Jei ne tu, feisbuke, nežinotumėm, kas geras ir kas teisus, kas gražus ir kas populiarus. Jei ne tu, nelaimėtų politikai rinkimų, nes nesusiorientuotų, kas žmonėms patinka ir kas svarbu.
Nes juk feisbukas – tai ne kokie portalų komentarai, kurie kaip tualeto siena, kur rašo tik nežabotas plebsas, žemiausio lygio rašeivos ir keikūnai.
Tualeto sieną mes išdezinfekavome ir dabar visi gražiai atsiskleidėme feisbuke. Čia būname savo burbuluose, čia susirandame nepopuliarių (arba kaip tik – kuo populiaresnių) aukų ir jas drožiame – būriais tyčiojamės iš įsitikinimų, iš pavardės, iš jaunesnės žmonos ir, žinoma, iš išvaizdos, platiname memus.
Feisbukas – puiki vieta, nes ten gali turėti keletą tapatybių: po vienomis postringauti visuomeninėmis temomis, kraipyti galvą dėl patyčių, po kitomis – išsitaškyti su keiksmažodžiais ir tyčiotis, tyčiotis, tyčiotis.
Ten galima reikalauti tolerancijos iš kitų ir tuo pat metu užpjudyti kitaip galvojančius. Nes feisbuke mes esame kur kas gražesni ir protingesni nei realybėje. Labiau moralūs, geresni, nei esame ir kada nors būsime. Čia galime įkvepiančiai papasakoti, kokie mes sėkmingi, kokie puikūs profesionalai.
Korporatyviniame vakarėlyje grabalioję kolegę po kelių dienų feisbuke galime įdėti idilišką savo šeimos ir mielo vaikiuko nuotrauką.
Ak, feisbuke, tu atverta Pandoros skrynia!
Jei ne tu, feisbuke, niekada nebūčiau sužinojusi, kokie mano bendrapiliečiai snobiški, pavydūs, veidmainiški ir pikti, kaip jie stokoja humoro jausmo. Kad už tų tviskančių prabangių profilių kiautukų slepiasi tiek apie save gerai galvojančių ir kitus niekinančių menkystų.
Jie visada gyvavo greta mūsų, bet anksčiau pamatydavome juos rečiau – klasėje, darbovietės susirinkimuose, pseudointelektualų vakaruose. Dabar matome juos kasdien, jie mūsų aplinkoje ir jie turi tiesos monopolį, nes išradingiau pavaro ant kitų ir turi daugiau laikų. Tai ne šiaip neišsilavinę chamai – jų patyčios apgalvotos ir rafinuotos, jie kerta daug skaudžiau už kokį prasčioką, nesurezgantį sudėtinio sakinio.
Tiesa, dažniausiai drąsūs tik internete – jei reiktų pakartoti tą patį į akis kritikos objektui, prileistų kelnytes iš streso.
Prisipažinsiu, kartą kitą esu ten perlenkusi lazdą ir pati, ir tuo nesididžiuoju, o dėl politikų kritikos nelabai ir gailiuosi. Tik viena yra kartais paslysti ar nepamatuotai užvožti, o visai kas kita, kai tai virsta gyvenimo būdu.
Feisbuko snobai knerkia bemaž dėl visko, jie randa būdų šaipytis iš kitaip mąstančių ir kitaip gyvenančių, neva mažiau progresyvių, jie pavydi sėkmingesniems ir daugiau pasiekusiems, patempia lūpą dėl įtakingiausių reitingų – kas jau čia nusprendė, kas tie įtakingiausieji, sarkastiškai klausia.
O geriau įsižiūrėjus problema aiški – besipiktinantis arba ten nepateko, arba kiti nemano, kad jis toks įtakingas, kaip pats įsivaizduoja.
Ir jie – ne džentelmenai, jiems nėra jokių kliūčių sumaitoti moterį, jie nepasigailės. Kaip drįsta Lietuvos atkūrimo šimtmečio organizatoriai reklamai pasitelkti Agnę Jagelavičiūtę?!
Kuri tiesiog sako, kad švęs šimtmetį, nes myli Lietuvą, ir vertina, kad gali sakyti ką nori ir kam nori. Kaip galima rinktis šią vulgarią, tuščiagarbišką asmenybę, ji gi tik siuntinėti n… ir girta voliotis temoka, pasižiūrėkite, kaip ji bendrauja, kokia jos kalba.
Kaip ji gali atstovauti tokiai vertybei kaip žodžio laisvė, negi jau iškilesnių neatsirado? Gal dar pakvieskim Selą ar Šustauską. Tos šimtmečiui atstovaujančios asmenybės iš viso bet kaip parinktos – kažkoks Lašas, kažkokia Monika ir kažkokia Beata, kažkoks nutąsytas Mažylis. Kur Asmenybės, klausia snobai.
Ir pasipiktinę mažo protelio, bet didelio aktyvumo sekėjai plūsteli rašyti užgaulių žinučių A. Jagelavičiūtei, kol ji nebeapsikenčia:
„Taip, as nesu ideali ir tokia nenoriu buti, pirmiausia del to, kad nenoreciau buti panasi i jus, supuve ir nelaimingi zmogeliukai, kurie mane savaite terorizuojate privaciais ir viesais izeidinejimais. Istisai virkaujate apie patycias ir terorizuojate kazkoki zmogu, kad jis pasake, jog myli savo sali? RIMTAI? Jus gal istremkite visus, kurie karta suklupo, kad jums netrukdytu svesti JUSU SALIES svarbiu datu?“
Man taip pat ne visada patinka, ką daro ši leidėja ir feisbuko žvaigždė, ir ne visuomet priimtini jos raiškos būdai, bet žinote ką, jūs, lūpą patempę moralistai, Agnė, kitaip nei jūs, labai gyva.
Ji su savo keiksmažodžiais ir be lietuviškų simbolių gali surašyti tokį tekstą, kuris patrauks tūkstančius. Ji pati sukūrė savo karjerą nuo nulio ir buvo viena iš pirmųjų ir nedaugelio, kuri sugebėjo kapitalizuoti savo vardą leidybos versle ir įdirbį tame pačiame feisbuke.
A. Jagelavičiūtė visiems savo kailiniams ir kitiems prabangiems daiktams užsidirbo pati, ji yra moterų rėmėja ir įkvėpėja, ir dar, kaip pati išklojo savo poste – kuria darbo vietas, moka tūkstančius eurų mokesčių ir užsiima labdara.
Gal ir sunku patikėti, bet nemažai moterų laiko ją pavyzdžiu. Ir niekiniai yra argumentai, kad tarp jos sekėjų nebūtinai vieni rėmėjai, juk daug iš jų neva ateina tiesiog iš jos pasijuokti.
Tikrai turbūt ne vien rėmėjai, bet tik kompleksuoti ir savo gyvenimo neturintys žmonės stebi kitus, kad galėtų pasimėgauti jų paklydimais ar įsivaizduojamais nusikalbėjimais. A. Jagelavičiūtė yra nuomonės formuotoja, bet ji ne politikė ar valstybės tarnautoja, ji negyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų ir, kas šiuo atveju svarbiausia, neturi pretenzijų auklėti ir moralizuoti kitų.
Ir, žinote, Lietuvoje populiari ne tik A. Jagelavičiūtė. Patyrinėkite spaudos ir televizijos reitingus, tarp jų populiariausios tokios laidos kaip „KK2“, „Valanda su Rūta“, muzikiniai šou, o iš spaudos daugiausiai auditorijos pasiekia „Savaitė“, „Žmonės“ ir „Prie kavos“. Tai va, už feisbuko burbulų yra dar kita Lietuva, kuri gal kai kam ir atrodo „ne lygis“, bet ji turi savo herojus ir taip pat nusipelnė švęsti.
Nepatikėsite, smerkėjai, bet jūsų įsivaizduojamas dugnų dugnas – Egidijus Dragūnas-Selas turbūt kažką irgi tokio turi, nes sugeba surinkti pilnas arenas gerbėjų. Taip pat yra vienas iš brangiausiai apmokamų Lietuvos atlikėjų, jei ne pats brangiausias.
Taip, A. Jagelavičiūtė užlipo girta ant scenos, bet tuo nesididžiuoja ir niekada nemėgino to kažkaip pašluoti po kilimu ir apsimesti, kad viskas tvarkoje. Tai be kita ko rodo gebėjimą sveikai save reflektuoti ir tai, kad, kitaip nei feisbuko teisuoliai, ji nelaiko savęs geresne už kitus. Jūs tikrai taip nepadarytumėte dėl vienos labai paprastos priežasties – jūsų niekas ant tos scenos net nepakviestų.
Visada galima ginčytis, kas vertesnis ir kas jau galėtų būti tas Autoritetas visiems, ir visada atsiras nepatenkintų. Bet gal esmė ne čia?
Gal vieną kartą reiktų mesti tą provincialų pasipūtimą ir elitizmą. Būtent tą, kuris ne vienija, bet skaido Lietuvą. Į geresnius ir prastesnius, į progresyvius ir atsilikusius, į elitą ir runkelius, į Vilnių ir visus kitus. Ar tik ne to paties elito problema, kad jis vis labiau nebesugeba su likusia Lietuva susikalbėti, stokoja įkvepiančių idėjų ir neturi kažko patrauklaus ir dvasią keliančio jai pasiūlyti? Nesugalvoja, kuo pakeisti Naisių baltiškų aukurų. Bet kažką tvaraus sukurti – tai ne laikus feisbuke spausti ir memus generuoti.
Gal tai, kas liko iš šimtmečio, švęskime taikiai ir sklandžiai, kad jis nebūtų panašus į parodomąjį nykių giminaičių balių, kuriame, užuot vieni kitus palaikę ir pagyrę, visi vieni ant kitų už akių varo? Kažkuris reklamos festivalis, regis „Adrenalinas“, reklamavosi išsikabinę plakatus, kuriuose buvo parašyta kažkas panašaus į: „Dieną varom ant pranešėjų, vakare – vieni ant kitų“. Kaip skaudžiai atvira ir nemalonu.
Štai suomių šimtmečio tema buvo „Kartu“. Jo organizatoriai klausė suomių – kas šalį vienija dabar ir kaip Suomijos gyventojai įsivaizduoja savo tautą ateityje, kokių renginių jie norėtų, kas jiems svarbu. Greta idėjų apie gamtos išsaugojimą ir švietimą atsirado ir Sambos karnavalas. Įsivaizduoju, kas dėtųsi feisbuke, jei kažkoks panašus renginys būtų įtrauktas į Lietuvos šimtmečio minėjimą...
Teisuoliai piktintųsi, o dažnai amorfiška minia nesigilindama spaustų „like“ ir judėtų prie naujo skandalo. Tik kuo toliau, tuo feisbukinė isterija ir masinis mobingas atrodo atgrasesni, o kartą pabuvus jo objektu atsiranda užuojautos kitiems. Ir jau nebesinori teisuoliškai smerkti, netgi jei tas pasmerkimas būtų pagrįstas ir savalaikis.