(Į amžinąjį klausimą „O kam jiems tas matomumas?! O ko jie taip demonstruojasi, užuot tyliai-ramiai?“ – amžinasis atsakymas: „Tam, kam ir heteroseksualiai daugumai, kurios viešumoje visur pilna, kurios heteroseksualumas anaiptol nėra tylus-ramus ir nematomas. Tam, kad išsisklaidytų pagaliau naivi opinija, kad visi žmonės – pagal nutylėjimą heteroseksualūs, o homoseksualumas – kažkokia neminėtina keistenybė“). Todėl LGBT aktyvistai vienas per kitą skatina tokias išpažintis ir jomis džiaugiasi.
Kartais tai būna visai ne išpažintys, o tiesiog neslėpimas, neneigimas gandų, neapsimetinėjimas, „leidimas suprasti“ ar į atvirą pasidomėjimą – atviras trumpas „Taip, aš homoseksualus/i“. Šiuo būdu aš tą ir suprantu. Tačiau yra ir kitas būdas: niekam nežinomų privačių asmenų iššokimas į viešumą su tiesiogiai išklojama vienintele šia žinute apie save, kas stebinčiai publikai pagrįstai atrodo keistokai, nes ji „taip nedaro“ – ji savąjį heteroseksualumą komunikuoja konvenciniais ženklais ar „pasipasakojimais“ apie heteroseksualius ryšius, kai dėmesio centre įkurdinamas ne pats heteroseksualumas kaip toks (be abejo, jis niekada nesiliauja formavęs supratimo horizontą), o tų konkrečių ryšių konkretus turinys. Arba intymius interviu dalina „garsenybės“ – o nedalinančios patiria LGBT aktyvistų spaudimą („Kaip? Tu dar nepasakei?? Tai vis slepi! Bijai!“), kas virsta tokiu pat asmens prievartavimu, kaip ir reikalavimas vaidinti heteroseksualumą, prieš kurį mėginama maištauti.
Bet dar keisčiau štai kas: Coming Out imperatyvas numato būklę, iš kurios išeinama – „priešingą“ būklę, apibrėžiamą ne „nežinojimo“, ne informacinio vakuumo, o viešo heteroseksualumo. Kaip minėjau, „pagal nutylėjimą“ paprastai išties visiems preziumuojamas heteroseksualumas, BET: būtent taip mąsto ne tik mainstreamas, bet ir tie comingout‘intojai, kurie atkakliai tvirtina, kad be minėtos Kristinos ir Neringos Daugvydės daugiau atvirų lesbiečių Lietuvoje... nėra ir visus/as, nepaėmusius/as mikrofono tam, kad pasakytų scenoje pažodžiui „I'm gay“, laiko „slepiančiais“, „neprisipažįstančiais“, turinčiais „išžengti iš viešo heteroseksualumo“, nors šie/šios niekada ir neapsimetinėjo heteroseksualiais/iom ir niekur „nelindėjo“ – akivaizdi valia „nematyti“ lygiai taip pat, kaip „nemato“ plačioji visuomenį. Tai kieno galvoje „spinta“?
Tačiau: o kodėl, tiesą sakant, homoseksualūs žmonės jaučiasi įsipareigoję palaikyti mainstreaminę viešo visur-esančio „kalbėjimo apie seksualumą“ kultūrą ir ją palaikyti, įnešdami homovariaciją? Užuot ją atmetę su pasibjaurėjimu? Kodėl šitas besiveržiantis į Tiesą „plepus seksualumas“ lapoja sau toliau, tarsi Michelio Foucault kritikos, parodymo, ką tai reiškia (modernią sociopolitinę kūno ir psichikos disciplinavimo priemonę, subordinaciją ir kontrolę) ir iš kur tai kyla, nei būti nebūtų buvę? Manding, Gaze, kuris reikalauja iš mūsų tokių išpažinčių ir už jas ploja, yra sadistinis ir hipsteriškas: „Dabar tu toks menkas, nuogas, pažeidžiamas, išstatytas publikos malonei, ietims ar pasigailėjimui, kad mes tavimi didžiuojamės! TOKS tu mums labai patinki“. Panašiai girtame vakarėlyje, vienam išsirengus, pamažu sukyla noras išsirengti ir kitiems. Bet tai nieko bendro neturi nei su laisve, nei su drąsa, nei su apsisprendimu. O turi su empatija: įvyksta grandininė reakcija. „Nebeslėpti“ tiems, kurie tikrai slepia (taip, tokių labai daug), gali norėtis tada, kai mato šaunius laisvus žmones, kvėpuojančius tuo oru be niekieno leidimo, o ne „išpažįstančius“ Teisėjui, ne virpančias „imkit mane ir skaitykit“ kristinas.
Dar vienas niuansas: šie outintojai ne šiaip nori, kad kokia nors adelė išsirengtų – ne, jie nori ir net reikalauja, kad visi ar bent kuo daugiau mūsų taip darytų – antraip šantažuoja: „Tai vis slepi? Koks tu bailys! [Išdrįsk viešai būti silpnas, menkas, pažeidžiamas - juk taip cool!]“? Gerai, o kodėl dar „neišdrįsus“ pasirodyti kaip sakinio nesurezgantis išsigandęs kvailys? Ne informacijos „apie faktą“ ši išpažinčių spaudimo platforma nori – šaltai ir sausai konstatuoti nepakaktų, būtų nieko verta – reikia emocinio šou, atiduoti savo „sielą“ jos teismui, stovėti nuogam, drebėti ir ašaroti. Kam? Nagi kad Dauguma nors kartą pasijustų pranašesnė, „valdanti padėtį“. Kad mes visi būtume kristinos ir adelės, bet ne savimi-disponuojantys asmenys. Bent ne mūsų rankomis tegul.