N. Vasiliauskaitė. Apie Gražulio gentį ir Kaino ženklą

„Jei kalbame apie individo laisvę pasirinkti, neslėpkime, kad tai žiauri atsakomybė, nes žmogus gali lemtingai suklysti visam gyvenimui. Per pasirinkimo klaidą galima nepatirti tradicinio gyvenimo džiaugsmo, pasitenkinimo gausios šeimos apsuptyje, galima tapti narkomanu, atsidurti kalėjime ar apskritai žūti“ – pirma mintis pamačius šitą citatą socialiniame tinkle: samprotauja kažkoks Petro Gražulio rinkėjas.

Tikrai taip, mintis teisinga, tačiau nesitikėjau sutikti už šį tam tikros mentalinės būklės simboliu tapusį politiką balsavusio (nebūtinai tiesiogiai) profesoriaus (noblesse oblige, šiaip ar taip).

Teisingai, uždrauskime pasirinkimo laisvę – gausi šeima su jos „tradiciniais džiaugsmais“ (labai įdomus teisinis, o gal filosofinis konceptas) apsaugos mus nuo lemtingų suklydimų, visą gyvenimą galėsime būti ramūs: nei nusivylimai, nei kalėjimas, nei apskritai žūtis negrės. Juk visi mes gražuliai, visi dogmatikai-fanatikai, visi įsikibę „savo mitų“ (va, net filosofijos vadovėliuose – Saulius Arlauskas juos pavartė, rado šį tą apie Hansą Georgą Gadamerį ir pasiėmė, ką pakėlė – žymūs filosofai taip sako), skiriamės „tik tikėjimu“, tad geriau jau tikėti „tradiciškai“ (Žinote, kaip techniškai vadinasi ši „visos teorijos vertos viena kitos, visos jos mitai“ pozicija? Naivusis – arba vulgarusis, arba pop – postmodernizmas!).

Čia visame naivume švyti Gražulio genties (teįeis ši frazė į bendrinę lietuvių kalbą) negebėjimas įsivaizduoti kitų ne pagal savo pačių paveikslą ir panašumą: à la jei paties mentalinę veiklą sudaro nereflektuoti, nekvestionuotini kažkieno ten supilti turiniai („mitai“), tai ir tie, kas tuos turinius kvestionuoja, yra lygiai tokie pat „dogmomis“ mintantys socialiniai automatai (cituoju: „žmogaus „kaip laisvo pasirinkti“ dogma yra mitas tarp mitų, o kaip rodo šių dienų realijos ne tik Europoje, bet ir už jos ribų žmogaus laisvo pasirinkimo mitologija yra virtusi ar verčiama tabu“).

Ką gi, turiu garbės pranešti, kad socialinis konstrukcionizmas – teorinė paradigma, kuria remiuosi – puikiai žino, jog žmogaus norai ir pasirinkimai dažnai anaiptol nėra tokie laisvi, kaip jam pačiam atrodo (šios barikados visai nereikia griaut – „mes“ ją seniai sugriovėme, o tikite ja būtent „jūs“). O jei „pokantinėje filosofijoje“ bei socialiniuose moksluose suabejota (visiškai teisingai) dekartišku žmogaus gebėjimu „žinoti tiesą apie save“, jei Gadameris reabilituoja „prietarą“ kaip mąstymo sąlygą, o empirikai testuoja bounded-rationality (riboto racionalumo) teorijas, tai reiškia anaiptol ne S. Arlausko tezę „pasirinkimo laisvė veda į pražūtį“ ir ne pagiriamąjį žodį gražulizmui, o kur kas (kur kas!) subtilesnius dalykus (apie kuriuos nerašo filosofijos vadovėliai pirmakursiams).

Suprasti „prietaro“ ir „mito“ reabilitaciją šitaip – reiškia susikeisti vietomis su anuo nelaimėliu Gražuliu ir net atsisakyti teisės dėl tokio sugretinimo įsižeisti (S. Arlauskas pats jį legitimavo, tad tegul jam ir bus „pagal jo tikėjimą“).

Kitam S. Arlausko kritikos objektui – profesoriaus Vytauto Mizaro tekstui – irgi nutinka panašiai: „V. Mizaras, reikia suprasti, nori pabrėžti, kad individo, mažumos dorovė teisės lygyje turi būti ginama, o štai daugumos dorovės gynimas įstatymų lygyje jau prievarta, diskriminacija. Žodžiu dorovė dorovei nelygi, nes viena jų – daugumos – neteisinga ir ją galima diskriminuoti, o kita – mažumos – jau teisinga, todėl nediskriminuotina“. Ne, taip NEREIKIA SUPRASTI – taip suprasti pasitaiko tik Gražuliui – nes V. Mizaras nieko panašaus nesakė, jis sakė, kad teisinė demokratinė valstybė nepainioja teisės su morale, nenustatinėja „dorovės“ teisingumo ir nedeleguoja jos nei daugumai, nei mažumai.

Bet grįžkime prie genties (dėl kurios S. Arlauskui, regis, fiziškai skauda): kodėl pavartojau tokią frazę? „Kodėl šie Seimo nariai sudaro gentį, o ne, pavyzdžiui, Seimo frakciją ar dėl naujo įstatymo priėmimo susibūrusį bendraminčių kolektyvą?”. Todėl, kad juos vienija ne politinė ideologija ir net ne “bendros mintys“, o psyche tipas; tai gentinis žmogus-būrys, nematantis ribos tarp savęs ir kito, neturintis psichinės autonomijos, todėl viskas, ką daro kiti-sau jam atrodo kaip tuo pačiu poveikis-jam („bruka“, „perša“, „griauna“ – aaa, gelbėkit!); pats kito (ne tokio kaip jis) kitoksumas, pati kito egzistencija destabilizuoja jo būklę ir patiriama kaip smurtinė “intervencija”, nes šis takus minkštakūnis neturi sienelių.

Jis egzistuoja Maš=visi modusu, o mąsto liaudišku kategorinio imperatyvo variantu („Kas būtų, jei visi taip darytų? Pasaulio pabaiga!“) ir todėl, sužinojęs, kad kažkas daro-ne-kaip-aš, persigąsta, jog greitai jam bus uždrausta daryti-ne-kaip-kiti. Būtent tokia sąmonės forma krūpčioja nuo „netradicinės vienos lyties šeimos propagandos“, nors niekur nematė plakatų à la „Mesk vyrą, keisk orientaciją – tapk lesbiete!“, tačiau kasdien „Maximos“ prekes prie kasos atskiria žymekliu, ant kurio parašyta „Pasiruošk vesti: vesk PIN kodą, spausk žalią mygtuką ir tu – atsiskaitęs!“ („Swedbank“ debetinės kortelės reklama): štai čia [„šeimyninio“ heteroseksualumo] propaganda sensu stricto, bet žmogus-būrys jokios prievartos nepatiria, jis šypsosi, nes žymeklis jam sako: „Tu ok, tu – kaip visi, o visi – kaip tu (arba nori tapti kaip tu)!“.

Taigi, yra gentis; ir dar yra tie, kas genčiai nepriklauso: žmonės-individai, laisvi, drąsūs, išdidūs, ironiški, skeptiški, mąstantys, o ne retransliuojantys svetimus turinius. Jie gali nemėgti vieni kitų, gali nesutarti dėl daugybės dalykų (formuoti frakcijas, kurti ideologijas, polemizuoti, kariauti ar trauktis į dykumą), bet nesidairo per petį, ar kiti irgi taip daro (t.y. ar ir man galima), nekrūpčioja nuo šmėklų, prieš nieką nepuola ant kelių ir nereikalingi niekieno legitimacijos.

Jie – atskiri asmenys, o ne Leviatano nariai, ne mazgeliai ant gentinės virvės ir ne metano burbulai pelkėje. Gražulio gentis tokiais niekada netaps, net jei kai kuriems iš jų netyčia pasitaikys pabaigti Kembridžą – čia mano kvazi-esencializmas, jei norite. O kadangi gentis mėgsta remtis (paprastai neskaityta) Biblija, tai ir aš ja šioje vietoje pasiremsiu: „Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų. Po to Kainas paliko VIEŠPATIES Artumą ir apsigyveno klajoklių krašte į rytus nuo Edeno. (…) Vėliau jis pastatė miestą“ (Pr 4, 15-17). Laisvas, save turintis žmogus turi šitą žymę – tai jis kuria įstatymus (miestą), kuriame gyvena nieko nenutuokianti gentis („mes“ – kainitai; prikabinčiau čia emotikoną su pamerkta akimi – tecituoja gentis, kol nuo rimtybės ištiks konvulsijos).