Be to, Valdas Adamkus per pusantros kadencijos įtvirtino savo kaip bene vienintelio mūsų šalies politikoje išlikusio moralinio autoriteto vardą. Todėl ir visos Prezidento kalbos pirmiausia turi moralinę reikšmę. Tačiau būtent šiemetinis Valdo Adamkaus pranešimas gana ryškiai kontrastavo su gana prieštaringa jo paties pozicija svarbiais vidaus politikos klausimais per šiuos pastaruosius dvylika mėnesių. Todėl tie, kurie per trejus Prezidento rinkimus balsavo už Valdą Adamkų ir rinkimų naktimis iki išnaktų jaudindamiesi tikėjosi, kad laimės būtent jis, o ne Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas ar Kazimiera Prunskienė, turi teisę abejoti jo moraline pozicija, ir būtent normatyviniu, o ne metodologiniu pagrindu.
Jei vis dėlto pernelyg nesureikšmintume Valdo Adamkaus neretai dviprasmiško elgesio Valstybės saugumo departamento skandalo metu, tuomet jo pozicija vis tiek dažnai buvo neaiški ir todėl eiliniams piliečiams nelabai suprantama.
Kitas Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas iškart po savo atsistatydinimo iš premjero posto praeitų metų vasarą tvirtino, kad jis padarė viską, jog Lietuva atsistotų ant kojų. Algirdas Brazauskas yra praktiškai vienintelis iš buvusių komunistų lyderių Vidurio Europoje, kuriam pavyko ne tik puikiai išnaudoti perėjimo iš sovietinio autoritarinio režimo ir centralizuotos planinės ekonomikos į demokratiją ir rinkos ekonomiką aplinkybes, padidinti savo turėtą galią bei įtaką, bet ir išsaugoti ją iki šiol.
Todėl visiškai suprantama, kodėl ilgametis šalies vadovas taip užtikrintas savo nuopelnais. Kaip stambiausios šalyje save autentiška kairiąja vadinančios partijos lyderis Algirdas Brazauskas taip pat sau leidžia atvirai pasakyti, kad jo vadovaujama partija atstovauja stambiajam verslui.
Kaip ir dar būdamas premjeras, jis ir toliau lemia stambius privatizavimo sandorius, savivaldybių tarybų sudarymą ir mažumos Vyriausybės veiklą. Algirdas Brazauskas yra visur ir visada esantis, ne tik beveik amžinas Socialdemokratų partijos pirmininkas. Tačiau ar ne pats laikas iš tikrųjų pasitraukti iš politinio olimpo?
Filosofė Nida Vasiliauskaitė tvirtina, kad Lietuvos politinis elitas apskritai išsiugdė itin paternalistinį požiūrį į visuomenę. Politikai ir nemažai iškilių visuomenininkų be paliovos kalba apie tai, kad Lietuvos visuomenė turėtų būti pilietiškesnė, organizuota, sąmoninga, aktyvi ir t.t. Toks nuolatinis visuomenės auklėjimas ir perdėm globėjiškas požiūris žemina ją ir rodo politinio elito begalinį nepasitikėjimą piliečiais tiek kaip individais, tiek kaip politine bendruomene.
Praeitų metų pabaigoje „Veido“ surengtoje Seimo narių ir Vyriausybės ministrų apklausoje ilgametis Lietuvos vadovas Algirdas Brazauskas buvo išrinktas didžiausią įtaką turinčiu žmogumi Lietuvoje, Prezidentas Valdas Adamkus liko antras, o dabartinis Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas – ketvirtas. Visi galingiausi Lietuvos politiniai lyderiai pagaliau turėtų nulipti nuo savo pjedestalų.
Visuomenė tikrai neužmirš jų nuopelnų, tačiau jiems reikėtų liautis vos ne kažkaip paslaptingai aukštinti save, taip pat atsisakyti paternalistinio požiūrio į pačią visuomenę ir, jei ne nuoširdžiai priartėti nors kiek arčiau jos, tai bent jau pasitikėti ja. Pradžioje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.