Paskutiniais sovietinės Lietuvos reliktais jau yra buvusios Žaliojo tilto skulptūros, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, P. Cvirkos ir J. Janonio paminklai. Cinikai sakytų - spręskit realias problemas, o jūs čia su pavadinimais ar paminklais kovojat.
Bet tie patys cinikai nesupranta, kad ir jie yra žodžių įkaitai, juos veikia pavadinimai, o ir kalba prie intelektualų stalo dažniausiai sukasi ne apie BVP augimo dinamiką, o apie S. Nėries paminklą.
Simboliai būtent tai ir yra - simboliai. Tampriai įaugę į mūsų galvas ir mąstymą, verčiantys sukti mintis viena ar kita linkme. Suteikiantys prizmę, filtrą reiškinio vertinimui. Formuojantys elgesį.
O tautos - ne kultūra ir identitetas, o populiacija - suprask, tie, kurie gyvena kažkur ten, prie Baltijos jūros. Dar ir šiandien tokia pati logika vyrauja Rusijoje - iš termimo „v Ukraine” propaganda po Krymo ją pakeitė į „na Ukraine”.
Tokiu būdu valstybė tampa ne tautos išraiška, o tiesiog geografiniu vienetu, žeme, ant kurios šiandien gyvena gyventojai. Visa laimė, nebeliko Pabaltijo - vietos, kur prie jūros glaudžiasi pribaltai.
Einant toliai, išgyvendinome posakį „mūsų respublikoje” ir „respublikinis”. Šalies santvarka liko, demokratija klesti ir vystosi, bet sovietine žodžio reikšme tai reiškė ne valdymo formą, o geografinę teritoriją.
Vyresni tokį terminą galvodami apie šalies mastą gal ir pavartotų, bet vien jo ištarimas tikriausiai parodytų, kad protas užšąlo dar sovietmetyje.
Laikuose, kai termino reikėjo tam, kad būtų galima atskirti nuo srities ar rajono. Šalies, tautos nebuvo - tik geografinis-administracinis vienetas, kuri galima stumdyti, vadinti ir pervadinti.
Jei makro lygiu sovietinio mentaliteto atsisakėme, tai žemiausiu lygiu jis liko ir gyvena toliau.
Rajonas.
Sovietiškai militaristinis terminas, nieko bendro neturintis su žmonėmis. Egzistuojantis tik žemėlapiuose. Rodantis tam tikrą nepilnavertiškumą, netempiantis iki miesto, centro. Siejantis Lietuvą su Baltarusija ir Moldova, o ne Belgija ir Monaku.
Joks poetas lakštingala, joks Obama nesugebės nuoširdžiai kreiptis „mieli rajono žmonės”.
Joks žmogus negalės sakyti išdidžiai, kaip sakytų Ich bin ein Berliner - aš esu Vilkaviškio rajono gyventojas.
„Klaipėdos rajono žmonės” (jei jie patys sutiktų taip būti vadinami) gal ir tinka statistikos ataskaitoms, bet ne daugiau, nei sandėlio statistika apie tai, kad ilgesni varžtai sandėliuojami sekcijoje A12, о trumpesni - B14.
„Rajonas” tinka žmonėms taip pat, kaip sandėlis tinka varžtams sudėti, kad viršininkui būtų lengviau susigaudyti.
Šitas žmonių atstūmimas nuo bendrų reikalų, jų redukavimas į administracinio vieneto gyventojus matosi ir rinkimuose.
Terminas rajonas įstatymuose, geografijoje, agitacijoje ir galvose turi būti pakeistas tuo, kuo jis ir yra - bendruomenė.
Pasvalio bendruomenė. Kėdainių bendruomenė. Klaipėdos priemiesčių bendruomenė. Žmonės, kurie ten gyvena, ir tvarkosi bendrus reikalus. Bendruomenės nariai renka savo tarybą. Išsirenka savo merą.
Bendruomenėje yra ne gyventojai, o nariai.
Žinoma, bus tokių, kurie nusišalins nuo reikalų sprendimo, tegu, bet nuo bendruomenės reikalų sprendimo nusišalinti yra gerokai sunkiau, nei nuo rajono.
Atrodo, mažas žingsnis, vienas žodis, o jo pasekmes pajustume iš karto. Tiek aktyvesniu dalyvavimu rinkimuose, tiek pasididžiavimu.
Juk yra smagu sakyti, kad esu Anykščių bendruomenės narys. Jis nė kiek nesiskiria nuo Vilniaus bendruomenės. O dabar pamėginkite grįžti prie kanceliarinio „rajono” - šiame žodyje užprojektuotas nepilnavertiškumas.
Taip, bus sakančių, kad reikia pagalvoti, pasvarstyti, paieškoti, pasiklausti. Kitais žodžiais, bijančių pokyčių taip, kad kabinsis į šiaudą stabdyti pažangos traukinį.
Bet visi išloštume, jei kurį rytą atsikeltume ne rajone, o bendruomenėje. Užimtų tik šiek tiek laiko, ir įprastume.
Šią iniciatyvą gali remti Seimo nariai ar benduomenių politikai. Kuo greičiau, tuo geriau. Nusikratę kanceliarinio paveldo pasijusime savo likimo šeimininkais.
Ir tikrai padėsime tašką rajonui - paskutiniam praeities bastionui.