rusijos GALIOS manifestacijų. „Krym-naš“ (Krymas mūsų) isterija 2014 m. yra akivaizdus to pavyzdys. Siekiama pergalė prieš Ukrainą ir aukščiau minėtas Rusijos misijinės galios supratimą atskleidžiantis straipsnis „Rusijos ir Naujojo pasaulio atėjimas“ toliau projektuoja „rusų pasauliui“ naują pagaliau suvienytosios Rusijos GALIOS dozę.
Simboliška, kad dieną prieš įsiveržimą Lietuvos ir Lenkijos – šalių, kuriose subrendo vakarietiška Ukrainos tapatybė – vadovai lankėsi Kijeve ir su šios šalies Prezidentu pasirašė deklaraciją dėl kuo greitesnės Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Tai reikštų negrįžtamą Ukrainos integraciją į politinę Vakarų erdvę. Štai taip būtų išbaigiama LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo pradėta kova už Rusios žmonių laisvę nuo Čingischano užkrato. Gali būti, kad Abiejų Tautų Respublikos politinės tradicijos tęsėjų vizitas į Kijevą ir tapo paskutiniu lašu į „kremlinų“ neapykantos ir tuo pačiu išgąsčio taurę. Naktį Mordoras pradėjo ataką su visa savo akla ir godžia galia.
Neabejotinai „kremlinų“ beprotiška puikybė paaiškina ir jų kariavimo ypatumus. Pirmiausia, karinis įsiveržimas į Ukrainą rėmėsi neteisingomis politinėmis ir karinėmis prielaidomis. Politinis užsakymas „Kijevas – per dvi dienas“ rėmėsi, matyt, ne tik neprofesionalia žvalgyba, kuri neįvertino nei Ukrainos kariuomenės pasirengimo lygio, nei gyventojų valios gintis; bet ir aklu politikų beigi generolų troškimu, kad tavęs – tokio „dieviško ir nenugalimo“! – priešininkas tiesiog PRIVALO bijoti.
Tipiška per didelio pasitikėjimas savimi klaida. Matyt, ta pačia kvailyste rėmėsi ir atskirų karinių dalinių „drąsūs“ išpuoliai į Ukrainos miestus, kurie baigdavosi jų sėkmingų sunaikinimu. Jei ukrainiečiai aštuonerius metus studijavo priešo taktikas realioje kovoje Donbaso apkasuose, tai maskoliams, matyt, pakako puikuotis savo galia subombarduotame Alepe, raumenų minkyklose ar pagirų sklidinose girdyklose.
Išdava: savo galia apkvaitę, priešo neįvertinę ir kariškai profesionaliai ukrainiečių nukaunami maskoliai labai išsigando. Net savo karių lavonus vargiai renkasi. Neparengtos ir vis kaitaliojamos taktikos mūšio lauke prieš protingą ir savo žemę ginantį priešininką neveikia. Tad ką daryti? GALIA negali leisti, kad jo nebijotų. Antraip ji tampa nieku. Todėl GALIA turi sėti išgąstį: bombarduoti miestus, žudyti civilius ir sėti neviltį, užiminėti atomines elektrines ir gąsdinti pasaulį Armagedonu...
Visa tai jau matėmė – Holivudo filmuose apie bepročius mesijus ar ateivius. Dabar atėjo realybė. Tamsiose gelmėse (t. y. bunkeriuose) tūnanti Rusios GALIA, pasirodo, iš tiesų grasina atominėmis ar branduolinėmis katastrofomis ir tikisi, kad tų pačių filmų prisižiūrėję vakariečiai tuoj pat pridės į kelnes.
Visgi klausimas tvyro ore: ar religinio įkarščio pagauti „kremlinai“ nepaleis branduolinio ginklo? Juk vaizdingas pasiryžimas jau seniai anonsuotas „kremlinų“ vado: Jūs, Vakarai, degsite, o mes eisime į dangų! Štai taip „iš aukšto“ pasaulį teisia Rusios GALIOS dievai. Bet „kremlinai“ irgi nori gyventi – čia, ant žemės, o ne kažkur dausose; ir ilgai laimingai viešpatauti. Galbūt „kremlinų“ GALIOS žiedas tikisi linksmai su meilužėmis bunkeryje pralaukti pasaulį užklupusį Armagedoną, svaigdami, kaip ant Senojo pasaulio pelenų atkurs Didžią Rusią ir Naują pasaulį. Visą pasaulį. Klausimas skamba retoriškai mūsų ausims. Tačiau „kremlinų“ galvose jų apkvaitimas GALIA galimai diktuoja štai tokį ar panašų ateities scenarijų. Mums tiesiog sunku suprasti jų šėtoniškos saviapgaulės ir svaigulio mastą...
Beprotiška Rusijos agresija išgąsdino ir pažadino Vakarų sąmonę. Vakarų lyderiai, atrodo, perskaitė „kremlinų“ „Naujojo pasaulio“ planą, sugriausiantį ne tik visą Europos saugumo architektūrą, bet ir civilizuoto pasaulio demokratijos ir moralės likučius.
Tad, pagaliau, įveikinėdami baimes ir žagsėdami nuo savo pačių ilgamečio naivumo ėmė paknopstomis veikti. Tiesa, mitai apie visuotinę gerovę ir progresą, vartojimo laisvę bei laisvarinkinę demokratijos prigimtį, progresą beigi neišvengiamai laimingą pasaulio ateitį dar bus skausmingai kvestionuojami (apie tai – kitoje straipsnio dalyje.)
Tuo tarpu Didį atsibudimo įvykį apibendrinkime Prancūzijos prezidento žodžiais, išsakytais antrąją konflikto dieną (vasario 25d.) iškilmingoje žinioje Nacionalinei Asamblėjai. Tikėkimės, šie žodžiai, anonsuojantys būtiną Europos grįžimą prie demokratijos šaltinių, įrodys esą pranašingi: „Mūsų Europa nėra vartotojų sąjunga, bet ant bendrų vertybių ir principų pagrindo sutelktas politinis projektas.“
Deja, kol kas mūsų Europa YRA savimi patenkintų ir baukščių vartotojų sąjunga. Dėka Ukrainos ryžto būti DEMOKRATIJA, Europos Vartotojų Sąjunga, vis dar laisvę laikanti ne moraline kategorija, o išimtinai gėrybių kaupimo ir vartojimo galimybe, išsigando: pirmiausiai dėl saugumo komforto netekimo, o po to – dėl saviapgaulės ir savo neįgalumo masto. Būtinosios gynybos pažadintas Vakarų pasaulis sutelktai stojo Ukrainai į pagalbą: ne tik ėmė tiekti ginklus, žlugdyti Rusiją ekonomiškai, bet ir valytis nuo Rusios GALIOS čiuptuvų. Ateis laikas ir sunkiems klausimams ir skausmingiems atsakymams, kodėl Europa buvo tapusi neįgalia mazgote Rusijos rankose.
Apibendrinkime.
Rusijos siekis tapti Naują pasaulį kuriančia VisaGALYBE yra jos pačios istorijos inspiruota saviapgaulė, deja, tapusi daugumos rusų kolektyviniu apsėdimu. V. Putinas – nėra vienintelis beprotis. Jį supa galios pilnatvės iliuzija bei turtų gausa susidievinusi ir visiškai iškrypusi „kremlinų“ gauja. Bėda ta, kad jų GALIOS oportunizmas yra sumišęs su svaria idealizmo doze, kurią jie propagandos kanalais lieja į rusų tautą.
Panašiai, kaip naciai Vokietijoje. „Kremlinams“ gera tikėti, kad Rusios istorija įrodė, jog jų reikalas – teisingas, ir jie tikrai laimės. Dar daugiau, jie įsikalbėjo turį istorinę pareigą atstatyti Rusios GALIĄ kaip mesijinį Rusijos pašaukimą pagaliau sukurti tą Trečiąją Romą – Naująją pasaulio geopolitinę architektūrą su pripažinta Rusijos galybe. Jie negali pralaimėti. Antraip visas šimtametis Rusios projektas žlugs akimirksniu. Todėl Ukrainos karas „kremlinams“ yra žūtbūtinis. Jie meluos sau ir visiems iki jų žlugimas taps akivaizdus jiems patiems.
Kokias praktines išvadas tai lemia?
„Kremlinai“ karą tęs beatodairiškai iki Rusijos kariniai resursai ir ekonominė gyvastis pavojingai išseks. Ukrainiečiai tą žino ir nepasiduos. Tuo labiau, kad jie kovoja už išlikimą, kovoja sumaniai ir sėkmingai. Labai tikėtina, kad JAV nepraleis progos „nukalti“ vieną geopolitinį priešininką ir rems Ukrainos kovą iki pergalingo galo. Europos šalys iš baimės vis pavaitodamos, tikėtina, visgi seks JAV lyderyste. Pasaulio atgrasa Rusijai sudaro palankų moralinį foną. Todėl „kremlinų“ režimas neišvengiamai žlugs. Ar bus prieita prie atominių elektrinių sprogdinimo ir branduolinio taktinio ginklo panaudojimo?
Pagunda yra labai didelė. Bėda, kad šėtoniškos beprotystės eigos niekas negali nei tiksliai nuspėti, nei garantuotai sustabdyti. Išskyrus patį Dievą Kūrėją. Todėl melskimės, kad Jis būtų mums maloningas.
Pasekmės Rusijai? „Rusų pasaulio“ idėja ir geopolitinė vizija galutinai sužlugs. Tai reiškia taip pat ir neišvengiamą Rusijos federacijos iširimą. Nes Maskva paprasčiausiai neturės resursų – nei ekonominių, nei karinių, nei politinių – palaikyti centrinės valdžios būtinybę. Paprasčiausiai federacijos subjektams neapsimokės būti su Maskva, kai gėdos šleifas ir reparacijų našta užguls Rusijos Federaciją politiškai ir ekonomiškai. Aniems labiau apsimokės tapti politiškai ir ekonomiškai stiprių valstybių naujais klientais. Tuo tarpu rusų tauta turės pripažinti visišką Rusijos moralinį bankrotą ir prisiimti kaltės naštą ilgiems dešimtmečiams.
Tik tada neklystamoji Rusios sielos dalis pradės pagiriotis ir ilgas gydytis. Galbūt susikurs ir Rusijos demokratija kartu su autentiškos demokratijos idėjos Europoje atgimimu. Apie tai – antroje dalyje.