M.Leika. Ar atėjo laikas naujajam kursui biudžeto politikoje?

Kartais nuopelnai priskiriami žmonėms, kurie jų neypatingai nenusipelnė, o kaltinimai metami tiems, kurių kaltė nėra tokia jau ir akivaizdi. Jei F. Roozeveltas yra pernelyg išaukštinamas kaip kovotojas su Didžiąja pasaulio ekonomikos krize – 1929-33 m. Didžiąja Depresija, tai H. Hooveris kartais nurodomas kaip pagrindinis šios krizės kaltininkas.

Pastarasis, iš tiesų, rinkimų kampanijos metu žadėjo “viščiuką į kiekvieno amerikiečio puodą ir po du automobilius į kiekvieno amerikiečio garažą”. Tačiau priešingai nei kai kurie dabartiniai politikai, H. Hooveris nesiūlė nemokamų pietų ir pasivažinėjimų valstybės sąskaita: tiek viščiukus išauginti, tiek ir automobilius pagaminti turėjo privatus verslas. Ekonomikai sparčiai augant atrodė, kad taip galų gale ir atsitiks. Šiandien žinome, kad šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.

Nors dabartinė ekonominė situacija toli gražu neprimena Didžiosios Depresijos laikų (ir sprendžiant iš rinkų atsigavimo, nepanašu, kad galėtų priminti), panašiai kaip ir tais laikais, taip ir šiais, politikai mėgsta dosniai žarstyti pažadus ir vangiai reaguoja į pasikeitusią ekonominę situaciją. Mūsų biudžetas – ne kas kita kaip pažadų ir vangaus reagavimo į realybę pavyzdys. O realybė susijusi ne tiek su dabartine ekonomine situacija (ekonomikos augimo lėtėjimu), kiek su strateginiais valstybės tikslais bei ilgalaikiu gerovės didinimu.

Nors daug kalbama, kad ekonomikos augimo lėtėjimo metu reikėtų susiveržti diržus, tai ne visiškai teisinga: ekonomikai žengiant į lėtėjimo fazę Vyriausybei derėtų šiek tiek daugiau paišlaidauti, tam, kad atsvertų sumažėjusią privataus sektoriaus paklausą vartojimo prekėms ir investicijoms.

Mindaugas Leika:

Pirmiausia būtų pats laikas peržiūrėti valstybės išlaidų ir paslaugų teikimo politiką. (...) Realiausia išeitis – atsisakyti nemokamos sveikatos apsaugos ir nemokamo aukštojo mokslo politikos.

Lėtėjant ekonomikos augimui ir augant nedarbui, spaudimas valstybės išlaidų augimui ne mažės, bet priešingai – augs. Tai susiję tiek su bedarbių pašalpomis, tiek su parama šeimoms, tiek su pensijų didinimu, tiek su įvairiomis kitomis socialinėmis išmokomis ir kompensacijomis. Kaip matome, kitų metų biudžeto projekte šios išlaidos sparčiai auga.

Paprastai šios išlaidos turėtų augti priešingai verslo ciklui, nebent Vyriausybė tampa pernelyg dosnia (kaip Lietuvos atveju) ir nesiekia taupyti, o priešingai, ekonomikos augimo vaisiais leidžia džiaugtis kuo platesniam valstybės finansuojamų asmenų ratui. Tokiu atveju išlaidavimas tampa procikliniu. Tuo tarpu valstybės pajamos juda priešinga kryptimi – ekonomikos ciklui leidžiantis ir augimui lėtėjant, pajamos mažėja. Ką daryti Vyriausybei? Tenka skolintis, didinti mokesčius arba mažinti išlaidas.

Taigi, su kokias iššūkiais susidurs kitų metų biudžetas? Vartojimas gali sumažėti kur kas sparčiau nei prognozuojama, tokiu atveju nepavyks surinkti pridėtinės vertės mokesčio. Kritus įmonių pelnui, sumažės ir pajamos iš pelno mokesčio. Žinoma, nesurinkusi pajamų Vyriausybė gali skolintis, ir šiuo atveju ji gali jaustis pakankamai komfortabiliai – valdžios sektoriaus skola siekia apie 16 mlrd. litų (apie 5,3 tūkst. litų vienam gyventojui ir šiek tiek mažiau nei 16 proc. planuojamo šių metų BVP).

Tačiau skolintis tarptautinėse rinkose šiuo neramumų laikmečiu nėra taip paprasta, tenka mokėti didesnes palūkanas. Pastarųjų dydis tiesiogiai susijęs ir su šalies ekonomine padėtimi, kuo prastesni valstybės finansų duomenys, tuo didesnės rizikos premijos reikalauja investuotojai. Taigi matome dar vieną iššūkį: galimą skolinimosi kainos ir skolos aptarnavimo sąnaudų augimą kitais metais. Tai būtų ypač jaučiama, jei ekonomika augtų lėčiau nei prognozuoja Finansų ministerija (1,5 proc).

Taigi, kuo pagaliau turėtų užsiimti naujoji Vyriausybė? Kaip pereiti prie strateginio biudžeto formavimo? Pirmiausia būtų pats laikas peržiūrėti valstybės išlaidų ir paslaugų teikimo politiką. Suprantama, būtų sunkiai įsivaizduojama, kad Vyriausybė galėtų mažinti atlyginimus viešajame sektoriuje ar mažinti socialines išmokas. Nepaisant, to, kaip patraukliai tokie siūlymai beatrodytų, jie nėra realūs politiniu požiūriu, o ir didelės dalies visuomenės būtų sutikti priešiškai. Be to, valstybės finansuojamose srityse ir taip trūksta darbuotojų: medikų, policininkų, mokytojų ir t.t. Vadinasi mistinis valdymo išlaidų mažinimas nėra reali išeitis.

Realiausia išeitis – atsisakyti nemokamos sveikatos apsaugos ir nemokamo aukštojo mokslo politikos. Žinoma, atskirais atvejais valstybė turėtų garantuoti nemokamą gydymą skurdžiausiai gyvenantiems asmenims, įsteigti stipendijas gabiausiems studentams, tačiau tuo pačiu metu ji turėtų vystyti ir remti privatų medicinos draudimą, grantų universitetams skyrimą (atsižvelgiant į tikslinius mokslinių tyrimų projektus) ir galiausiai skatinti studijų paskolų rinkos plėtrą. Tai būtų efektyviausias būdas mažinti valstybės išlaidas, tuo pačiu užtikrinant konkurenciją medicinos paslaugų bei aukštojo mokslo rinkose.

Kita vertus, jei būtų pasiektas kitas socialinis sutarimas (nors aš pats jį sunkiai įsivaizduočiau), tektų mažinti biudžeto deficitą didinant mokesčius. Tačiau mokesčių didinimas turėtų būti susijęs su strateginiais, o ne laikinais Vyriausybės tikslais, kaip pas mus kartais įprasta. Laikinas Vyriausybės išlaidų padidėjimas - didesnės nedarbo išmokos, socialinės pašalpos ir pan. bei strateginės investicijos (pavyzdžiui, infrastruktūros vystymas) - turėtų būti padengiamas skolinantis rinkose. Ir tik nuolatinis išlaidų augimas (didinami atlyginimai mokytojams, gydytojams, teisėsaugininkams ir pan.) turėtų būti finansuojami didinant mokesčius.

Taigi, būsimoji Vyriausybė turėtų aiškiai apsispręsti kokias reformas ji vykdys ir kaip ji jas finansuos. Dabartinio biudžeto problema – augančios darbo užmokesčio didinimo išlaidos finansuojamos ne didinant mokesčius, o skolinantis. Tam, kad skolos rodiklis būtų tvarus (tarkime, nedidintų Vyriausybės mokamo rizikos priedo skolinantis rinkose, nepažeistų 3 proc. nuo BVP kriterijaus), šalies ekonomika turėtų augti pakankamai sparčiai, jei to neįvyksta – planuojamas biudžeto deficitas gali būti viršytas.

Taigi, būsimosios Vyriausybės laukia dideli iššūkiai. Kurį sprendimo kelią būsima Vyriausybė pasirinks, nežinia, tai priklausys nuo būsimos daugumos (kairė ar dešinė). Tačiau pats blogiausias variantas būtų susijęs su trypčiojimu vietoje ir biudžeto planavimu atsižvelgiant ne į strateginius tikslus, bet į šiandieninę situaciją.

Galima pasveikinti Vyriausybės iniciatyvą taikyti pelno mokesčio lengvatas, nors dar geresnė iniciatyva būtų susijusi su pelno mokesčio sumažinimu ir didelės dalies PVM, gyventojų pajamų mokesčių lengvatų panaikinimu. Vien tik PVM lengvatų panaikinimas papildomai galėtų padėti surinkti papildomą pusę milijardo litų. Iš kitos pusės, naikindama lengvatas Vyriausybė galėtų pasirūpinti, kaip dalį šių lengvatų panaikinimo poveikio jautriausioms socialinėms grupėms kompensuoti tikslinių išmokų pavidalu.

Idealus pelno mokestis turėtų būti kuo mažesnis, nes tai mokestis kapitalui, o pastarasis kaip žinia, labai greitai emigruoja į tas valstybes, kuriose jo grąža didžiausia. Kuo didesni mokesčiai – tuo labiau jie sumažina kapitalo grąžą.

Taigi mažėjant investuoto kapitalo pelningumui bei investicijoms, Vyriausybei būtų tikslinga kur kas aktyviau nei tik atsargiais kosmetiniais žingsneliais, skatinti investicijas. Taip pat džiugu, kad pagaliau siūloma naikinti visiškai netikslingą pajamų mokesčio lengvatą būsto paskolų palūkanoms, tačiau šios lengvatos panaikinimo poveikis ir taip mažėjant būsto pirkimų apimčiai, bus labiau kosmetinis, nei realus.