Pvz., kairieji jiems nepatinka todėl, kad yra tolerantiški („tolerastai, fui...“) IR todėl, kad nėra tolerantiški („gi bjaurybės netoleruoja rasistų“); todėl, kad yra jausmingi, šilti ir „myli liaudį“ IR todėl, kad nejausmingi, šalti ir „nemyli liaudies“ (šią akimirką net blogeriams zeppelinams rieda ašara graudi – jiems skauda širdį, jie nusivylę, jie juk egalitarai, jautrūs „mažo žmogaus“ vargams).
Bendroje raudoje zeppelinai apsikabina tokio kairiųjų elitizmo užgautus autentiškai kairius anarchistus (o šie – zeppelinus) ir taip paaiškėja, kurios fronto linijos tikros bei kur kieno draugai; ko vertos tos dėl „pasaulio skausmų“ išlietos ašaros arba kam nepavyko (ir jau nebepavyks) įsisavinti net elementariausių loginių operacijų (kas blogiau?). Empatijos ir simpatijos viskam, kas juda, šiai mielai publikai išties nestinga, ir Atėnė su Apolonu ją globoja: akivaizdu, ar ne?
„Kaip Kairė gali būti intelektualiai elitistinė?“, – stebisi abeji unisonu. Labai paprastai: ji visada tokia buvo – emancipacija per edukaciją, per gebėjimų lavinimą, teorijas ir knygas, per utopistines „geresnių galimų pasaulių“ vizijas, o ne prisitaikymas ir klusnumas tam, kas yra. Ne pataikavimas masių skoniui (ir dirbtinis jo smukdymas žemyn „vardan demokratijos“), o vizija jį kokybiškai pakeisti (prieš tai suformulavus reguliatyvinį idealą, iškėlus kartelę). Ne jaukaus rezervato „mažutėliams“ kūrimas, ne žavėjimasis „paprastu žmogumi“ (juo žavisi romantizmas, o romantizmas – Dešinysis projektas), o tikėjimas (kartais nepateisinamai naivus) jo potencialu nebūti tokiu „paprastu“, viltis sudaryti jam sąlygas tapti didesniu (protingesniu, laisvesniu, oresniu). Racionalumas, ne jausmai.
Tiek apie „širdį“. O dabar apie nuoseklumą, apie protą. Neretai progresyviosios kairuoliškos publikos galvose puikiai, visai nekonfliktištai dera dvi pozicijos: a) „Marozai? Oi, ne, jie bjaurybės, fui, fui, fui...“ ir b) „Apie paprastą, t.y. tipišką žmogų tik gerai arba nieko – antraip kaip drįsti laikyti save kuo nors pranašesniu, nejaust jam solidarumo?“ Marozai, vadinasi, ne „liaudis“ (the people) ir net ne jos pastebima dalis; o „liaudis“ – visai visai kas kita, „liaudis“, „paprastas žmogus“ – mistinė tyra esatis anapus empirinių pavyzdžių. Tokia laikysena turi vardą: intelektinė veidmainystė.
Žmonės, realiai praktiniame gyvenime (pagrįstai) esantys elitistais, jaučia pareigą tą „bet kokia kaina“ teoriniame lygmenyje paneigti, nes kažkada perskaitė, kad taip reikia (o „paprastam žmogui“ viešumoje atiduodama retorinės pagarbos duoklė juos įpratino to „reikia“ niekada neapmąstyti ir nekvestionuoti). O juk bet kokios edukacijos sąlyga – pradinės kompetencijų toje srityje lygybės atmetimas (net puodo neįmanoma išmokti nužiesti, jei imsi ginčytis su meistru ir aiškinsi jam turįs lygiavertę „atskirąją nuomonę“, reikalausi ją gerbti, o meistro pastabas suvoksi kaip snobišką „diktatą“, skirtą specialiai tau pažeminti).
Be šito nieko nebus: „paprastas žmogus“ taip ir liks įkalintas savo „paprastume“ – visų manipuliacijų taikiklyje. Geriausias būdas pasiekti, kad jis ten ir liktų (patikimai valdomas) – įtikinti jį, kad jis JAU yra laisvas, nepriekaištingai mąstantis ir „renkasi pats“. Štai todėl zeppelinams taip patinka odės „paprastam žmogui“ ir taip nepatinka Kairės elitizmas.
Ne, Kairė sietina visai ne su panegirikomis „liaudžiai-kokia-ji-yra“ ir ne su meile pulsuojančia širdimi, o su pajėgumu logikai ir ironijai. (Gal netgi psichofizinė alergija ironijai ir reikalavimas vienmatiškumo galėtų būti patikima politine skiriamąja linija?)