Manding, šio tipo retorikoje telpa labai daug: politinė vizija, visas pasaulis koks-jis-yra galvose žmonių, vienas per kitą rodančių uolumą šauktinių idėjai („Tarnauju Tarybų Sąjungai!“ – išnyra pavadinimas anų priešistorinių laikų kariuomenės įvaizdžiui gerinti ir visuomenei patriotinti skirtos laidos; palyginimas neskoningas, nes banalu ir nesąžininga diskredituoti poziciją pritempiant ją prie andainykščių realijų, bet leisiu jį sau, nes pritempti, šiuo atveju, nereikėjo: uolumo tarnauti Įsakymui dvasia įtartinai panaši, tik dabar jis dar ir gamtos dėsniu laikomas). Paprastutis tas pasaulis, bet labai savimi patenkintas, o dar labiau įžūlus.
Kodėl įžūlus? Nagi, kaip viskas prasidėjo? Politinio sprendimo dar nebuvo, bet žiniasklaida sutartinai prabilo apie jį kaip apie jau esamą, tarsi jo svarstymas Seime, patvirtinimas ir priėmimas tebūtų praktinis-techninis, o ne politinis klausimas. Tarsi jau viskas būtų nuspręsta – kažkur TEN, nematomoje tylos vietoje, anapus visuomenės ir už ją. Be diskusijų, be įgaliojimų, be nuovokos, kad bauginimų kasdiene ryt-poryt prasidėsiančio (o gal jau prasidėjusio) karo vėliava nepakanka, reikia argumentų, rimtesnių už „Be šauktinių neapsiginsime, o su šauktiniais – tegul tik pabando!“
Pasak prezidentės, Lietuva išties JAU kare, nes Rusija ją atakuoja propaganda. Tikrai atakuoja, tačiau jeigu tai – JAU karas, tai mes visuomet būsime kare, kodėl ta proga dar ir karo padėties nepaskelbus? Permanentinės? Pvz., toks MRU profesorius Atanas Makštutis, šauktinių idėjos entuziastas, garsiai svajoja apie visuomenę, kur šauktiniai vaikšto gatvėmis ginkluoti ir šauna į tai, kas jiems pasirodys įtartina (valstybės priešą, potencialų teroristą, potencialų nusikaltėlį). Sako, kad remiasi Izraeliu. Ten esą paimi ir šauni. O jei ne teroristas? Nieko, sako profesorius. Taip gali būti. Bet iš dešimties devyni paprastai būna teroristai. Smulkmena, jei ir dešimtą priskaičiuosim.
Netgi feministiniai skundai dėl diskriminacijos esą „pasipylė“ (Kiek daug Lietuvoje feminisčių staiga atsirado! Kaip tiesiai jų tariamas balsas į dangų eina!). Ne, nepasipylė, feministės nereikalauja (šauktinių įvedimo nereikalauja, tik palaikytų idėją vienodai sieti su karine tarnyba abi lytis, tik yra prieš pacituoto pirmojo profesoriaus trijų K viziją, kurią netiesiogiai kaip tik ir numato šauktinių grąžinimas), ir niekas valdančių partijų neįgaliojo modeliuoti šalies pagal (tikrą ar tariamą) Izraelio paveikslą ir panašumą. Tuo labiau – pagal paveikslą abstraktaus hipotetinio klusnaus entuziastingo šauktinio, kuriam lemta tapti „šalies pažiba“, pavyzdiniu piliečiu (Lietuvai – kareivinėmis, socialiniams santykiams ir viešai komunikacijai – komandų ir jų vykdymų serijomis?) su pirmenybės teise valstybės tarnyboje, profesinėje veikloje, o gal ir apskritai visa kur (yra ir tokių rimtai dėstomų versijų).
Kam tikro karo, jei savų patriotų gali būti nušautas gatvėje, nes jiems panašiu į ką nors pasirodysi arba jiems norėsis, kad pasirodytum? Nebūk todėl panašiu. Be aware! Jei visada „vyksta karas“ (jei priešo propaganda traktuojama – o panašu, kad traktuojama – kaip karo veiksmas), tai visada yra karo padėtis, visada Tėvynė šaukia ir visada Ji yra svarbiau už bet ką, priežastis riboti žmogaus teises, politinių partijų veiklą, sąžiningą teismo procesą, įvesti cenzūrą. Kodėl ne? Juk karas! Juk Rusija mums kvėpuoja į nugarą – nėra laiko niekams.
Marozų utopija. Ir tų anaiptol nemarozų, kuriems pagrindinė dabartinės Lietuvos problema yra ne kas kita, o „laisvės perteklius“ (taip, vėl tas pats profesorius Makštutis). „Šliaužiantis liberalizmas“, pridurtų dar keletas kitų viešumos intelektualų, kurių pasiklausius (gerokai dar prieš šiam militaristiniam patosui materializuojantis) belikdavo pasidaryti išvadą, jog tikrasis jų širdies troškimas – nuteisti už „išdavystę“, įkalinti, gal net sušaudyti politinius oponentus (prie sienos „šliaužiančius“, t.y. tuos, kurie drįsta juoktis iš „šliaužiančio liberalizmo“ sąvokos arba nemano, kad laisvės Lietuvoje per daug, kad būtent dėl jos emigruojama ar atsiranda/nenyksta daugybė visokiausių bėdų).
Klausimas, kokia politinė jausena šią „imkime ir pasidarykime karą“ iniciatyvą diktuoja, iš kur ji ateina, ko siekia, kuo remiasi, bent iš dalies veda čia (pvz., prieš metus šauktinių norėjo štai tokie veikėjai, ir netgi aiškino, kad privaloma karinė tarnyba buvusi neteisėtai panaikinta).
Profesorius Gintautas Mažeikis tuo tarpu pagrįstai atkreipia dėmesį, kad šauktiniai – pati silpniausia, neatspariausia priešo propagandai ir potencialiai pavojingiausia saviškiams visuomenės grandis. Tačiau jis, regis, deda viltis į „kitokią kariuomenę“, kur būtų investuojama į jos intelektualumą ir pilietiškumą. Aha, puiku! Jei paprasti, „neinvestuoti“, tačiau ginkluoti šauktiniai būtų chaoso šalyje ir beprasidedančio teroro potencialus židinys, tai intelektualiai apdorotieji (mūsų pačių valstybės) būtų išvis beprecedenis viskam pasirengusios karinės „laisvų mąstytojų“ chuntos bastionas, pranašesnis už pirmąjį tuo, kad geriau valdomas tų, kas juos pašauktų į būtį.
Šauktiniai tikrai neapgins („Šis uždavinys – toli gražu ne kariuomenė. Tai – visuomenės ugdymas, rengimas dalyvauti valstybės gynime ir krizėje“, – pasak netgi premjero, kartojančio karo specialistų nuomonę). Jų funkcija – ne karinė, o politinė. Ne atremti išorines grėsmes, o, pasinaudojant ir prisidengiant jomis, tvarkytis šalies viduje, patyliukais galbūt netgi pakeisti santvarką („ugdyti visuomenę“, sako kai kurie įtakingi entuziastai; „ugdyti“, t.y. užkrėsti baime, pratinti prie dresūros, de facto padidinti nepotizmą, korupciją ir emigraciją, išstumti iš reikšmingų socialinių pozicijų tuos ir ypač tas, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių neliudys klusnaus kareivio „mentaliteto“).
Tai precedentas, kad svarbūs, esminiai klausimai gali būti tiesiog eliminuoti iš viešumos, o žiniasklaida, užuot juos kėlusi, tik pildo politinį užsakymą. Kad visuomenė laikoma formuotina kaimene, priežiūros ir instrukcijų reikalingais vaikučiais (o šie juk riboto veiksnumo) ir būtent už kaimeniškumą, už imlumą savai propagandai, pervadintą „pilietiškumu“, apdovanotina pagyrimais („Jūs tokie sąmoningi. Gal netgi intelektualūs.“).
„Jeigu kažkas bus, greičiausiai visi didieji ginami miestai degs. Tam, kad priešas prasčiau maty¬tų teritoriją. Karo atveju mums pasitarnautų tik chaosas. Degtų padangos, baldai, būtų statomos barikados iš vilkikų, sunkiosios technikos, pasipriešinimui žmonės būtų raginami naudoti nuosavus automobilius ar net motociklus, kaip šiuo metu daro Ukrainos savanorių batalionai“, – samprotauja savanorių vadas. Anot jo, daug kuo yra iš anksto pasirūpinta. Šaunuolis savanorių vadas! Patys padekime savo miestus, kad priešui blogiau matytųsi. Anksčiau nei užpuls. Lietuva irgi gali kam nors praversti.