N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo su progresyvių pažiūrų savo priešininkais rezultatas: pirmieji rasistiškai įsitriukšmavo – štai ir „įsiplieskė“.

Donaldui Trumpui pasmerkus tai, ką jis pavadino „baisiu neapykantos, fanatizmo ir smurto proveržiu iš daugelio pusių“ (on many sides – pakartota dukart), abiejų partijų lyderiai ir žiniasklaida choru pasipiktino pačiu tokiu pasipiktinimu: prezidentas drįsta manyti, kad neapykanta, fanatizmas ir smurtas nėra vien dešiniųjų ekstremistų atributai, kad atitinkamai ne mažiau charakterizuotini ir paminklų konfederatams nugriovimo šalininkai, ir netgi, kad pusių, dalyvaujančių šiame reikale, yra daugiau negu dvi: neapibrėžtai „daug“.

O jis tiesiog teisus. Eitynės „Suvienykime dešinę“ (Unite The Right Rally) sumanytos juk ne todėl, kad baltiesiems suprematistams kilo poreikis iškeikti nebaltuosius ir pareikalauti atgaivinti KKK tradicijas, o kaip reakcija į paminklų konfederatams (ir šiaip garsiems praeities žmonėms, kuriems pagrįstai ar nepagrįstai galima prikišti taip pat ir negražius dalykus arba stovėjimą ne toje Istorijos pusėje) griovimo vajų. Prasidėjusį, beje, postkolonijinėje Afrikoje ir nusiritusį iki buvusių metropolijų (nemažai faktų surinkta Rasos Baločkaitės straipsnyje „Paveldo karai Lietuvoje ir pasaulyje“). Logiškai numatantį atsisakymą, pasmerkimą ir sunaikinimą bemaž visos praeities už tai, kad ji neatitinka XXI amžiaus politinio korektiškumo sampratos: negali juk ne tik kolonistė karalienė Viktorija ar karo vadas, bet nei tyrinėtojas, ekonomistas, išradėjas ar mecenatas būti vertais pagarbos ir prisiminimo, jeigu jų nuopelnus užteršė paburnojimai prieš žmonijos lygybę (net jeigu jie gynė ją kuriuo nors atžvilgiu – nes negynė kitu, negynė visais).

Taip, tai YRA fanatizmas. Iš pagarbos žmonijai atvedęs tiesiai į troškimą ją – visa visutėlę – prakeikti ir ištrinti, iš pastangų būti civilizuotais – į gryniausią barbarybę, iš siekio būti jautriu ir teisingu – į kraštutinį beatodairišką neteisingumą. Gerbti pralaimėjusį priešą – netgi paminklą jam pastatant – užuot apspjaudžius, perdarius į monstrą ir užtrypus – vienas nedaugelio dalykų, kuriais Amerika yra graži, protinga ir kilni. Buvo. Dabar žygį prieš atmintį konfederatams lydi dejonės, kad, aiman, kitaip nei Europoje po Antrojo pasaulinio karo, Jungtinėse Valstijose konfederatų vadai nesulaukė savojo Niurnbergo ir nebuvo pakarti (pvz., afroamerikietis The Atlantic nacionalinis korespondentas plūsta Holivudą, jog šis metų metus „Prarastą reikalą (Lost Cause)“ vaizdavo herojiškai – kaip turėjusį, ką ginti, kaip žmogišką, racionalų, suprantamą, galėjusį baigtis kitaip, užuot kaip niekšų ir kvailių paskutinį pasispardymą, prisimintiną tiktai tam, kad būtų galima neribotai švęsti savąjį moralinį pranašumą).

Come on, Robertas E. Lee (Šiaurės Virdžinijos konfederatų armijos generolas, kurio paminklas ir buvo pastarųjų eitynių pretekstas) et alia tai todėl stovi bronziniai aikštėse, kad Amerika patikėtų esanti viena nacija, kad pralaimėjusi pusė galėtų išlikti ori, o laimėjusi atrodytų verta pasitikėjimo – kad nekiltų pilietinis karas. Nugriauti juos užsakyti gali tik tas, kas nori priešingai. Na, arba yra ekstremaliai kvailas.

Nužudyti nugalėtus priešus – viena, bet užtrinti ir paniekinti faktą, jog nužudytieji buvo, ir buvo tam tikra prasme kaip mes – blogiau nei nužudymas ir mažiau nei pergalė. Niekada ne pergalė (plg.: kuo daugiau metų praeina nuo Sovietų Sąjungos griuvimo, kuo karščiau ir intensyviau tabuizuojama viskas, kas bent kiek su ja asocijuojasi ar tiesiog ten irgi buvo – tuo kažko vis mažiau aplink to, vardan ko ji kadaise griauta). Erinijos persekioja ir keršija, amžinai, jei netampa eumenidėmis. O netampa, jei į jų pusę tesugebama plūstis. Šūkį Make America Great Again! reikėtų matyti šiame kontekste, užuot išjuokus: Stop Being Petty. Daugelyje pusių (on many sides). Daugelyje amerikų.

„