Vilniaus miesto savivaldybei perėmus žemės sklypą valdyti pasitikėjimo teise, bet su galiojančia sutartimi 99 metams, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras pakvietė į susitikimą ir pasiūlė skubiai perduoti sklypą savivaldybei, net neįvardindamas, kas tame sklype bus. Priešingu atveju buvo grasinama vienašališkai teismo keliu perimti šį sklypą. Taip pat buvo pateiktas argumentas, kad Vilniaus meras šį klausimą jau suderino su Seimo Pirmininke (kuo aš netikėjau ir laikiau manipuliacija), ir man kaip Seimo kancleriui belieka tik vykdyti politikų susitarimus. Mano atsakymas buvo, kad
Seimo Pirmininkė man tokio susitarimo neminėjo
Seimo kanceliarijai šis klausimas yra visiškai naujas ir netikėtas
Skubaus ir vienašališko kanclerio sprendimo negalima tikėtis, nes tai strateginis klausimas Seimui kaip institucijai.
Aš informavau Seimo Pirmininkę ir Vicepirmininką Paulių Saudargą apie savivaldybės spaudimą skubiai perduoti sklypą ir užsiminiau, kad galime rasti būdų, kaip aikštelę išsaugoti, pavyzdžiui, pradėdami mažais žingsniais vykdyti sutartį. Pauliaus Saudargo nuomonė tuo metu buvo aiški: „jeigu mes, t. y. Seimas, nenorės perduoti aikštelės, savivaldybė nieko nepadarys.“
Kovo 6 d. Seimo valdybos posėdyje savo poziciją išsakiau keliais punktais:
Dėl pačios aikštelės perdavimo nieko nedaroma, nes aš nemačiau jokio poreikio skubiai perduoti teritoriją.
Kanceliarija aiškinasi teisinius aspektus ir galimybes ją išsaugoti Seimui.
Aikštelės perdavimas Seimui yra istorinis sprendimas, kuris 100 metų į priekį užkirs kelią Seimo plėtrai ir sąlygų Seimo veiklai gerinimui.
Kad reikia platesnės atviros diskusijos šiuo klausimu, ko, akivaizdu, nebuvo.
Kol Seimo valdyba „pasiėmė“ pagalvoti, tai Seimo kanceliarija tikrai neskubės spręsti. Kitais žodžiais, kol nebus vieningo į ilgalaikę ateitį orientuoto politinių partijų susitarimo, mes stengsimės išsaugoti aikštelę Seimo ir visos valstybės reikmėms.
Kviečiu pasiklausyti Seimo pasėdžio dalį apie mano poziciją aikštelės perdavimo klausimu nuo 12.42.
Birželio 27 d. Valdybos posėdžio metu buvo teigiama, kad politikai šių klausimų nesprendžia. Jeigu iš tiesų taip yra, tuomet kyla keletas klausimų:
Kodėl Vilniaus miesto meras arba kitas vadovas, man atsisakius skubiai ir tyliai perduoti aikštelę, neatėjo į susitikimą su manimi ir nepateikė daugiau argumentų, o nuėjo „kitu keliu“, t. y. pas tuos, kurie tik priima įstatymus ir nieko nesprendžia?
Kodėl Seimo Pirmininkė sutiko organizuoti uždarą Seimo valdybos pasitarimą: ar visam Seimui ir visuomenei neaktualu, kaip gali būti panaudotas vienintelis Vilniaus centre laisvas 2 hektarų žemės sklypas?
Kodėl Seimo valdybos nariai „pasiėmė pagalvoti“, susiformuoti savo poziciją dėl aikštelės perdavimo? Juk galėjo tiesiog paprašyti kanceliarijos pateikti informaciją ir alternatyvius sprendimo kelius?
Kodėl per neformalų Seimo valdybos pasitarimą ir klausimo aptarimą su Vilniaus meru, kuris truko apie 40 min., nebuvo suteiktas žodis Seimo kancleriui, kuris pagal įstatymus priima sprendimą? Kodėl jam nebuvo suteikta galimybė išsakyti savo kaip įstaigos vadovo poziciją?
Kodėl Seimo kanceliarijos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl stovėjimo aikštelės perdavimo (oficialiai bendradarbiavimo) buvo pristatyta Seimo valdybos posėdyje tik po, kai ji buvo galutinai suderinta ir vienos šalies jau pasirašyta?
Ar gali l. e. p. kanclerė, neturinti viso Seimo pasitikėjimo, ir kurią Seimo valdyba [gali – „Delfi“] atleisti per vieną dieną (ir niekas nekels jokių klausimų, juk laikina), gali pati savarankiškai priimti sprendimą perduoti bent šimto milijonų vertės sklypą, jeigu jis nėra Seimo valdybos daugumos valia?
Kadangi koalicinės daugumos yra laikinos, ar neturėtų toks klausimas būti sprendžiamas bendru visų partijų ir kanceliarijos sutarimu?
Savo paskutinėje kalboje Seime kalbėjau apie vakarietišką vadybą ir sprendimų priėmimą, kuris remiasi atvirumu, plačia diskusija, įrodymais, aiškiais argumentais ir visų alternatyvų vertinimu, o tai paprastai užtrunka. Kol kas Seimo aikštelės klausimo sprendimas, mano vertinimu, buvo labai skubotas, sprendžiamas uždarame siaurame rate, kupinas manipuliacijų, patikėtas laikinam įstaigos vadovui.
Kovo 6 d. Seimo valdybos posėdyje Jurgis Razma nenorėjo išgirsti mano kvietimo atvirai plačiai diskusijai, jis aiškiai pasakė, kad Seimo valdybai reiks prie to klausimo sugrįžti ir kad „visas Seimas vargu ar turėtų balsuoti“, kad „tai būtų per stipru“. Tiksliau sakant, toks balsavimas būtų per daug rizikingas, turint mintyje, kuo baigėsi Seimo narių apklausa dėl siūlymo atsisakyti Seimo viešbučio. Vakar dienos Seimo valdybos posėdyje Jurgis Razma vėl mane kritikavo, kad kancleris daug kalbėjo, bet nieko nedarė. Iš tiesų, ko labiausiai trūksta šiame procese, tai kalbėjimosi ir bendrų ilgalaikių sprendimų ieškojimų, kurie atitiktų ilgalaikius Seimo ir visos valstybės interesus.
Koks būtų teisingas kelias, mano nuomone:
Stabdyti sutarties pasirašymą
Pradėti vykdyti esamą sutartį, pavyzdžiui, nusiperkant paslaugų, kurios padėtų įvertinti sklypo įveiklinimo pagal esamą sutartį galimybes. Pirmieji žingsniai buvo žengti man dar esant kancleriu, bet toliau neplėtojami.
Pradėti plačią politinių partijų, Vyriausybės, savivaldybės, visuomenės atstovų ir kanceliarijos ekspertų diskusiją apie Seimo plėtrą, įskaitant unikalaus ir labai vertingo sklypo panaudojimą.
Ir paskutinis klausimas: koks buvo pagrindinis barjeras skubotam Seimo aikštelės perdavimui Vilniaus miesto savivaldybei? Vienas iš svarbių barjerų buvo viso Seimo paskirto tuometinio kanclerio parašas. Esant šiam barjerui, ypač, kai Seimo valdybos nariai teigia, kad viską sprendžia Seimo kanceliarija, galbūt buvo per daug rizikinga, kad likus keliems mėnesiams iki rinkimų, sklypas nepateks į patikimas rankas...
