Bet apie viską nuo pradžių.
Baudžiamojo kodekso pakeitimai ir sutikimo (angl. consent) koncepcija
Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų Europos šalių, siekiant nusikaltimą laikyti išprievartavimu ar išžaginimu, įstatymas reikalauja įrodyti prievartos, jėgos panaudojimo, grasinimo jėga arba bejėgiškos būklės faktą. Siekiant apsaugoti nukentėjusiuosius nuo seksualinio smurto bei mažinti aukų kaltinimo (angl. victim blaming) (1) fenomeną, siūloma keisti Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą taip, kad išprievartavimo ar išžaginimo faktas būtų nustatomas ne vadovaujantis spaudimu atlikti tam tikrus veiksmus, o aiškinantis, ar buvo aiškus ir nedviprasmiškas abiejų šalių sutikimas seksualiniams veiksmams.
Kitaip tariant, reikėtų įrodyti ne tai, ar nukentėjęs asmuo priešinosi ir aktyviais veiksmais stengėsi užkirsti kelią seksualiniam smurtui, o tai, kad galimas smurtautojas (-a) nepaisė to, jog abipusio sutikimo seksualiniams veiksmams nėra.
Nors Lietuvoje sutikimo samprata nėra teisiškai reglamentuota, egzistuoja bendri principai, kuriuos taiko įvairios šalys. Pagrindinis principas – sutikimas turi būti aiškus, nedviprasmiškas ir savanoriškas. Sutikimas negali būti duodamas mažamečių asmenų, taip pat asmenų, apsvaigusių nuo alkoholio ar narkotikų, miegančių ar netekusių sąmonės. Svarbu pažymėti, kad prievarta, grasinimais ar smurtu išgautas sutikimas nėra laikomas savanorišku. Be to, nevienoda galios dinamika, pavyzdžiui, seksualinė veikla tarp asmenų, kuriuos sieja subordinaciniai santykiai (darbdavys(-ė)-darbuotojas(-a), dėstytojas(-a)-studentas(-ė)), taip pat gali lemti savanoriško sutikimo nebuvimą.
Kartu būtina atkreipti dėmesį, jog sutikimas gali būti bet kuriuo metu atšauktas, todėl svarbu ne tai, su kuo asmuo sutiko vakar, prieš mėnesį ar netgi prieš dvi valandas, o būtent tai, su kuo sutinka dabar. Ir vien tas faktas, jog kažkas sutiko iš baro keliauti į kito asmens būstą, nereiškia, jog sutikimas yra automatiškai duotas ir seksualiniams veiksmams. Lygiai taip pat niekas nėra skolingas už gėrimus ar vakarienę, kuriais vaišino bare ar restorane. Metas pamiršti „pati kalta, ko ėjai pas jį į butą?“
Šiuo metu 13 Europos valstybių seksą be sutikimo laiko išprievartavimu: Belgija, Kroatija, Kipras, Danija, Vokietija, Graikija, Islandija, Airija, Liuksemburgas, Malta, Švedija, Jungtinė Karalystė ir neseniai prie šalių būrio prisijungusi Ispanija.
Ispanijos pavyzdys
Šių metų rugpjūčio pabaigoje Ispanija priėmė įstatymą, viešojoje erdvėje geriau žinomą kaip „tik taip reiškia taip“ (angl. only yes means yes), pagal kurį lytiniams santykiams reikalingas aiškus ir nedviprasmiškas sutikimas, taip dar kartą pabrėžiant, jog tyla nėra laikoma sutikimu. Balsavimo Ispanijos Parlamente metu 205 nariai balsavo už, 141 – prieš ir 3 susilaikė.
Šio įstatymo priėmimą paskatino 2016 m. Pamplonoje, Šv. Fermino šventės metu įvykdytas grupinis 18-metės merginos išžaginimas. Tačiau byloje, pramintoje La Mandana (liet. k. „Gauja“, pagal užpuolikų naudotos WhatsApp grupės pavadinimą), pirmos instancijos teisme penki užpuolikai buvo nuteisti ne dėl išprievartavimo, o dėl seksualinio priekabiavimo. Anot kaltinamiesiems atstovavusių advokatų, moters sutikimą lytiniams santykiams indikavo tai, jog ji išpuolio metu nejudėjo ir buvo užsimerkusi – tai įrodo vyrų padarytas vaizdo įrašas.
Nepaisant prokorurų prieštaravimų, kad nukentėjusioji buvo tiesiog per daug išsigandusi, jog galėtų pajudėti, teismas prievartautojus pripažino kaltus dėl seksualinio smurto ir skyrė 9 metų laisvės bausmę vietoj 22–25 metų, kaip to reikalavo prokurorai. Vėliau nuteistieji buvo paleisti už užstatą.
Tai sukėlė didžiulį moterų pasipriešinimą visoje šalyje – daugybė moterų išėjo protestuoti į gatves. Viešumon kilo vis nauji prievartavimo atvejai. Galiausiai Ispanijos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog „Gaujos“ išpuolis buvo seksualinė prievarta, todėl bausmė buvo padidinta iki 15 metų laisvės atėmimo.
Teisinis reglamentavimas Lietuvoje
Šiuo metu teismų praktikoje vadovaujamasi pozicija, jog nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538/2014). Tačiau praktikoje pasitaiko ir tokių pavyzdžių, kai įrodyti prievartavimo faktą nepakanka net ir nesutikimo:
Pasak teismo, surinkti įrodymai patvirtina, kad mergina nesipriešino, „nors ir sakė, kad nenoriu“, tačiau aktyviais veiksmais nesipriešino, o po tariamo išžaginimo su išteisinamaisiais leido kartu laiką, vaikščiojo po miestą (delfi.lt).
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (BK) yra dvi susijusios nusikalstamos veikos: išžaginimas (BK 149 str.) ir seksualinis prievartavimas (BK 150 str.). Abu straipsniai numato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš šio valią, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Vienas iš skirtumų tarp išžaginimo ir seksualinio prievartavimo yra prievartos būdas: išžaginimo metu santykiaujama vaginaliniu būdu, o seksualinio prievartavimo metu lytinė aistra tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.
Svarbu pažymėti, jog už abi BK numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius.
Dr. Laima Vaigė yra atkreipusi dėmesį į baudžiamajame kodekse esančią dichotomiją – 149 BK straipsnis kalba apie „lytišką santykiavimą“, o štai 150 straipsnis kalba jau tik apie „lytiškos aistros tenkinimą“. Vadinasi, analinis, oralinis ar kitoks fizinis sąlytis nelaikomas santykiavimu. Be to, pats terminas „išžaginimas“ menkina traumuojančią prievartą patyrusių moterų patirtį.
Žvelgiant dar toliau, atsakomybė, numatyta už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, taip pat kiek skiriasi – įvykdžius nusikaltimą su bendrininkų grupe, už išžaginimą skiriamas laisvės atėmimas iki dešimties metų, o už seksualinį prievartavimą – iki aštuonerių metų. Jei nukentėjęs asmuo nepilnametis, už išžaginimą skiriamas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų, o už seksualinį prievartavimą – nuo dvejų iki dešimties metų. Jei nukentėjęs asmuo mažametis, už išžaginimą skiriamas laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų, o už seksualinį prievartavimą – nuo trejų iki trylikos metų. Atleiskite už tiesmukumą – ar nuo seksualinio prievartavimo nukentėję berniukai išgyvena mažesnę traumą vien dėl to, kad neturi vaginos? Jei ne, kodėl jų prievartautojams automatiškai mažinama bausmė?
Kodėl nukentėjusieji nesipriešina?
Grįžkime prie sutikimo temos. Kaip iliustruoja Ispanijos pavyzdys, pasitaiko atvejų, kai seksualinio nusikaltimo metu nukentėjusysis(-ioji) nesipriešina, nešaukia pagalbos, nenaudoja fizinės jėgos stengidamasis(-i) ištrūkti.
Tačiau tai neturėtų stebinti – vis dėlto tyla, sustingimas (angl. freezing) ar kitoks neveikimas gali būti viena iš reakcijų į užpuolimą ar kitokį stresą. Daugeliui yra žinomas kovok-arba-bėk (angl. fight-or-flight) organizmo atsakas į stresą, atsirandantis jaučiant grėsmę. Šiuo atveju organizmas išskiria streso hormonus, tokius kaip kortizolis ir adrenalinas, kurie padidina koncentraciją, gebėjimą reaguoti ir jėgą. Taip pat padidėja pulsas ir kraujospūdis, paaštrėja atmintis, sustiprėja imuninė sistema. Organizmas paruošiamas gintis arba pabėgti nuo galimo pavojaus.
Tačiau kovok-arba-bėk nėra vienintelis organizmo atsakas į stresą. Kaip teigia mokslininkai, sustingimas taip pat yra viena iš smegenų reakcijų į pavojų, ypač į užpuoliko ataką. Sustingimas įvyksta, kai migdolinis kūnas (angl. amygdala) – itin svarbi žmonių „pavojaus sistemos“ dalis – identifikuoja ataką ir signalizuoja smegenų kamienui, kad šis slopintų judėjimą. Tai įvyksta žaibiškai, automatiškai ir sąmoningai nekontroliuojamai.
Vadinasi, stresinio įvykio metu nukentėjusiojo(-iosios) organizmas gali reaguoti įvairiai – tiek šauktis pagalbos ir priešintis, tiek ir suakmenėti, laukiant, kol išpuolis pasibaigs. Žinant tai, akivaizdu, kad nukentėjusiojo(-iosios) reakcija neturėtų būti pagrindas sprendžiant teisinės atsakomybės klausimą. Būtent dėl to svarbu kalbėti apie aiškų, nedviprasmišką ir laisva valia priimta sutikimą seksualiniams veiksmams, o ne reikalauti nukentėjusiųjų pasipriešinimo aktyviais veiksmais.
Aukų kaltinimas bei seksualinės prievartos kultūra
Seksualinės prievartos kultūra apibrėžiama kaip kasdienio gyvenimo praktikų, leidžiančių seksualinį smurtą ir pateisinančių, kai jis įvyksta, visuma. Ir ši tema neabejotinai neatsiejama nuo diskusijų apie sutikimą lytiniams santykiams.
Nukentėjusieji(-iosios) nuo seksualinio smurto neretai kaltinami, jog nesipriešino arba nebyliai sutiko su lytiniu aktu. Moterys taip pat kaltinamos, jog buvo „netinkamai“ apsirengusios, vartojo alkoholį ar flirtavo su prievartautoju iki išpuolio. Tą patvirtina ir turima statistika: 2016 m. duomenimis, 27 proc. europiečių manė, jog išprievartavimas tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, jei moteris buvo apsvaigusi nuo alkoholio ar narkotikų (12 proc.), jei vilkėjo seksualius drabužius (10 proc.) arba jei moteris aiškiai nesipriešino ir nebandė apsiginti jėga (10 proc.).
Kartu paminėtini ir mūsų visuomenėje susiformavę socialiniai įpročiai bei lyčių vaidmenys. Nuo pat mažumės mergaitės ir merginos ruošiamos apsiginti nuo seksualinės prievartos, pavyzdžiui, rekomenduojama nevaikščioti vienoms tamsiu paros metu, neatrodyti „iššaukiančiai“, nesirengti tam tikrų drabužių ir kt. Tačiau berniukai ir vaikinai nėra analogiškai mokomi neprievartauti – atrodytų, kad tai tėra moterų atsakomybė. Akivaizdu, jog augant tokiame kontekste, aukų kaltinimas tampa ne pavieniu atveju, o įpročiu ir nepagrįstai perkelta atsakomybe nukentėjusiajam (-iajai).
Įsigalėjusi seksualinės prievartos kultūra lemia tai, kad dažnu atveju yra kvestionuojami ne prievartautojo(-os), o nukentėjusiojo(-iosios) veiksmai ar sprendimai. Tačiau būtina pabrėžti, jog prievarta yra sąmoningas smurtautojo pasirinkimas. Įstatymo pakeitimai reikalingi ne tam, kad miegamajame norėtųsi užsiimti popierizmu, o tam, kad nukentėjusieji nuo seksualinių nusikaltimų galėtų sulaukti teisingumo, o prievartautojai – tinkamo atsako.
Atėjo laikas įstatymų pokyčiams ir Lietuvoje, nelaukiant tokio atvejo, koks nutiko Ispanijoje.
(1) Aukų kaltinimas – tai reiškinys, kai nukentėjęs nuo nusikaltimo ar kitokio nemalonaus įvykio asmuo yra laikomas(-a) visiškai arba iš dalies atsakingu(-a) už nusižengimą, padarytą jo(-s) atžvilgiu. Toks kaltinimas gali pasireikšti įvairiais klausimais (pvz., „Kaip buvai apsirengusi užpuolimo metu?“), komentarais (pvz., „Pati kalta, kad taip vėlai vaikštai viena“) ar sprendimais iš teisininkų, medikų, žurnalistų, šeimos narių ar visuomenės.