N. Vasiliauskaitė. Terorizmas pasaulį jau pakeitė

„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai nepadėtų pasiekti jokių politinių ar religinių tikslų. Nebus jokio chaoso ar panikos, valstybių institucijos veiks kaip veikusios, o žuvusiųjų nuo teroro skaičius nė iš tolo neprilygs eismo įvykių ar nelaimingų atsitikimų buityje aukoms. […] Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus“.

Pirma mintis skaitant tokius pasamprotavimus: naivumas? Ne. Blogiau. Naivus autorius būtų gana simpatiškas: stokoja informacijos ar įžvalgumo, tačiau tiki tuo, ką sako, ir tiki, kad kiti – žmonės kaip jis (geri ir teisingi, vadinasi), užuot įsivaizdavęs save avių dresuotoju. Čia, tuo tarpu, matome tekstinį analogą kovos su terorizmu kačiukais (rimtai!) akcijos. Pastarųjų (irgi anaiptol ne naivūs, o veikiau kraštutinai ciniški) entuziastai (pvz., Lietuvos žmogaus teisių centras) galvoja: Būkime pozityvūs: vietoje teroro vaizdų dalinkimės vaizdais katinų – ir niekas nebepastebės, kad kasdien sproginėja kavinės ar į minią įsirėžia sunkvežimiai! Romas Sadauskas, tuo tarpu, galvoja: Būkime pozityvūs: dainuokime, prekiaukime, pirkime – ir irgi niekas nepastebės! Svarbu gi tik skaičiai: gyventojų daug, visų nesusprogdins. Nesigraužk, jei žūsi nuo džihadisto – galėjai juk ir nuo gripo arba autoavarijoje, tai normalu, tavo valstybė, jos vykdoma politika ir tavo politinės preferencijos niekaip su tuo nesusijusios (panašiai rambus kaimo kunigas bando guosti gedinčius nužudytojo giminaičius: dar geriau, kad mirė jaunas – gal būtų nusikaltėliu tapęs arba susirgęs baisia liga, o pagaliau, juk vis tiek kada nors miręs būtų).

Kuo daugiau nerimo ir realaus pagrindo jam – tuo garsiau sakykime priešingai. Argumentų nereikia, tiesiog deklaruokime, kartokime, kad „viskas gerai“, nes tikrovė yra vien ekranuose, tokia, kokią ją vaizduoja medijos: žmonės netikės savomis akimis, nusišluostys kraują, apsidalins kačiukais ir toliau švęs savą kasdienybės šventę, jeigu jiems autoritetingai liepsime. Netrikdoma rutina – štai mūsų analogas to, kas musulmonams yra Alachas. Pasmilkykime jai dar, pagarbinkime ją ritualais. Islamistų išpuoliai dabar jai priklauso, yra jos, rutinos, dalis. Pasmilkykime, tad, ir jiems: dar kartą – tai normalu.

Dievaž, jeigu kuris ISIS ideologų panūstų užsisakyti jo savimeilę glostantį straipsnį Vakarų žiniasklaidoje, idant galėtų suspindėt teisumu („O aš juk sakiau, kad jie TOKIE!“), tai toks straipsnis jau yra, aš kaip tik jį cituoju. O juk šita dvasinė atmosfera ir yra, kas maitina islamistus: jie ją išsamiai žino, nereikia tikėtis juos priblokšti apie ją pranešant. Savižudžių teroristų nepristinga ne todėl, kad jie nenutuokia apie, nušluosčius šaligatvius, toliau dirbsiančias institucijas ir pastangas apsimesti, jog „viskas kaip anksčiau“, o atvirkščiai: tai todėl jie tą daro, kad Vakarai gūžiasi „šventės švęsti“, graudžiai mygzdami „O mes nebijom, o mes toliau ledus valgysim!“ Kad politiniai lyderiai bei analitikai nestokoja cinizmo sušnekti, jog „ledų valgymas“ yra stiprybė bei didysis civilizacinis pranašumas. Nes, matote, „terorizmas nekeičia pasaulio“: pasakysime toms avims-piliečiams, kad nekeičia – ir patikės. Jie gi viskuo tiki. Gal netgi kad gyvi ir laisvi tebėra.