N. Vasiliauskaitė. Provokavimas ir atmetimo reakcija

Ne vienas yra bandęs nedrąsiai ar, priešingai, gudria mina manęs klausti: „Jūs juk tik provokuojate? Che...che.. Juk taip nemanot?“ (ir būdavo pasiruošęs atleisti: „Na taip, darbas toks…“ arba išreikšdavo karštas simpatijas: „Gerai, gerai – reikia pamaišyti lazda skruzdėlyną, idant neapkiaustų. Man patinka drąsūs žmonės“) – į ką atsakydavau: „O taip, iš tiesų aš manau visiškai kaip jūs. Bet, matote, man sumokėjo“.

Viena pusiau žurnalistė, pusiau rašytoja netgi nematė reikalo paklausti – jai buvo aišku, ji neabejojo: visi, sakantys ar darantys kažką masėms nesuprantamo, keisto ar netikėto, tiesiog apsimeta, tyčia darkosi keldami aplink save triukšmą – provokuoja (Kodėl? Nes trokšta „paprastojo žmogaus“ dėmesio – ko gi daugiau? Taip jie esą mėgina atrodyti įdomūs, originalūs, kitokie.) Jei kartais šiems klausėjams pavyksta susivokti, kad provokacijomis užsiima visai kiti, jų lygiai mylimi herojai, o priešais juos – ne tas atvejis, kognityvinė panika ir vėl apninka jų supratingas galveles: dievaž, esama, pasirodo, žmonių, kuriems nerūpi provokuoti ir kurie ne apsimeta, o iš tiesų nepriklauso daugumos padermei! 

Bet jei nepavyksta – toliau tvirtai tiki susidūrę su provokavimo faktu (ir nebūtinai tas nepavyksta tik visai paprastai „liaudžiai“ – pvz., socialdemokratas Andrius Bielskis nuoširdžiai galvoja, kad filosofai S. Kierkegaardas ir F. Nietzsche „tik provokavo“, o iš tiesų manė kažką bielskiško ).

Esti ištisas žanras tariamai provokuojančios medijų produkcijos, žymimos kodinėmis frazėmis „vaikams ir jautrių nervų žiūrovams (children and vulnerable adults) nežiūrėti“ arba „lengvai pažeidžiamai psichikai nerekomenduojama“. Nuo jos reikia saugoti „pažeidžiamus“ asmenis, kurie – „kaip vaikai“ (tačiau pajėgūs patys save prižiūrėti – išjungti kanalą): pažvelgs į kraują, ištiškusį ant asfalto – ir galvoje pasimaišys, ar bent visą naktį kūkčios į pagalvę, o ryte suspardys šuniuką. Taip kuriamas įspūdis, kad (a) tokių žmonių apskritai esama; (b) tokie žmonės – ne kokie kitokie, o „jautrūs“, „subtilūs“; (c) juos reikia saugoti (slepiant nuo jų informaciją); (d) jautrumas, subtilumas, apskritai emocijos – ne kas kita, kaip eufemizmais pridengta silpnaprotystė; (e) „tikri”, „normalūs“ žmonės, kurių nereikia saugoti, yra „nejautrūs“; (f) visuomenę sudaro šios dvi rūšys – „silpnų nervų“ ir „kuriems galima“. Būtent šių prielaidų įtvirtinimas ir reakcijų kontrolė – o ne „nervus trikdančio“, t.y. smurtinio ar seksualio pobūdžio turinio savaiminis įdomumas, apie kurį dar reikia papildomai garsiai pranešti, taip didinant susidomėjimą ir reitingus – ir yra tikroji provokavimo paskirtis, net jei provokuojantieji nieko apie ją nežino.

O kas būna tuomet, kai iš tiesų provokuojama? Ką reiškia sąmoningai provokuoti, ko tuo siekiama ir pasiekiama, kokia čia drąsa? Pvz., minėtai žurnalistei provokuoti reiškia rašyti visokias nesąmones („kaip nemanai“, o juk nemanai kitaip nei visi, nes niekas nemano, nebent provokuoja), tyčia – kad publika, perskaičiusi, nustebtų, sutriktų, susinervintų, o tu pasitikrintumei reakciją ir tęstumei arba ne. Sutrikdyti, sunervinti, paerzinti, per tai laimėti (neabejotinai trokštamą) dėmesį, ir yra tokios elgsenos tikslas. Čia lėkštasis provokatoriaus tipažas – paprasto, naivaus, be ideologijos, be politinės misijos. 

Bet esama ir pakaltinamo, su misija. Tarkime, vasarą socialiniuose tinkluose gausiai dalintasi provokuojančia akcija: nepažįstami žmonės intymiai nurenginėja vienas kitą. Progresyviuose ratuose akciją daug kas sveikino kaip pastangą „įveikti baimes“, „susvetimėjimą“, išankstinius nusistatymus, gėdijimąsi savo kūno, „susikaustymą“ – pastangą išsilaisvinti. Kitaip tariant, kaip siekį visuomenės, kurioje visi bus tokie empatiški, draugingi ir „atsikaustę“, tokie „pozityviai mąstantys“ ir mylintys žmoniją, kad leisis bet kieno bučiuojami, glebėsčiuojami ir eis bet kur su bet kuo (nedrįs atsisakyti – toks elgesys atskleistų „kompleksus“ bei žiauriai įžeistų nepažįstamąjį; tarp individų neturi būti ribų, tiksliau, neturi būti individų, tik šilta taki žmonijos sriuba) – visuomenės, mano akyse vertos kuo didžiausio pasibjaurėjimo.

Nida Vasiliauskaitė

Metamas maksimalus įžeidimas potencialiai auditorijai, iš esmės visai Lietuvos visuomenei, išskyrus aktyvistus, o paskui stebimasi, kad atsiranda atmetimo reakcija.

Performansai kaip socialinis aktyvizmas yra tipiškiausia iš provokacijų, jų prielaida – aktyvizmas privalo provokuoti, antraip liks neefektyvus. Bet čia oficiali, garsiai sakoma prielaida. Tikroji priešinga – taip reikia, NES taip neefektyvu. Pvz., tikrasis „Pussy Riot“ pasiektas efektas – Rusijos visuomenės nuteikimas prieš „Vakarus“ ir feminizmą, opozicijos Vladimiro Putino režimui diskreditavimas ir tapimas aukomis, kurių ne gaila, o bjaurimasi. Priešintis idėjai ar režimui spjūviais, isterija ar demonstratyvia bejėgyste (gulimu po tanku, prisikalimu prie grindinio, badavimu, tapimu nebylia siena, ant kurios galima rašyti ar begalviu kūnu, laikančiu marozo jam skirtą šūksnį – būta ir tokių priešinimosi socialiniam neteisingumui būdų) – tolygu išsistatyti vaikščiojančiu taikiniu ir prašytis bausmės, galiausiai sudalyvaujant bendro pornografizuoto šou „Pussy Riot and Kazaki“ gamyboje .

Arba vietinė, kiek ankstesnė akcija, sekanti gražiomis PETA tradicijomis: (a) mergina (t.y. žvėrelis, t.y. mergina) narve, (b) du drūti vyrukai ją iš jo ištempia, (c) „suriša“ rankas (iš tiesų nesuriša, bet mergina elgiasi tarsi surišta, nesipriešina, nes „taip reikia“), (d) nuskuta kaip avį (nesurišta avis vis dėlto priešintųsi), (e) „nulupa“ kailį, (f) aplieja „krauju“, (g) mergina krenta „negyva“ (nereikėjo nei peilio – „taip reikia“, o ką ji gali? ji – bejėgė auka) – „nuoga“ ir „kruvina“. Ovacijos.

Sakote, šie žmonės prieš kailių pramonę, prieš medžioklę, už gyvūnų teises ir netgi yra feministai? Ne, iš tiesų jie prieš moterų skirtumą nuo gyvūnų (gyvūnus VISADA tokiose akcijose reprezentuoja moterys – jaunos ir gražios). Už progą paversti jas viešu dehumanizuojančio žvilgsnio (Gaze) ir simbolinio seksualizuoto smurto objektu (paversti? well-gendered mergaitės pačios iš mazochistinių paskatų noriai pasiverčia – tereikia jas paskatinti, padrąsinti, pagirti). Turite pornografinių fantazijų įkalinti merginą narve, vedžiotis už pavadėlio, kad ji ropotų keturiomis, nulupti jai odą, parblokšti kruviną ant asfalto, ir dar atlikti tą viešai? Kur, kokiomis aplinkybėmis mūsų sociumas leistų tokius veiksmus bent imituoti? Ir, vietoje pasmerkimo, augintų jautraus, atsakingo, susipratusio žmogaus socialinį kapitalą? Teisingai, akcijose prieš žiaurų elgesį su gyvūnais.

Šis noras vaikščioti su taikiniu, išstatyti save viešam maksimaliam pažeminimui – ANKSČIAU ir LABIAU nei Tvarka, prieš kurią protestuojama, išstatys – ne atsitiktinai pasirenka pornografinę vaizdiniją – jis PATS yra pornografinis: noras vietoje politikos daryti porno, bet būtinai apsimetant, kad daroma politika. („Štai aš prieš skydus, kaustytus batus, bananus ir bizūnus – rožiniu sijonėliu, geltonomis pėdkelnėmis, beginklė, bejėgė, gležna, minkšta, dribli, pusnuogė. Ne-l-iee-ee-sk man-ęęę-s! Aaa, man skauuda! Kankinkit, budeliai, smarkiauu! Gerbkit mane, gerbkit! Ak! Tu toks.... stiprus!“ – Pussy nusitraukia kaukę ir publika mato romią patenkintą šypseną jos veide). „Gerbk, nes privalai“ čia yra ne (galinčiojo įsakinėti) įsakymas, o (silpnojo) prašymas, kuris tačiau turi įsakymo/liepimo/reikalavimo formą. Tai reiškia: absurdas kvadratu (įsakinėti bando kažkas, ne tik neturintis jokios galios ir teisės, bet dar ir sąmoningai atmetantis galią ir teisę kaip tokias: „Privalai mane gerbti, nes aš silpna/s ir kvaila/s“).

O dar yra „Nepatogus kinas”, kuris provokuoja reklaminiais filmukais „Kukis ir Medutis“ arba „Nebūk Juozas!“: valia išsistatyti kaip kažkas nepatogaus, daugumai šiurpaus, gąsdinančio, yra valia patiems savo stovyklą paskelbti marginalija ANKSČIAU nei tą padarys publika ir net jei publika gal visai nebūtų mėginusi. Valia būti atstumtuoju (abject), sakyti: spjaudykite į mus. Kodėl jis nepatogus? Gal kad verčia susimąstyti, reikalauja intelektiniu pastangų, kelia vidinį diskomfortą klibindamas pamatines žiūrovo nuostatas? Ir tuo pasako: mūsų žiūrovas – tas, kuriam mąstymas yra kančia, pilnas kvailiausių stereotipų, neraštingas spragėsius kremtantis mulkis, kurį reikia dresuoti pririšus diržais prie kėdės: Juozas. Taip metamas maksimalus įžeidimas potencialiai auditorijai, iš esmės visai Lietuvos visuomenei, išskyrus aktyvistus, o paskui stebimasi, kad atsiranda atmetimo reakcija.

Išvada? To neturėtų būti – provokavimų politikos ir provokacijų kultūros. Įžūlaus (o kartu – pataikaujančio) tikslinės auditorijos erzinimo, kalbėjimo „įgalinto liokajaus“ balsu, t.y. vienu metu ir iš viršaus („Ei jūs, kvaileliai, jūs juk kitaip nesuprasite…“), ir iš apačios („Ak, mes aukos, silpnieji, mažumos, užribis…“), mazochistinio pozavimo taikiniu.