Tačiau lyčių lygybė niekada nebuvo ir iki šiol nebėra Katalikų Bažnyčios prioritetas. Remiantis oficialia katalikų doktrina, moterys lygias teises su vyrais turi tik išsigelbėjime, bet ne šiame gyvenime.
Trumpai tariant, būk katalike ir būsi išgelbėta, net būsi lygi su visais vyrais pomirtiniame gyvenime. Pagal Vatikano, kuris yra išskirtinai vyrų valdoma organizacija, supratimą, tai turbūt ir yra rojus moterims.
O šiame gyvenime moterų vieta šiaip juk yra matoma kaip žemesnė nei vyrų, o paskirtis – būti žmonomis ir motinomis. Viena iš išskirtinių Katalikų Bažnyčios veiklos sferų – moterų kontrolė, ypatingai per siekį uždrausti abortus ir varžyti kitas moterų reprodukcines teises.
Moterų kunigystės klausimą Šventasis sostas dabar laiko uždarytu ir toliau nesvarstytinu, vadovaujantis „tiesa ir tradicija“, t. y. Dievo žodžio raide, neatsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą bei atitinkamus pokyčius per du tūkstantmečius.
Toks sprendimas remiasi popiežiaus Jono Pauliaus II išleistu apaštaliniu laišku „Ordinario Sacerdotalis“, kuriame pavartotas lotyniškas žodis definitive – tai reiškia galutinai, apibrėžtinai (1994). Laiške parašyta, kad Bažnyčia neturinti teisės teikti kunigų šventimus moterims, nes yra „suvaržyta“ Kristaus asmeninio pasirinkimo ir jo pavyzdžio, nes jis apaštalais išsirinko vyrus.
Nors vyrai, taip pat ir vedę, jau gali tapti katalikų diakonais, švieži bandymai įteisinti moterų diakonystę bent jau Amazonijos regione (dėl jo specifikos – čia patekti geografiškai yra labai sunku ir todėl į Amazonijos atsiskyrėliškas bendruomenes kunigai atvyksta labai retai, o moterys čia tradiciškai vadovauja daugeliui vietinių bendruomenių) žlugo 2020 metais.
Tam įtakos turi Katalikų Bažnyčios nuogąstavimai, kad moterų diakonystė atvers kelią į jų
kunigystę. Be to, argumentuojama, kad istoriniai rašytiniai šaltiniai apie moterų diakonystę ankstyvojoje krikščionių bažnyčioje yra skurdūs.
Čia ir yra šuo pakastas, kad Vatikano užsakytų istorinių tyrinėjimų rezultatai dėl moterų vaidmens (tiek moterų apaštalystės (kunigystės), tiek diakonystės) ankstyvojoje krikščionių bažnyčioje skiriasi nuo analogiškų religijos mokslinių tyrimų rezultatų. Kitaip nei teigia Katalikų Bažnyčia, religijos mokslininkai tvirtina, kad ankstyvojoje krikščioniškoje bažnyčioje moterys vaidino žymiai didesnį vaidmenį, nei manyta anksčiau.
Remiantis amerikiečių religijos sociologo Rodney Stark tyrinėjimais, moterys ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse tarnavo kaip diakonės, padėdamos atlikti liturgines funkcijas, taip pat kaip evangelistės ir mokytojos.
Harvardo universiteto teologijos profesorė, religijos mokslininkė ir istorikė, Naujojo Testamento tyrinėtoja Karen L. King savo knygoje „Marijos Magdalietės evangelija: Jėzus ir pirmoji moteris apaštalė“ tvirtina, kad Marija Magdalietė realiai buvo apaštalė, religinė lyderė ir vizionierė krikščionybės pradžioje.
Katalikų Bažnyčia su Popiežiumi Pranciškumi priešakyje labai mėgsta kalbėti apie moterų lyderystę, skatina katalikus daug melstis už tai, tačiau realių veiksmų kol kas yra mažai.
Vatikano valdomoje religinėje organizacijoje dabar moterys kartais jau yra paskiriamos į aukštesnes vadybines ar organizacines pozicijas. Pavyzdžiui, šiemet Vokietijos Katalikų Bažnyčios Vyskupų konferencijos generaline sekretore tapo teologė Beatte Giles. O iki šio vasario moterys negalėjo balsuoti vyskupų sinode, nebent dalyvauti jo patariamosiose komisijose. Tik šį vasarį prancūzų vienuolė Nathalie Becquart tapo viena iš dviejų Vyskupų sinodo sekretoriaus pasekretore su teise balsuoti.
Ne ką geresnė situacija ir nacionaliniu mastu autonomiškoje Lietuvos Evangelikų Liuteronų bažnyčioje. Ji yra žymiai konservatyvesnė nei Evangelikų Liuteronų bažnyčios daugelyje Vakarų Europos valstybių, kur moterų pastorystė įteisinta, pavyzdžiui, Nyderlanduose beveik prieš šimtmetį, 1926 metais, Danijoje – 1948, Vokietijoje – 1958, Švedijoje – 1960, Jungtinėse Valstijose – 1970 metais.
Lietuvos Evangelikų Liuteronų bendruomenėje moterys negali tapti pastorėmis ir dėl to negali būti bažnyčios vyskupų sinodo narėmis. Tiesa, jos gali dalyvauti bažnyčios vadybiniuose reikaluose būdamos bažnyčios konsistorijos, kuri laikotarpiuose tarp sinodų priima svarbiausius bažnyčios gyvenimą liečiančius sprendimus, narėmis.
Kodėl Katalikų ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų bažnyčios nesikeičia? Saugo (vyrų) galios status quo ir dvasininkų privilegijas? Kada jos iš tiesų grįš prie savo tikrųjų idealų – besąlyginės meilės artimui, malonės ir gailestingumo? Kada šie principai vienodai galios ir vyrams, ir moterims, ir ne tik aname, bet ir šiame pasaulyje? Juos praktikoje dabar, regis, taiko tik pavieniai kunigai ir pastoriai.
Gaila ir apmaudu, kad apie oficialią Katalikų Bažnyčios (ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų) poziciją, pasisakančią už lyčių lygybę siaurąja ir plačiąja prasme, dvidešimt pirmojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje tegalime pasvajoti. Progresas šioks toks yra, bet jis tikrai per lėtas…
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.