N. Vasiliauskaitė. Nebūti antrąja klase

Į klausimą, koks valstybės tikslas ar funkcija, šiuolaikinis politikas, biurokratas, pilietis, taip pat intelektualas, gūžtelėjęs pečiais, atsakinėtų: padėties stabilumas, šalies konkurencingumas, gyventojų saugumas, materiali gerovė, BVP augimas, užtikrinimas ramaus jaukaus pasiturimo gyvenimo. Viskas. Pettiness. Jokių „Dangaus“ projekcijų, jokių svajonių apie didybę, vizijų, kaip būti daugiau nei „paprastu žmogumi“, uždavinių pagerinti human race – tai juk bemaž būtų fašizmas! O tada stebimasi, kodėl viskas ritasi velniop. TODĖL.

Užrašiau tai Feisbuke – ir insinuacijos apie „fašizmą“ netruko pasirodyti. O kartu su jomis – dar viena tema: Rytų Europa kaip pajėgi (politiškai ir intelektualiai) tik mėgdžioti, daryti, kas liepta, ir patarnauti. Taip jai sako ne Kitas, ne Vakarai, o progresyvioji jos pačios dalis, Naujoji (pirmoji) Lietuva, žmonės, besididžiuojantys savo pažangiu vakarietiškumu, nusipelnę individo teisių ir laisvių gynyba (tik: o kam individui tos teisės ir laisvės, jeigu turėtinos tik su sąlyga, kad jis darys, kas liepta, ir tenorės, tesugebės būti klusniu „mažutėliu“, dėkingu už tai, kad saugus ir gerai pašertas?).

Užrašiau tai Feisbuke – ir insinuacijos apie „fašizmą“ netruko pasirodyti. O kartu su jomis – dar viena tema: Rytų Europa kaip pajėgi (politiškai ir intelektualiai) tik mėgdžioti, daryti, kas liepta, ir patarnauti. Taip jai sako ne Kitas, ne Vakarai, o progresyvioji jos pačios dalis, Naujoji (pirmoji) Lietuva, žmonės, besididžiuojantys savo pažangiu vakarietiškumu, nusipelnę individo teisių ir laisvių gynyba.

Nida Vasiliauskaitė

„Suverenitetas – ne vertybė“, – sako politologas, socialdemokratas, žmogaus teisių aktyvistas Mindaugas Kluonis.

„O asmens suverenitetas – vertybė?“, – klausiu tada. „O kas yra asmens suverenitetas?“ – atsako man retoriniu klausimu. Supraskime, visai ne jį, ne asmenį ir jo autonomiją tos „žmogaus teisės“ numato. Tai ką tada jos numato? Manding, labai specifinį „žmogų“, kurį apibrėžia priešiškumas „fašizmui“, kaip jis čia suprantamas. T. y. jaukų romų guvų „mažutėlį“ (terminas, kažkada mano paleistas į apyvartą diskusijose apie empatiją ir kaip reikiant suerzinęs progresyviuosius, empatijos visur pasigendančius, draugus – todėl ir suerzino, kad įvardino tą sąmonės tipą, kurį jie kultivuoja ir nori matyt aplink save, tik neigia, kad tai – mažumas, arba, tiksliau, kad įmanoma ir/ar pageidautina kas nors didesnio). Žmogų-Sriubą, neproblemiškai tekantį ten, pilama.

M. Kluonis atvirauja ir daugiau įdomių dalykų: ne tik suverenitetas – ne vertybė (vadinasi, laisvė irgi, nes laisvė bendriausia prasme ir yra suverenitetas: gebėjimas pačiam save valdyti, užuot buvus valdomu), o asmens laikymas suvereniu – beprasmis, bet – taip! – bet kokia aukštesnė nei buitiniai poreikiai politinė aspiracija („Dangaus“ projekcija) yra išties pažodžiui fašizmas: „Aušvicas [sako M. Kluonis] yra geriausias to atsisakymo ir dangaus siekimo pavyzdys. Ach, kokia nuostabi svajonė buvo“. O tada priduria, ką jis mano apie Lietuvą ir visą Rytų Europą: „Ir taip, nieko rytų europiečiai kito, nei nacizmas irgi nesukurs. Putino Rusija irgi atsisakė būti kuo jiems liepia. Ėmėsi kurti suverenią demokratiją, kuri yra Trečiojo Reicho ir carizmo hibridas. Tai ir tik tai tėra pajėgi sukurti ir visa atsisakiusi būti kuo jiems liepia posovietinė Europa. […] Todėl labai būtų gerai, kad Rytų Europos kultūra (ypač jos opresyvieji elementai) išnyktų kaip tokie. Šiuo atveju tai reiškia vesternizaciją“.

Kitaip tariant, šios vesternizacijos, vykdomos Tijūno, kuris matė Poną ir gavo iš jo įgaliojimus prižiūrėti baudžiauninkus (Tijūnas jaučiasi artimas Ponui ir gentainius baudžiauninkus didžiai niekina: jei ką, pasakys Ponui ir Ponas jiems parodys), tikslas – išmokyti Rytų Europą matyti save būtent šitaip: vargšais tamsiais čiabuviais, paprotintais tiek, kad suprastų, jog patys vieni jie gali sugalvoti tik košmarą, jog ne jų šalyse ir protuose gimsta naujos teorijos, argumentai ar santvarkos, jog geriausia, kas gali jiems nutikti – geras Ponas, kuris paaiškintų, kaip ir ką. Nieko gražaus ir teisingo, bent priimtinesnio už neoliberalią demokratiją, patys jie niekada neišras, o kad neišrastų negražaus, į ką, matyt, iš prigimties linkę, reikia pasirūpinti, kad suvereniteto nebūtų per daug (geriausia, kad išvis nebūtų: nevertybė).

Kita socialdemokratė kur kas nuosaikesnė, tačiau irgi mąsto panašiai ir irgi netyčiomis yra pernelyg atvira. Konstatuodama bemaž LSDP galą, viltį ji bando prisišaukti šitaip: „Taigi, jei norime, kad socialdemokratų partija išliktų įtakinga, mes turime susigrąžinti ir patraukti naujus rinkėjus. O tam turime tapti atsinaujinusia partija su ideologiniu stuburu pagal tarptautinius standartus“.

Kitaip tariant, ji teigia, kad partijos tikslas yra „išlikti įtakinga“ (tiesiog), todėl reikia skubiai surasti turinį, kuris ją „darytų patrauklią“. T. y. partija suprantama kaip produktas-rinkoje, orientuotas į paklausą: apsidairome, ko dabar nori pirkėjas-rinkėjas, ir susigriebiame, jei esame apsukrūs vertelgos, atitinkamai „apsiforminti“, idant pirktų. Lieka tik klausimas, ko pirkėjas nori, bet šito reikia teirautis ne pirkėjo; ir tik jau nemėginti sukurti naują produktą, atliepiantį lūkesčius tų, kas jo laukė, bet dar nebuvo regėję ir štai dabar atpažino kaip trokštamą ir reikalingą. Ne, ne, atsinaujinimas galimas ir privalomas tik pagal „tarptautinius standartus“, t. y. pagal preegzistuojančią kalkę. Mes nieko negalime nei sugalvoti, nei išrasti – tik kartoti, perimti, mėgdžioti. Tuos, kurie patys dabar nebežino, ko griebtis, ir nieko nebesupranta.

Kitaip tariant, šios vesternizacijos, vykdomos Tijūno, kuris matė Poną ir gavo iš jo įgaliojimus prižiūrėti baudžiauninkus, tikslas – išmokyti Rytų Europą matyti save būtent šitaip: vargšais tamsiais čiabuviais, paprotintais tiek, kad suprastų, jog patys vieni jie gali sugalvoti tik košmarą, jog ne jų šalyse ir protuose gimsta naujos teorijos, argumentai ar santvarkos, jog geriausia, kas gali jiems nutikti – geras Ponas, kuris paaiškintų, kaip ir ką.

Nida Vasiliauskaitė

Čia vienas iš nedaugelio stabilių – ir vis intensyvėjančių – bendros atmosferos dalykų per dvidešimt nepriklausomybės metų – atkaklūs, rutiniški, primygtiniai pa(si)tikinimai (tiek kairėje, tiek dešinėje), kokie mes deformuoti, defektyvūs, traumuoti, pažeisti, užkrėsti homosovietine (ar tautine) bacila, kaip tas mus išspyrė iš „normalumo“, iš Europos, iškreipė „natūralią istorijos eigą“, sutrikdė raidą, sabotavo ištisas fazes, paklaidino, dezinformavo, dezorientavo, sulėtino, uždelsė: kiekvienas mūsų gestas, kiekvienas gyvenimo segmentas nuo makroekonominio, politinio ar kultūrinio iki buitinio, iki kūno judesio (bjaurūs postsovietikai nesišypso, empatijos išskirtinai stokoja, ne tas puskojines prie ne tų kelnių dėvi, netgi neregėtais ksenofobais pasitaiko būti dėl to, kad, kaip atrado P. Gritėnas, „sovietmetis rasizmą įmušė“) – kažkoks ne toks, pajuoktinas, taisytinas, o kol kas slėptinas, su gėdos ir kaltės žyme.

Todėl geriausia (ir apskritai viskas), ką galime padaryti, yra kantriai nuolankiai stropiai mokytis „pasivyti Vakarus“, stengtis pagaliau tapti „normaliais žmonėmis“ ir „normalia šalimi“ – įtikti JIEMS ir patikti, kaip Tiesos Žodį kartojant kiekvieną Normalumo Kraštuose išrastą kvailystę, atkišant save pakoučinti kiekvienam „britų mokslininkui“. Kuo mes ne vokiečiai po Versalio sutarties 1919-aisiais? Skirtumas tas, kad vokiečiai atsisakė būti tuo, kuo jiems liepia. Bet paskui vėl sutiko.

Neoliberali demokratija kaip vaizduotės schema su savais „tarptautiniais standartais“ dabar nieko – visai nieko – nebegali mums pasiūlyti. Nebent mes jai. Gal.