Dalyvių pavardžių nelabai žinau, dainų irgi, bet bendras triukšmas ir azartas daro savo – kultūringoje kompanijoje nedera domėtis vien motociklais, honorarų dydžiu ir vakarėlių nuotykiais. Mano ratui reikia turėti nuomonę apie dainas, o daugybei kitų kultūringų žmonių – apie Seimą.
„Eurovizija“ ir politika panašūs ne tik epizodiniu įsitraukimu, bet ir visa infrastruktūra. Turime kandidatus.
Turime komisiją, kuri pakomentuoja rinkėjams, kuris kandidatas yra tinkamas, kuris netinkamas. Turime tiesiogiai susijusius su tikslu įvykius – dainas, atlikimą, politikų programas ir pozicijas, ir turime užkadryje vykstančias intrigas, skandalus, ir netgi papirkimus.
Rinkimų kampanijas nulemia gausybė faktorių (ir dažniausiai ne tie, kurie būna aptarinėjami per televizorių), bet kai kurie elementai vienija bet kokį konkursą, kuriame sprendžia piliečiai, yra daugybė alternatyvų ir ribotas eterio laikas aptarimams.
Nesvarbu, ar jūs dalyvaujate „X faktoriuje“, „Lietuvos balse“, savivaldos rinkimuose, „Eurovizijoje“ ar prezidento lenktynėse, štai kelios taisyklės, be kurių jūsų kelionė bus viso labo ėjimas nuo vienos nesėkmės iki kitos. Neprarandant entuziazmo, kaip apie politikus sakė Winstonas Churchillis.
Taigi, ką galima išmokti?
Pirma, ką bet kuris dalyvis turi suprasti – įdirbis ir vardo atpažįstamumas yra labai svarbus. Sofos politologai gali kalbėti ką nori apie Trumpo klipus, bet faktas tas, kad per rinkimus jis įkinkė keliasdešimt metų kurtą įvaizdį.
Jei Arvydas Sabonis nuspręstų eiti į Lietuvos prezidentus, ko gero, nušluotų oponentus pirmame ture. Liberalų sąjūdis kadaise buvo gerai įvaldęs šią techniką – į parlamentą (Briuselio ir Vilniaus) siųsdavo visus, kurie tuo metu buvo ant bangos. Leonidas Donskis ir Virgilijus Alekna, Viktorija Čmilytė ir Žydrūnas Savickas – kaip sakoma, jei atpažįsta gatvėje, esi liberalas.
„Eurovizijos“ dalyviai gali džiaugtis, kad konkurse nedalyvauja Džordana Butkutė, „Rondo“ ar „G&G Sindikatas“ – naujokams tautos balsavime nebūtų jokių šansų. Taigi, jei nori startuoti su atsiplėšimu, tiesiog privalai dirbti kelis metus.
Kaip 2011 metais man sakė viena rinkėja, „balsavau už Nijolę Jagelavičienę, nes ji yra Agnės Jagelavičūtės mama“.
Antra, nesvarbu, ar tu eini į dainų konkursą, klasės tarybą ar parlamentą – išvaizda yra absoliučiai kritiška. Gražūs žmonės rečiau moka baudas policininkams, jie gali drąsiau eiti be eilės, juos kviečia į televiziją.
Kai žiūrime į žmones scenoje ar plakatuose jie turi būti truputį seksualūs. Mes norime, kad mūsų lyderiai – tie, kuriems mes atiduodame balsą, gebėtų deramai pratęsti giminę.
Politologai šio kriterijaus niekada viešai nepripažins, bet elgsis lygiai taip pat – paskui sportuojančius, aukštus, lieknus žmones ekspertai eina į barikadas ir laidas. Tą laiką, kurį skiriate programų rašymui ar vokalo pamokoms, geriau leiskite sporto salėje – efektas bus kelis kartus didesnis.
Ir trečia. Paslaptis, kurios priežasčių paaiškinti niekas negali – kontrastas, išskirtinumas.
Galiu dar kartą pakartoti bet kuriam kandidatuojančiam – jei norite per tris sekundes suprasti pergalės rinkimuose esmę, atsiminkit tris žodžius – kontrastas, kontrastas. kontrastas.
„Eurovizijoje“ dainuojami ir laimi milijonai žanrų. Balkanų popsas, rusiškas romansas. Prancūziškas šansonas ar estiškas lindihopas.
Portugališkos serenados, grakiškas folkas. Be to, kiekvienais metais, apstu švedų prodiuserių išdrožtų „teisingų“ formatų, tačiau mėginimas šokti pagal neva „laiminčią formulę“ sukaltas dainas kiek primena bandymą kariauti praėjusio amžiaus karą. Atspėti „trendą“ yra beviltiška.
Jei nori patekti į pusfinalį ar antrą turą, turi skirtis nuo kitų. Gali į sceną pasikviesti dramblį. Gali fakyrus. Nukristi nuo lubų ar išplaukti čiužiniu. Gali sukurti kontržanrinį spektaklį, kaip Tomas Sinickis arba trolinti, kaip „We Are The Winners“.
Iš kontrasto, misijos, įsitikinimo gimsta energija ir nuoširdumas. Kai į klausimą atsakinėjančio Vytenio Andriukaičio kaktoje atsiranda raukšlė ir siaurai spaudžiasi lūpos, supranti, kad žmogus tikrai galvoja apie kiekvieną iš mūsų.
Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis turi tokį veidą, kad galėtų scenoje atsistoti kaip nepastatytas Vilniaus stadionas ir tiesiog tylėti. Priekaištų jam būtų lygiai nulis.
Dainininkai? Net jei Ieva Zasimauskaitė būtų uždirbusi Lietuvai dešimties metų diskvalifikaciją, ji yra tokia, kad žmonės vis tiek didžiuotųsi, kad mūsų Ievutė padarė viską, ką galėjo.
Autentiškų emocijų trūksta. Jos rezervuotos tik patiems geriausiems aktoriams ir didiems politikams. Na, ir popiežiui, Dalai Lamai ir Rūtai Mikelkevičiūtei.
Rinkimų kampanija eina į pabaigą, ne visas pamokas išeis panaudoti šiame cikle. Bet laukia kiti iššūkiai, kita „Eurovizija“.
Jūs paklausit, ar tikrai, jei seksiu šiais patarimais, laimėsiu? Ne, bet jei paklausysit, išmoksit čiuožt, tada galėsit imti ledo ritulio lazdą, samdytis švedų prodiuserį ar rinkimų konsultantą. Jūsų šansai bus dramatiškai didesni.