N. Vasiliauskaitė. Ir mes norime atrodyti lyg Verslininkas su Drauge!

„Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje trečius metus iš eilės buvo įteikti nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai, taip pagerbiant asmenis ir organizacijas, dirbančias žmogaus teisių gynimo srityje“, – informuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba apie praėjusio pirmadienio įvykius: kas kokioje kategorijoje buvo nominuotas ir ką laimėjo.

Daugelis portalų skelbia šią džiugią naujieną kartu su fotogalerija, kur galima pamatyti socialinio teisingumo kares ir karius (social justice warriors) pozuojant pavyzdingai glamūrinėmis pozomis prie reklaminio stendo: štai, pvz., įžymi lyčių nelygybės priešė, koketiškai parietusi kojytę, gundančiu drėgnu žvilgsniu žvelgia į kamerą, o ten socialinis jautrumas mokosi iš blizgių žurnalų meno save parduoti: ir mes norime atrodyti lyg Verslininkas su Drauge!

Kaip viskas vyko? Iškilmingai, kaip ir numato pasirinktasis pastatas. Buvo ir muzikytės (tuojau apie ją), ir sąmojauti bandantis vedėjas, ir daug iškilių, aukštas valstybines pareigas užimančių asmenų, simboliškai savomis rankomis pakylėjančių apdovanojimus į išties nacionalinį lygmenį. Pvz., viena VIP nominacijų teikėja publikai priminė, jog „mes šimtus, net tūkstančius metų bendraujame su lenkų tauta“, kita – kad „jau Gediminas kvietė įvairias tapatybes, atsiprašau, tautybes“, trečia – kad „žodžiai lygybė ir įvairovė yra mūsų valstybingumo pamatas“. ŽODŽIAI. Neklauso jie kažkodėl VIP asmenų: vos prasižioja – vis varlė iš burnos.

Lygybei, beje, labai svarbus etiketas: priekyje susodinami pasifotografuoti atėję rėmėjai, politikai, Šiaip Gražūs Žmonės iš žurnalo „Žmonės“ ir (ką darysi, tenka ir juos) nominantai, o toje srityje (į gera ar bloga) dirbančių NVO atstovai ir visi, kuo nors žinomi užsiminus apie „žmogaus teises“ – garbingiausiose vietose parterio gale.

Atsitiktinės, bereikšmės detalės? Organizaciniai nesklandumai? Anaiptol: būtent tokia (sąmoningas kontraefektyvumas, dėsningos nesąmonės, patyčios iš dalyvių ir deklaruojamų idėjų, prasčiokiška fanaberija) yra nominacijų, renginio, pačios „lygybės ir įvairovės“ politikos esmė, turinys, ne tik forma. Itin iliustratyvaus rūžavo projektėlio „Moterys kalba“, laimėjusio lyčių lygybės nominaciją, čia net ir minėti neverta: iš jo galime sužinoti, kad moterys MOKA kalbėti (kas galėjo jas tuo įtarti?) ir pasakyti turi labai daug: apie buvimą nuoskaudų bei smurto objektu. Projektėlis suteikia joms galimybę tapti superherojėmis catwoman kostiumuose: pranešti pasauliui savo naująją – „buvusios smurtautojo žmonos“ – tapatybę. Argi ne įspūdinga? Taip, kulniukai aukšti, triko aptempti, makiažas byra, o fonas – rūžavas.

Įdomesnis „Tautų dialogo“ apdovanojimas, kurio siekė (ir nepasiekė, pralaimėjo politinei konjunktūrai „Priimsiu pabėgėlį“) projektas „Mišri šeima“. Jis turi atskirą tinklalapį ir nusipelno atskiro dėmesio: ne kad tinklalapį turi, o kad nominuotas. Pasak jo paties, jis skirtas ne tam, kad į mišrias šeimas netolerantiški lietuviai palankiau žiūrėtų: ne, „projektas [...] skirtas lietuviams ir lietuvėms, sukūrusiems šeimą su užsieniečiais ar dar tik pradėjusiems drauge eiti pirmuosius žingsnius rimtų santykių link“. Paskatinti „rimtiems santykiams“. Pačioms tokioms šeimoms. Kad jų – tokių – atsirastų. T. y. galima šiaip būti tolerantišku, labiau pažengusieji įvairovėje priima pabėgėlį savo namuose, o jau visai pažengusios sukuria mišrią šeimą.

Projektas turi atskiras rubrikas „Poros santykiai“, „Šeima ir islamas“, „Šeima ir judaizmas“, kur galima sužinoti daug naudingų dalykų. Pvz., skirsnis „Intymūs santykiai islame“ moko: „Viena griežčiausiai reglamentuotų musulmonų gyvenimo sričių yra lyčių tarpusavio santykiai. Čia apstu draudimų ir tabu, o nuobaudos už prasižengimus laukia tiek šiame, tiek pomirtiniame gyvenime. Gali pasirodyti, kad siekiama lytis viena nuo kitos atskirti, supriešinti, primesti atsakomybę už savo pačių silpnybes ir nuodėmes. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, gerai nepažįstant religijos ir visos draudimų bei prievolių esmės: viskas, kas yra liepiama, skirta tam, kad padėtų gyventi dorybingai, kad būtų apsaugotos šeimos, moterų, vaikų, vyrų teisės, taip pat išvengta nuodėmės, o tikinčiajam tai yra svarbiausia – savo veiksmais išreikšti meilę, nuolankumą, atsidavimą Viešpačiui, laikantis atokiai nuo to, kas Jam nepatinka.“

T.y. lyčių nelygybė ten gali pasivaidenti tik IŠ PIRMO ŽVILGSNIO, gerai nepažįstant. Netgi: „(...) viskas, kas yra liepiama, skirta tam, kad padėtų gyventi dorybingai, kad būtų apsaugotos šeimos, moterų, vaikų, vyrų teisės“ – VISKAS. Burka ir FGM (Female Genital Mutilation) taip pat. Islamas – žmogaus teisių tvirtovė. Kitaip tariant, šis nominuotasis projektas atvirai sako lietuvei: ša, moterie! „Tautų dialogas“, kurį kviečiama „užmegzti“, čia reiškia vakariečių dresavimą priimti islamo monologą. Tik lietuvei aiškinama, kad jai dera geriau pažinti ir priimti, o musulmonui nieko priimti ar pakeisti „savo kultūroje“ nereikės – tai sutuoktinės kultūrą jis pakeis, ir padės jam projektas „Mišri šeima“ (nevalia atsisakyti „rimtų santykių“, jeigu kultūra jiems kliudo).

Skyrelyje apie bendrų vaikų auklėjimą užsimenama, kad galima paskirti vieną savaitės dieną „lietuvybei”, dirbtinai sukomponuotai iš arbitralių detalių: t.y. šis cepelinų, klumpių ir Gedimino „pilies“ patriotizmas bus kažkas, ko užsigraužusi mamytė kartą per savaitę specialiai eksplicitiškai mokys, o platus ir visa-aprėpiantis islamas – kasdienybės nematoma tvarka.

Skaitome toliau: „Labai daug mitų sklando apie islamišką segregaciją: neva ji įžeidžia tiek vyrus, paversdama juos instinktų vedamais plėšrūnais, tiek moteris, kurios dėl to tampa gundytojomis ir prievartos prieš save kaltininkėmis. Iš tikrųjų, islamiška segregacija remiasi visų pirma pagarba vienos lyties kitai ir savęs sergėjimu nuo nuodėmės. Tikintysis siekia šalintis ne tik pačios nuodėmės, bet ir visko, kas į ją veda. Islamas pripažįsta ir grožisi lyčių skirtingumu, neneigia ir nesumenkina tarpusavio traukos, o segregacija padeda šias Viešpaties dovanas išnaudoti pačiu tauriausiu būdu – santuokoje“. T.y. čia atvirai pasisakoma UŽ lyčių segregaciją. Aukščiausio oficioziškumo diskursas – po Lygybės (taip pat ir lyčių lygybės) vėliava – de facto teigia, kad pabėgėlių integracija gali būt tik integracija per visuomenės pratinimą prie šariato zonų. Ir atvirkščiai: būtent pozicija prieš šariato zonas, o ne rasistiniai kliedesiai, yra tai, ką jie vadina rasizmu ar islamofobija. Ultrakonservatyvus pamokslavimas funkcionuoja kaip… progresyvumo žiedas.

Arba nominacija „už religinės įvairovės skatinimą“. Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? Neišpažįstantys jokios? Jiems norisi, kad jų mieste ne tik varpai skambintų mišioms, bet dar ir muedzinas kviestų maldai, gatvėmis trauktų krišnaitai, į namus belstųsi Jahovos liudytojai, o gvazdiku „įvairovės“ puokštėje būtų kaimynystėje įsikūrę ortodoksinio judaizmo išpažinėjai, niekinantys visus kitus kaip „gojus“? Vargu. Nebent idant ironiškajam hipsteriui „įdomiau“ ir „linksmiau“ gyventi (pasivaikščioti po religijų zoosodą) būtų, bet tuomet šis jo interesas yra priešiškas kiekvienos – bet kurios – religijos dvasiai ir kaip tik todėl neturėtų jos skatinti. Gal tuomet, „įvairove“ (t. y. ir kitomis, ne tik sava, religijomis, jų kuo gausesne gausa ir koegzistencija, populiacijos palankumu kitoms arba visoms) suinteresuoti patys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Kita vertus, religijas, ar kurią nors konkrečią religiją tyrinėjantis mokslininkas, nominuojamas už „įvairovės skatinimą“, juk ne įvairovę skatina, o viso labo tyrinėja, arba galbūt dar ir skatina konkrečios religijos plėtrą (bet tai jau kita nei mokslinė veikla; ir ne dėl „įvairovės“ atliekama).

Ir baigiamasis „Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų“ akordas: aranžuotą liaudies dainą „Kas numynė tuos takelius“ frivoliškai atlieka kostiumuotų berniukų ir mergelių kokteilinėmis suknelėmis kompanija – ir nuskamba žodžiai: „Tievai, Tievai, paimk šniūrą, duok per skūrą, duok per skūrą!“ Progresyvumo dvasią irgi leistina įsivaizduoti kaip tam tikrą mergelę: „Aš lygi ir laisva!“ – Lemena ji. – „Ak… Tegul bus man kaip sakai!“