J. Derrida maniera, ši „pagarba“ nejučia sutapatinama su demokratija (nors pats Derrida anaiptol ne tokią toleranciją laikė demokratijos charakteristika).
Reikalavimas „pagarbos“ virsta demokratine „teise“, o „pagarba“, savo ruožtu, virsta prievole paralyžiuoti valią ir gebėjimą lyginti, vertinti ir spręsti – vienas idėjas, nuomones, laikysenas laikyti geresnėmis nei kitos ir tą pranašumą įrodinėti (tuo labiau – sėkmingai parodyti). Didžiai netolerantišku demokratijos priešu de facto tampa... geras polemikas, dar daugiau – teoretiko tipažas. Pats mąstymas kaip toks (manyti x, o ne y – ne vadovaujantis „skoniu“, tradicija ar atsitiktinumu, o dėl gebėjimo ar bent noro x pranašumą nuosekliai pagrįsti – reiškia būti „labai kategorišku“, „nesugebėti pažvelgti plačiau“, t.y. nemanyti, jog „savaip teisūs“ visi, o priešinga pozicija yra nė kiek ne blogesnė nei mano).
Būtent šios keistosios tolerancijos kažkodėl pageidauja ir žmogaus teisių aktyvistai, autopilotu transliuojantys identiškas litanijas: „Neribodami savęs įvairiausio plauko etiketėmis ir žvelgdami vienas į kitą, kaip lygus į lygų, puoselėjame tai, kas yra mūsų, žmonių, prigimtinė teisė. Gerai pagalvojus, juk visi mes iš to paties molio drėbti – tik išmarginti šiek tiek kitokiais raštais“/ (Agnė Danielevičiūtė „Jaunimo tinklaraštyje“; be abejo, ji ne autorė, tik tranzistorius ir simptomas).
Metafora verta įsidėmėjimo, jos garbei ir pavadinsiu šitą demokratijos viziją „bendro molio“ politika: tai žvilgsnis į žmones kaip į homogenišką masę, „molį“, kur skirtumai nesvarbūs (menkniekis, „šiek tiek kitokie raštai“, pakabukai prie kuprinių), o svarbu (tariamai) visiems bendras substratas. Skirtumai – ne pagrindas hierarchijai, nes žmonės „nudrėbti“ iš tos pačios masės. Ne tik žmogaus teisių diskursui aktualūs skirtumai (etniniai, socialinės kilmės, odos spalvos, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus...) ir ne tik specifiniame žmogaus teisių veikimo diapazone (su šių skirtumų politiniu nesvarbumu ir negalėjimu būti teisėtu socialinės nelygybės pagrindu absoliučiai sutinku ir daugybę kartų tą akcentavau), bet skirtumai apskritai, bet kokie, bet kokiu atžvilgiu, nes niekas niekuo esą „ne geresnis“ už jokį kitą, visi lygūs (ne prieš įstatymą, ne teisės ir valstybės akyse – kas ir turėta mintyje skelbiant lygybę konstituciniu principu ir kuriant patį žmogaus teisių diskursą – o substancialiai, viskuo, bet kieno politiškai korektiškoms akims), visi pakeičiami vieni kitais. Priimk kiekvieną, nes visa yra viena, nes svarbu, kas bendra, o ne kas skiria.
Bet juk (pasak akcijų rengėjų) čia ne apie intelektinį, moralinį ar kokį kitokį lygiavertiškumą kalbama, o tik apie žmogaus teises? Aha, ir kodėl jų pagrindu paskelbiama... širdis, kraujas, skeletas ar DNR (biologinės duotybės)? Kaip teisės seka iš tokio pagrindo? O jei seka, tai argi ne vulgariausio rasizmo logika čia pasiskolinama? Kas, jei paaiškės, kad tie skeletai ar širdys tam tikrų žmonių grupių kuo nors yra skirtingos (o taip ir yra)? Apribosime jiems politines teises, nes plaštakos forma ar kraujo grupė skiriasi, ar dilbio kaulai ilgesni/trumpesni? Aišku, kad plakatuose pavardintos kategorijos in corpore nesiskiria nei širdimis, nei krauju, tačiau įrodinėti tuo atitinkamos diskriminacijos neteisingumą yra logiškai lygiavertiška diskriminacijos teisingumo „kraujo“ pagrindu įrodinėjimams: abiem atvejais sutariama, kad socialinį ir politinį skirtumą teisėtai steigia koks nors biologinis parametras ir TIK jis. O juk būtent ši mąstysena kaip tik ir legitimuoja rasizmą, seksizmą ir panašius dalykus
Valia žūtbūt paneigti, nušluoti, nureikšminti pagrindą (bet kokiems) skirtumams tarp individų ir hierarchijai remiasi itin keista prielaida: esą homofobijos, rasizmo, seksizmo ir t.t. priežastis ir sąlyga – pats polinkis klasifikuoti, artikuliuoti, kategorizuoti tikrovę (vadinasi, mąstymas kaip toks) ir nepripažinimas bendrumams didesnio realumo nei skirtumams, galiausiai baksnojant (jei ne į „gamtą“, tai) į lygybę įsteigusį institucinį Autoritetą. Cituoju tą patį straipsnelį, reprezentatyvų sava argumentų eiga, tuo, kaip galvoja tipiškas ir naivus, kuo geriausių norų sklidinas šiandieninis „tolerancijos“ aktyvistas/ė: „1948 m. Generalinė Asamblėja priėmė ir paskelbė rezoliuciją, kuri apibrėžia žmogaus teisės principus. Vienas esminių šios rezoliucijos principų teigia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Todėl būtų nepriimtina manyti, jog vieni žmonės gali sau leisti nuspręsti kas, jų galva, yra normalu, o kas ne. Deja, kai kurie vis dar suteikia sau tokias privilegijas“. Politinis organas (Generalinė Asamblėja) paskelbė – vadinasi, taip yra, vadinasi, mums nepriimtina manyti kitaip!
Bet kaip pasamprotavimai apie „bendrąjį molį“ ir drausminimai nuorodomis į Autoritetą implikuoja tezę, nuo kurios pradėjau: kad šioji aktyvistinė tolerancija yra suprantama kaip valios spręsti ir vertinti suspensija? Logiškai (jei „molis bendras“, o skirtumai nesvarbūs, nieko esmingo apie žmones nepasakantys ir nesuteikiantys pagrindo jokiai hierarchijai, tai lygybė yra ne formali ir ne sutartinė, o substanciali, gamtiška, todėl bet koks prioriteto kam nors – asmens tipui, gyvenimo formai, kultūrai, požiūriui, nuoseklumui – skyrimas yra nepagrįstas ir neteisėtas; tuo labiau neteisėta šiuo klausimu „manyti kitaip“) ir empiriškai (tie patys žmonės, manantys viena, paprastai mano ir antra). Klasifikacija bloga ne tuo, kad – ši konkrečiai – yra arbitrali, nepagrįsta, netikusi, o KAD klasifikacija. Todėl privalu „visus priimti“, panaikinti ribas, nieko neatstumti (net seksualinio priekabiautojo, kaip „tolerancijos skatinimo“ filmukuose, siūlančiuose „drąsius eksperimentus“, pratęsiant šitą logiką iki kraštutinumo.)
Neatsitiktinai straipsnelio iliustracija pasirinktas bibliotekos katalogas: stalčiukai su užrašais: „gėjai“, „vargšai“, „turtingieji“, „protingieji“, „sveikieji“, „neįgalieji“, „spalvotieji“, „baltieji“, „religingieji“, „ateistai“... Supraskime, kiekvienas apibrėžimas yra vienodai diskriminacinis, pats bet kokiu pagrindu apibendrinimas ir pavadinimo („etiketės“) davimas yra politiškai ir visaip kitaip nekorektiškas, o skirstyti („rūšiuoti“) žmones pagal protingumą, gebėjimus, elgseną, įsitikinimus, afiliacijas – taip pat nepadoru, neleistina ir nepagrįsta, kaip būti rasistu.
Iliustracija turi perteikti siaubą paties katalogo principo: „Žiūrėkite, kaip baisu – skyreliai, stalčiukai su pavadinimais (ne kad su būtent tokiais pavadinimais, būtent toje eilėje, šalia būtent to, o KAD stalčiukai, KAD pavadinimai), juose viena aukščiau, kita žemiau...“ Ne, taip negalima, tai įžeidimas Asamblėjai. Adekvati, teisinga žmonija atsiras tik išvertus visą katalogo turinį ant grindų ir maksimaliai jį sujaukus, o atėjusią valytoją reikia išvyti kaip fašistę. Katalogas blogas ne tuo, kad netinkamai sudarytas ar netinkamuose kontekstuose taikomas, o KAD katalogizuoja.
Atitinkamą viešos erdvės kultūrą vadinu „nuomonių gėlynu“: būtent jį numato reikalavimai „tolerancijos“ („Jokios tolerancijos kitai nuomonei!“ – simptomatiškai piktinasi seksistas feministiniame forume; arba veganas, prikibęs su savuoju veganizmu prie valgančių avienos kepsnį ir pasiųstas šalin; arba asmuo, bandęs kuo nors jus įtikinti, tačiau argumentuotai atremtas, parodant jo pozicijos nepagrįstumą). Laimėti disputą, ginti vienos mąstymo linijos ar pasirinkimo pranašumą prieš kitą, tuo labiau ginti sėkmingai ir įtikinamai – baisus netaktas: težydi visos gėlės, negalima taip imti ir „pervažiuoti buldozeriu“.
LGBT reikia toleruoti, todėl, kad VISUS reikia („net mus“). Moterų nediskriminuoti dera ne todėl, kad jos – ne blogesnės, o kad NIEKO negalima laikyti mažiau vertu už bet kurį kitą. JOKIU pagrindu. Mainais, žinoma, būtina ir gražu toleruoti („priimti“ – nesišaipyti, neišmesti iš draugijos, „gerbti nuomonę“) seksistus, rasistus, homofobus... Toleruoti – prašyti, kad mus pripažintų „žmogus iš gatvės“ (t.y. pirmiausia pripažinti jį – arbitru, pripažinimo šaltiniu). Viešos diskusijos („pilietinės visuomenės pagrindas“) tuomet atrodo taip: „kairieji bepročiai“ VS „dešinieji bepročiai“, susodinti kalasi visų „normalių žmonių“ linksmybei (koks nors Mark Splinter su Juliumi Panka dalinasi savomis naiviomis teisybėmis). Tegul šou tęsiasi amžinai, tenenugali niekas – TAI yra demokratija ir TODĖL vertinga bei teisinga (bet mes žinome, kad „tiesos nėra“ ir apie ją niekam negalima spręsti).
Pats laikas paklausti: o kam tokia „tolerancija“ naudinga? Ar nėra taip, kad, „tolerantiškai“ palaikydami demokratinę „diskusijų kultūrą“ (ir ieškodami joje nišos sau) pasmerkiame save amžinai grumdytis apgailėtinose, žeminančiose „diskusijose“ su nei jų norinčiais, nei joms pajėgiais, nei vertais? Gerbti tuos, kas spjaudo į veidą – ir niekada nelaimėti? Taip pat – niekada taip ir neleisti atsirasti tikrai diskusijai, be kabučių? Lytis, socialinė kilmė, odos spalva, seksualinė orientacija ir t.t. neturi būti politinės tolerancijos/netolerancijos objektu (o būtent šie dalykai šiandien pirmiausia sukabinami su tolerancija): kaip nėra tolerancijos objektas mėlynakiai ar klaipėdiečiai. Reikalauti sau tolerancijos – pripažinti savo žemesnį statusą ir pagrindo, kuriuo jis priskirtas, politinį relevantiškumą.
Tolerancija nėra hierarchijos priešybė. Atvirkščiai: ji visada asimetriška, visada iš galios pozicijos, įmanoma tik kai yra potencija netoleruoti (sunaikinti ar pašalinti toleruotiną objektą iš savos orbitos); visada pajėgi kategorizuoti ir vertinti, visada numato „gera/bloga“ skirtį ir visada sprendžia, ką laikyti kuo. Antraip ji pati neįmanoma, virsta grotesku. Anksčiau aptartą (4) reikėtų atmesti kaip kuriozišką nesipratimą, kaip kvailystę, o (3) dalyko išvis nevadinti tolerancija, grįžtant prie istorinių (1) ir (2) koncepcijų: tolerancija – galios santykis, politinis įrankis tam tikrose (visai kitose, nei šiandien toleranciją eskaluojančios) situacijose, o ne vertybė ir ne tikslas-savaime. Toleruoti išties reiškia įžeisti. Valstybė, institucija, partija, kuri toleruoja LGBT, žydus, romus, krikščionis, nekrikščionis, juodaodžius, neįgaliuosius – ne nekreipia dėmesio į tą faktorių, nelaiko jo pastebėtinu ir politiškai fiksuotinu, o būtent toleruoja – tuo pačiu skelbia juos (kol kas) „pakenčiamu blogiu“.
Išvada (be abejo): ne kad jie netoleruotini ir ne kad tolerancija politiniuose ir asmeniniuose reikaluose nereikalinga ar nesvarbi, o kad ne tie objektai tolerancijai pasirinkti, JEI norima juos ženklinantį faktorių išties pašalinti iš sociopolitinio lauko. Lygiai taip pat verkšlenanti poza „toleruokite mane“ automatiškai pasmerkia save amžinai nelygybei („aš jūsų prašau, būkite tokie geri...“). Toleruojama „iš viršaus“, jei norima, o ne „apačioms“ paprašius. Priešingai populiariam supratimui, „tolerantiškas“ anaiptol nėra lygu „empatiškas“ (socialiai jautrus), ši ekvivalencija galioja tik „bendro molio“ doktrinoje. „Bendras molis“ išties numato empatiją, bet tada – nebe tolerancija, o susiliejimas. Tolerancijos sąlyga – riba, autonomija, distancija, prielaida „kitas yra kitas, ne aš“ (todėl jis manęs „neužkrės“, nėra perteklingai įdomus; todėl palieku jį ramybėje, jo gyvenimo būdas yra jo, ne mano, todėl man nerūpi). Kitiems, beje, autonomiją suponuoti nebūtina – pakanka sau (nuo jų).
Jeigu nemanome, kad homofobija – tokia pat nusipelnanti būti, tokia pat teisinga ir gerbtina, kaip jos atmetimas (rasizmas – kaip nerasizmas, seksizmas – kaip neseksizmas ir t.t.), tai atitinkame (iš dalies) Habermaso ir (visiškai) Rawlso „fundamentalisto“ apibrėžimą (Habermasas ir Rawlsas irgi atitinka; ir tuo labiau atitinka Derrida, aporetinį „atvirumą“ laikydamas politiškai, etiškai, filosofiškai teisingesne pozicija už bet kurią kitą). „Fundamentalizmas“ ARBA „nuomonių gėlynas“ ir amžinos Mark Splinterio „diskusijos“ su gražuliais: jie vienas kito verti. Trečios galimybės nėra. Šiame kontekste, „fundamentalistas“ yra ir turi būti kiekvienas mąstantis žmogus. „Gėlyną pervažiuoti“, atpratinti nuo supermamiško „mąstymo plačiau“ – manding, yra politinis garbės reikalas.