Seksualinis smurtas šeimoje yra dalies Lietuvos moterų realybė. Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros duomenys rodo, kad daugiausia seksualinių nusikaltimų yra padaroma būtent intymaus partnerio.
„Seksas nėra pareiga, o lytinis aktas be sutikimo yra prievarta. Seksas nėra pareiga. Lytinis aktas be sutikimo yra prievarta. Seksas nėra pareiga. Lytinis aktas be sutikimo yra prievarta“, – galime tai kartoti kaip mantrą, kol priimsime kaip duotybę.
Tačiau mantros kartojimas nepadės asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto. Nukentėjusiesiems padėtų kokybiškai funkcionuojanti, pagalbą teikianti sistema, skirta apginti nukentėjusiuosius, grąžinti teisingumo jausmą ir apsaugoti nuo pakartotinio smurto ateityje.
„Niekam nieko nepasakojau, nes man buvo GĖDA, aš jaučiausi kalta prieš visą pasaulį, nesvarbu, kad buvau auka. Galvojau, kad pati kalta buvau, kad buvau be sąmonės nuo alkoholio kiekio ir negalėjau pasakyti ne“, – neseniai tokią savo istorija Lietuvos žmogaus teisių centrui parašė jauna moteris.
Ji turėtų sulaukti teisingumo. Tačiau šiandienė teisinė sistema veikia priešingai: gėda, kaltė ir baimė lydi asmenis, nukentėjusius nuo seksualinio smurto. Gėda prisipažinti patyrus smurtą (o gėdytis juk turėtų smurtautojai), kaltė nesugebėjus (tinkamai) pasipriešinti, baimė, jog artimiausi žmonės bei teisėsaugos pareigūnai nepatikės.
Dar skaudžiau, kai visos baimės išsipildo: kai teisėsaugos pareigūnai klausia, kiek vartojai alkoholio, šeima nerimauja, kokio ilgio buvo tavo sijonas, o teisėjai stebisi, kodėl savo nesutikimo neišreiškei aiškiau, kad suprastų į lovą įlindęs jaunuolis. Nesvarbu, kad miegojai ar buvai išgėrusi.
Siekdami turėti efektyviai veikiančią, į nukentėjusįjį orientuotą sistemą, turime imtis veiksmų. Pirmą žingsnį žengė Seimo narės ir nariai, užregistruodami Baudžiamojo kodekso 151 str. pakeitimą, kuris gana skambiai nuaidėjo viešojoje erdvėje.
Praėjusį ketvirtadienį beveik 100 žmogaus teisių srityje dirbančių organizacijų išplatino kreipimąsi į Seimo narius, kuriame sako, kad reikalinga išsamesnė seksualinio smurto reforma. Turime pripažinti, jog bet koks lytinis aktas be sutikimo yra seksualinė prievarta. Kad prievartai atsirasti nebūtina sulaukti grasinimų, smurto ar spaudimo.
Šiuo metu esamas teisinis reguliavimas reikalauja aktyvių pasipriešinimo veiksmų, kad būtų įrodytas nukentėjusio asmens NESUTIKIMAS lytiniams santykiams ir būtų pripažinta seksualinė prievarta. Tačiau nukentėjusieji ne visada gali aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo nesutikimą dėl baimės, šoko ar kitų veiksnių, kuriuos nulemia organizmo atsakas į stresą. Nepaisant to, praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesutikimo reikalaujama net iš bejėgiškos būklės asmenų. Pavyzdžiui, viena iš Kauno apylinkės teismo teisėjų, nagrinėdama bylą dėl miegančios merginos išžaginimo, pastebėjo, jog „nukentėjusioji pati norėjo sekso, o jeigu ir nenorėjo, tai nieko nepadarė, kad su ja į lovą atsigulęs vaikinas tai suprastų.“ Kita seksualinę prievartą patyrusi mergina su psichosocialine negalia sugebėjo pasakyti „ne, nenoriu“, tačiau teismui to nepakako – pritrūko aktyvių pasipriešinimo veiksmų, todėl smurtautojai buvo išteisinti.
Be sutikimo paimtą dviratį laikome vagyste, kodėl seksą be sutikimo traktuojame kitaip? Kitaip nei dviratį, atimtą orumą, pasitikėjimą savimi bei aplinkiniais susigrąžinti yra daug sudėtingiau.
Turime pripažinti, jog bet koks lytinis aktas be sutikimo yra seksualinė prievarta, kad leistume bent truputį atsikvėpti nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, suteikti drąsos kreiptis pagalbos ir turėti vilties jos sulaukti. Kad šviestume mergaites, merginas ir moteris, jog seksas nėra moters pareiga, kad galima nesutikti ir to turi pakakti. Kad asmuo, pasirenkantis negirdėti žodžio „NE“, kėsinasi į asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą bei turi sulaukti atsakomybės. O svarbiausia, kad nustotume klausti nukentėjusiojo/sios, ką jis/ji padarė, kad nusipelnė ar išprovokavo smurtą. Klauskime įtariamo smurtautojo, kaip jis įsitikino, jog nukentėjusysis/ioji to norėjo.
Nevyriausybinės organizacijos siūlo atsisakyti ir seksualinių nusikaltimų skirstymo į išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, apjungiant šiuos du Baudžiamojo kodekso straipsnius. Išžaginimo terminas yra deskriptyvus, žeminantis ir paremtas skirstymu į „rimtą“ ir „mažiau rimtą“ seksualinę prievartą. Analiniu ar oraliniu būdu atliktas mažamečio berniuko prievartavimas toks pat pavojingas ir traumuojantis kaip ir mažametės mergaitės prievartavimas vaginaliniu būdu, todėl turi būti baudžiamas vienodai. Būtina pažymėti, jog kalbant apie sankcijų suvienodinimą svarbiausia yra ne bausmės dydis, o valstybės požiūris į seksualinius nusikaltimus ir nuo jų nukentėjusius asmenis. Turime sekti pažangių Vakarų valstybių pavyzdžiu, kuriose seksas be sutikimo, nepaisant santykiavimo būdo, yra laikomas seksualiniu prievartavimu.
Kaskart kalbėdami apie seksualinį smurtą stebimės, kodėl tiek mažai žmonių kreipiasi į teisėsaugos institucijas apie jį pranešti. Tačiau kartu nekeičiame sistemos, kuri atgraso kreiptis pagalbos, kuri abejoja nukentėjusiųjų patirtimis ir reikalauja nukentėjusiųjų aktyviai priešintis, o ne smurtautojų įsitikinti, jog lytinis aktas vyksta abipusiu sutarimu. Kviečiu išgirsti šioje srityje dirbančių specialistų argumentus ir pradėti keisti pasenusią ir traumuojančią sistemą.