Nacionalistų koneveikto J. Giedroyco žinutė lietuviams ir lenkams: liaukimės vieni kitų bijoti

Magdalenos Grochowskos knyga „Jerzy Giedroyc“ – išsami didžiojo Lietuvos bičiulio ir patrioto Jerzy Giedroyco biografija. Šios knygos išleidimas 2016 metais ypač svarbus, nes tai jubiliejiniai Jerzy Giedroyco metai. Liepos 27-ąją sukanka 110 metų nuo jo gimimo.

Jerzy Giedroyc (1906–2000) – lenkų publicistas, politikas, emigracijos veikėjas, Varšuvos universitete studijavęs teisę ir istoriją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo evakuotas, tapo Karpatų brigados nariu, dalyvavo mūšiuose Egipte, po karo įsikūrė Paryžiuje, čia nuo 1947 metų leido mėnraštį „Kultura“.

Jo dėka buvo tvirtinamas stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas, skatinami draugiški Lenkijos santykiai su kaimynais. Savo veikloje ir darbuose Jerzy Giedroycas daug dėmesio skyrė daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos paveldui, buvusios LDK tautų dabartinėms problemoms, rūpinosi draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais, aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės.

Jerzy Giedroycas buvo didis lenkas, bet taip pat ir didis lietuvis. Ne vien todėl, kad garsi jo giminė kilusi iš Lietuvos gilumos – iš pačios Žemaitijos ir kad jis visada didžiuodavosi savo kilme. Tikru lietuviu jį galima laikyti todėl, kad jis mylėjo Lietuvą, troško mūsų tautai gerovės ir be paliovos skatino kuo geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Lenkai jį vadino politiniu barometru, nes toliaregiškai numatydavo tiek pasaulio pokyčius, tiek Lenkijos vidaus gyvenimo eigą ir net Lietuvai galimas grėsmes. Didžiulį dėmesį ši iškili asmenybė skyrė Lenkijos santykiams su kaimynais Rytuose, ypač su Lietuva, nuolat akcentuodamas, kad pačios Lenkijos interesas yra santarvė tarp mūsų tautų. Europai ir Amerikai Lenkija bus tiek svarbi, kiek sugebės gražiai sutarti su Lietuva, Ukraina.

Jis sakė: „Būtina nugalėti sentimentus, tarpusavio nesutarimus, dėl istorinių įvykių susiklosčiusią neapykantą tarp lenkų ir ukrainiečių, lenkų ir lietuvių. Lenkai privalo atsisakyti Lvovo bei Vilniaus, nors ir kaip tai nemalonu tiems, kurie ten gimė. Vardan ateities nevalia reikšti pretenzijų Lietuvai, Ukrainai. Jau vien todėl, kad ten iki šiol prisimenamos Lenkijos federalinės idėjos... Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje dar pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų negu Lenkijai. Į Baltijos valstybes ir Ukrainą Lenkija turi žiūrėti kaip į lygiateisius partnerius ir turi įrodyti tai savo darbais, ne vien žodžiais.“

Reikšmingiausiu Giedroyco darbu laikomas žurnalo „Kultura“ įkūrimas. Jo redaktorius ir siela jis buvo iki paskutinio atodūsio. Žurnalas tapo kovos su komunizmu simboliu, nesiliovė kritikavęs sovietizmo, ugdė socialistinės Lenkijos opoziciją, jo mintimis gyveno ne tik lenkų disidentai. „Kultura“ jau nuo pokario skleidė pasauliui informaciją apie Lietuvą. Žurnalas supažindindavo su lietuvių disidentų veikla, pasakojo apie suėmimus bei represijas, taip pat ir psichiatrijos ligonines, kuriose būdavo uždaromi režimo priešininkai, apie kunigų bei intelektualų persekiojimus dėl jų neva klerikalizmo, nacionalizmo.

1947–1986 m. „Kultura“ ir „Istorijos sąsiuviniai“ išspausdino net 175 straipsnius, skirtus Lietuvai. Prancūzijoje J. Giedroyco bei jo bendraminčių įsteigtas Literatūros institutas išleido daugiau kaip 500 knygų, kurios buvo uždraustos ano meto Lenkijoje. Giedroycas spausdino ir globojo Czeslawą Miloszą, Witoldą Gambrowiczių, Tomą Venclovą, kitus emigracijoje atsidūrusius poetus bei rašytojus.

„Lenkijos sąžine“ anuomet vadintas Jerzy Giedroycas buvo įsitikinęs, kad nėra didesnio turto už savą nepriklausomą valstybę, tad būtina ją saugoti visomis išgalėmis, o jai ir tautai svarbiausios vertybės – demokratija bei tolerancija. Iš lietuvių didikų kilęs Jerzy Giedroycas Lenkijoje buvo laikomas nepaprastu autoritetu, jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu – būtinai rašant didžiosiomis raidėmis – ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug. Nuolat buvo cituojamos jo mintys, požiūriai, ir jas beveik visuomet buvo atsižvelgiama.

Magdalenos Grochowskos knygoje „Jerzy Giedoryc“ pateikiama plati XX amžiaus antrosios pusės istorinio, politinio, kultūrinio gyvenimo panorama, pasakojama apie Jerzy Giedroyco bendradarbiavimą su daugybe pasaulinio lygio literatų, kultūros veikėjų, politikų. Lenkijoje išleista serijoje „Autoritetai“ knyga yra išsami, daugybe istorinių dokumentų, bibliografinių šaltinių, rašytojų, kultūros ir politikų liudijimais pagrįsta Jerzy Giedroyco biografija.

Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vertė – Kazys Uscila. Skaitytojų dėmesiui pateikiame kelias šios knygos ištraukas.

* * *
Jerzy Giedroycas Lietuvos garbės piliečio regalijas iš prezidento Algirdo Brazausko rankų 1997 metų rudenį priėmė Paryžiaus priemiestyje Mezon Lafite, kur pusę amžiaus redagavo mėnraštį „Kultura“. Kitų metų pavasarį jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas. Tada jis pasakė, kad Lietuva yra jo antroji Tėvynė, bet savo gyvenimą paaukojo Lenkijai. Ir pridūrė:
− Pavardė Giedroyc yra tokia pati gera kaip ir Giedraitis.

Kas buvo tas senos lietuvių kunigaikščių giminės palikuonis, gimęs Lietuvos Minske ir augęs „gimtojoje Europoje“ – lietuvių, lenkų ir baltarusių tradicijų trikampyje? Lenkų lietuvis? Lietuvių lenkas?

Jis buvo daugybės epochų žmogus. Karai ginė jį per žemyną iš Rytų į Vakarus. Buvo ištremtas iš namų, likęs be Tėvynės, nešėsi savyje namus ir artimesnę tėvynę. Jo kas mėnesį atnaujinamas pasas buvo „Kulturos“ numeris su jonėnine kolona ant viršelio – grynai Vidurio Europos leidinys. Jautriai išgyvenantis regione vykstančius reiškinius, sutelkęs dėmesį į tiltų virš padalijimų tiesimą, bendros interesų ir bendradarbiavimo erdvės lenkams, lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams kūrimą. Taip pat demokratiškai mąstantiems rusams. Jerzy Giedroycas buvo Rytų Europos žmogus, dialogo žmogus.

Jerzy Giedroycas Lietuvos garbės piliečio regalijas iš prezidento Algirdo Brazausko rankų 1997 metų rudenį priėmė Paryžiaus priemiestyje Mezon Lafite, kur pusę amžiaus redagavo mėnraštį „Kultura“. Kitų metų pavasarį jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas. Tada jis pasakė, kad Lietuva yra jo antroji Tėvynė, bet savo gyvenimą paaukojo Lenkijai. Ir pridūrė:
− Pavardė Giedroyc yra tokia pati gera kaip ir Giedraitis.

Ištrauka iš knygos „Jerzy Giedroyc“

− Liaukimės vieni kitų bijoti, − pasakė jis į gyvenimo pabaigą, priimdamas lietuvių suteiktus garbės ženklus. Turėjo omenyje nuoskaudas, lietuviškai lenkiškus kompleksus ir resentimentus. Dramatiški mūsų bendros istorijos įvykiai yra būtasis baigtinis laikas, pabrėždavo jis.

Nebuvo amnezijos šalininkas. Leidiniuose „Kultura“ ir „Zeszyty Historyczne“ savo autorių plunksnomis drąsiai atverdavo opius lenkų ir lietuvių skaudulius iš abiejų perspektyvų. Draskė žaizdas ir valė jas, kad galų gale nustotų skaudėti. Kad išvaikytų praeities šmėklas, kurios įsitvirtina tautų sąmonėje ir slegia, ir traukia jas atgal… Apmąstymuose apie Vidurio ir Rytų Europą Giedroycas ragino būti išmintingiems ir drąsiems, intelektualiai padoriems, ir visada žvelgė į ateitį. Liaukimės vieni kitų bijoti – dėl ateities!

Kai tik nusivildavo Lenkija, ypač po 1989 metų – nepriklausoma, kuri nepateisino jo lūkesčių, norėdavo atsiriboti nuo lenkiškumo. Tada sakydavo: „Pasiskelbsiu lietuviu!“

Labai iškalbinga tai, kad Lietuvai, o ne Lenkijai užrašė dvi savo pomirtines kaukes. Lyg būtų panoręs sugrįžti – nors bronzoje nulietas šešėlis – į lizdą. Viena kaukė pateko į giminės mauzoliejų Videniškėse, kita – į Žemaičių vyskupų kriptą Varniuose. Buvo nulieta ir trečioji. Pagal testamentu išreikštą valią ji liko prie Paryžiaus.

Jos kaip sąsagos jungia Prancūziją ir Lietuvą, du Europos krantus.

* * *

Europa, kokios Giedroycas siekė nuo pirmo „Kulturos“ numerio, – demokratinė, liberali pilietinių laisvių požiūriu, besiremianti teisės viršenybe ir niveliuojanti socialinį neteisingumą, puoselėjanti šviesią humanizmo dvasią, atvira ir bendruomeniška, – tokia Europa mūsų akyse braška per visas siūles. Ją sprogdina nauja nacionalizmų banga – toji šmėkla, kuri po XX amžiaus katastrofų buvo laikoma už trumpos grandinės, o dabar nutrūko. Ji jau uodžia šnervėmis kraujo kvapą: štai pasaulio pabėgėliai stovi prie vartų ir žmonių bendrijos vardu nori gauti iš mūsų truputį saugios erdvės… Štai kovingojo islamo šmėkla nori sunaikinti krikščioniškąją Europą… Štai Europos Sąjunga klastingai išplauna tautų esenciją… Ir taip toliau…

Istorijos vėjams šmėkla pasitelkia savo mėgstamas ksenofobijos, rasizmo, antisemitizmo švilpynes. Konservatyvios pseudorevoliucijos šūkiais kursto populizmų, religinių fundamentalizmų ir autoritarizmų židinius, nuo kurių žemynas gali suliepsnoti. Europa staigiai suka dešinėn.

Giedroycas be paliovos didino vis naujų skaitytojų kartų atsparumą tiems uždegiminiams procesams. XX amžiuje jis savo kailiu patyrė, kad toliau sukant dešinėn laukia tik panieka ir kraujas.

Ją (Europą) sprogdina nauja nacionalizmų banga – toji šmėkla, kuri po XX amžiaus katastrofų buvo laikoma už trumpos grandinės, o dabar nutrūko. Ji jau uodžia šnervėmis kraujo kvapą: štai pasaulio pabėgėliai stovi prie vartų ir žmonių bendrijos vardu nori gauti iš mūsų truputį saugios erdvės… Štai kovingojo islamo šmėkla nori sunaikinti krikščioniškąją Europą… Štai Europos Sąjunga klastingai išplauna tautų esenciją… Ir taip toliau…

Ištrauka iš knygos „Jerzy Giedroyc“

Šiandien jis neabejotinai pakartotų „Kulturos“ mintį, kad Lietuvos ir Lenkijos ateitis priklauso nuo to, kur link eina Europa; kad mūsų regionas yra neatskiriama jos dalis; kad jos likimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų pilietinių pozicijų ir moralinių nuostatų.

Būtent dabar įsiklausykime į esminę Jerzy Giedroyco mums perduodamą žinią.

* * *
Ant Jerzy Giedroyco kabineto Mezon Lafite (Paryžiaus priemiestis, kur Jerzy Giedroycas leido mėnraštį „Kultura“ (lenkų k.), veikė jo vadovaujamas Literatūros institutas (čia ir toliau tekste, jeigu nepažymėta kitaip, – Vertėjo pastabos) durų staktos kabo keraminė plokštelė, kurią italų amatininkas padarė redaktoriaus užsakymu, o ją atvežė Gustawas Herlingas-Grudzińskis (lenkų rašytojas, eseistas, literatūros kritikas). Užrašas skelbia: Cave hominem – saugokis žmonių.

Pro tas duris perėjo armija žmonių.

Paprastai priiminėdavo juos popietės valandomis. Kalbėdavo tyliai, trumpomis frazėmis, ir baigdavo:
Ar jūs to neparašytumėt? – Santūrus ir atimantis drąsą.

Lankytojai išsinešdavo iš čia savo ketvirtį valandos su redaktoriumi – šykštų bendravimą, kaip paveikslo palietimą žvilgsniu. Kartą ar ištisus dešimtmečius.

Apie jį sakoma: emocijų šaldytuvas, užšalę namai. Bet tuoj daroma išlyga, kad tai netiesa.

Jo požiūris į žmones instrumentalizuotas. Bet tai tik išorė, priduriama. Žmogus su šarvais. O cave hominem yra tik stilizacija.

Jam skirtą 2005 m. vykusią konferenciją apibendrino jo brolis Henrykas:
– Turėjo būti kalbama apie Giedroycą kaip žmogų, o nuolat lendame į politiką. Tad kur tas žmogus?

Vizijų kūrėjas, Kelrodis, Patriotas, Mąstytojas, Valstybės veikėjas, Moralinis autoritetas, Didis lenkas, Europietis. Tokiais žodžiais atsisveikinta su juo nekrologuose 2000 m. rugsėjį. Pagerbtas septynių universitetų daktaratais, „Baltojo erelio“ ordinu (nepriėmė), Lietuvos garbės pilietybe bei šios šalies aukščiausiuoju valstybiniu apdovanojimu.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, peržiūrinėdamas lenkų spaudą – kaip visada Mezon Lafito namų žiemos sode – aptikdavo pompastiškų titulų. Nepriekaištingas autoritetas, redaktorius iš didžiosios „R“, Ištvermės žvaigždė, Nepakeičiamas. O ant ovalaus raižyto stalo tarp rytinės korespondencijos voliojosi kraštutinių dešiniųjų anoniminiai rašiniai, šlykštūs taip pat, kaip kažkada rašyti saugumiečio ranka. Žydas, masonas, agentas, pederastas ir taip toliau.

Kai 1994 m. išėjo jo autobiografija, Czesławas Miłoszas pažymėjo: „Tarsi paminklas būtų prabilęs…“

Gyveno ilgai ir žmonių, kurie regėjo jį kaip bronzinį paminklą, akyse virto istorijos dalimi.

Likus mėnesiui iki mirties, rugpjūčio 11 dieną, jis – devyniasdešimt ketverių – atsakinėjo į internautų klausimus (diktavo prie kompiuterio sėdėjusiam jaunuoliui). Sakė, kad mėgsta viskį, nedideliais kiekiais. Nikotino žala, anot jo, yra demonizuojama. Maitinasi nesveikai, teikia pirmenybę sunkiai lietuviškai-rusiškai virtuvei, dievina koldūnus.

Kažkas paprašo, kad apibūdintų save vienu sakiniu.

Užsispyrimas ir apokaliptinės nuostatos; katastrofos jį mobilizuoja.

Laiko save kataliku; Bažnyčios politinė veikla kenkia valstybės interesams. Radijas „Maryja“ palaiko primityviausio lygio lenkų katalikybę.

Jis yra prieš homoseksualias santuokas.

– O kaip jums sekėsi su moterimis?
Jis visada vertino bendradarbiavimą su moterimis.
– Bet ar buvote kada įsimylėjęs? Ar jūs pasirengęs dėl meilės viską paaukoti?
– Aš esu politinis gyvūnas ir neįsivaizduoju, kad galėčiau atsisakyti tos veiklos dėl jausmų. Laikau teisinga vieną taisyklę, kurios laikosi katalikų Bažnyčia – tai celibatas. Jeigu tektų pradėti gyvenimą iš naujo, jis nedaug skirtųsi nuo to, kokį gyvenau.

Internautė pabaigai:
– Maniau, kad esate senas skrabalas, toks truputį nukvakęs. O čia visiškai šviesus protas. Jūs man imponuojate.
Jis buvo dėkingas už tą pokalbį. Prisipažino, kad jaučiasi vis vienišesnis, nes žmonės, kuriuos pažinojo, iškeliavo anapilin. Padiktavo:
– Nežinau, kada įvyks kitas susitikimas, bet mirti nesiruošiu.

* * *

Kai 1952 m. lapkritį Giedroycas išspausdino „Kulturoje“ klieriko iš PAR Józefo Majewskio laišką lietuvių teisės į Vilnių ir ukrainiečių – į Lvovą tema, jis suvokė, kad paliečia tabu. Praėjus septyneriems metams po karo, nei emigracija, nei lenkai šalyje nebuvo pasirengę diskutuoti apie rytinę sieną.

Lenkijos socialistų partijos veikėjas Zygmuntas Zaremba įspėjo Giedroycą:
– Nacionalistai nušluos jus nuo žemės paviršiaus.
Giedroycas, ramiai rūkydamas cigaretę, atsakė:
– Man atrodo, kad jūs neteisus.

Jis neabejojo, kad šioje problemoje „Kultura“ privalo atlikti mielių funkciją. Sąsiuvinį su Majewskio laišku po daugelio metų jis pripažino istoriniu.

Majewskis reagavo į Amerikos lenkų bendruomenės suvažiavimo rezoliuciją, kurioje buvo reikalaujama Lenkijai – be vakarinių žemių – Vilniaus, Lvovo bei Rytprūsių su Karaliaučiumi. Laikas pažvelgti į tikrovę ne per XIX a. stiklus, rašė klierikas. Dabartinės sienos Lenkijai yra naudingiausios. „Tegu lietuviai, kurie išgyvena blogesnį nei mes likimą, džiaugiasi savo Vilniumi, o Lvove tegu plazda mėlynai geltona vėliava.“

Tas vaizdas šokiravo tremtinius iš rytų, kurie tebegyveno svajonėmis apie grįžimą.
Išvadino autorių išdaviku ir pareikalavo „Kulturos“ pasiaiškinti.

Kolektyvas atsakė: Ukraina ir Baltarusija turi teisę dalyvauti būsimoje europinėje federacinėje sąjungoje. Nepriklausomos Ukrainos atsiradimas Lenkijai labai reikšmingas. „Prieškarinės padėties“ atkūrimas rytinėse žemėse neįmanomas ir nepageidaujamas. Užuot konservavus lenkų ir ukrainiečių konfliktą, reikia sukurti naujus santykius.

Tai buvo revoliucija. Sutikti su Vilniaus, Lvovo, Gardino praradimu ir sakyti tai žmonėms, kurie kaip relikvijas saugo paribių dvarelių nuotraukas? Kurie dainuoja jedna bomba atomowa i wrócimy znów do Lwowa   (viena atominė bomba ir vėl grįšime į Lvovą (lenk.)? Kurie „Dziennik Polski“ pradeda skaityti nuo kronikos „Sovietų užgrobtose lenkų žemėse“? Liepti jiems matyti tas žemes kaip prarastas, bet bendras, tarnaujančias kitoms tautoms? Siūlyti peržiūrėti lenkų ir ukrainiečių santykius, kuriuos vos palietus sunkiasi kraujas? Sieti Ukrainos nepriklausomybės idėją su Lenkijos interesais? Pripažinti rytinių kaimynų istorinį subjektyvumą? Juk Londonas ukrainiečiams net nepripažįsta teisės vadintis tauta. Už Bugo mato tik sovietinę Rusiją. Išlaiko priešiškumą ir panieką Rytams.

Ligi tol niekas, jokios šalies joks politikas nežiūrėjo į Rytų Europos tautas taip, kaip „Kultura“ – neignoruodami. Niekas nenumatė jų emancipacijų. Vakarų pasaulio žvilgsniai krypo Maskvos link virš tų tautų galvų. Prieš dvejus metus, kalbant Kultūros laisvės kongreso Berlyne atidaryme, Czapskiui teko priminti apie nepakviestus ukrainiečius ir baltarusius bei rumunus ir vengrus. Ir akcentuoti, kad negalima tikėti pusės Europos raida, jeigu kita jos pusė smaugiama.

Dabar griausmai talžė „Kulturą“. Ji parduoda Lenkiją, taiko į mūsų gyvybingiausius interesus bei užgauna visuomenės jausmus. Drasko „kraujuojančias istorijos žaizdas“.

Vieną dieną „Kulturos“ atsisakė keturiasdešimt prenumeratorių. Bet atsirado naujų, taip pat ukrainiečių.

Prieš „Kulturą“ buvo beveik visi (atėjo vos keli laiškai, rėmę leidinio liniją). Bet diskusija jau vyko. Vertė Giedroycą ir Mieroszewskį (daugiametis J.Giedroyco leistos „Kulturos“ publicistas) nuolat šlifuoti poziciją. Taip radosi naujos Rytų politikos, kurią Londonietis vėliau pavadino „ULB koncepcija“ ( ULB – Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos), pagrindas.

Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos erdvė determinuoja lenkų ir rusų santykių formą, numatė Mieroszewskio projektas. Lenkų ir rusų valstybių interesai reikalauja, kad pripažintume visišką tų šalių teisę į savarankiškumą. Mūsų politika ULB erdvės atžvilgiu, mūsų tarpusavio santarvė ir vieningas frontas yra rusų imperializmo likvidavimo ir regiono saugumo sąlyga. Turime įveikti antirusiškas nuostatas – ir čia nėra prieštaravimų tarp prorusiškos ir antisovietinės pozicijos. Bankrutavusią jogailišką idėją ir federacines koncepcijas privalome pakeisti kultūriniu ir politiniu Lenkijos spinduliavimu regione. Lenkija gali būti tos Europos dalies jungtimi.

ULB programa buvo glaudžiai susieta su Vakarų politika – sienos Oderiu ir Neise neliečiamumo principu bei gerų santykių su Vokietija kūrimu.

– Dar viena „Kulturos“ skaisčiaširdžių utopija, – atsakė Londonas.

* * *
Giedroycas jautėsi pralaimėjęs. Į žavėjimosi jo pasiekimais reiškimus reaguodavo gūžteldamas pečiais:
– Nieko nepasiekiau.

Nuo jo mirties momento ginčijamasi: jis laimėjo ar pralaimėjo?

– Laikiau visiškai natūraliu dalyku tai, – sakė konferencijoje Krzysztofas Czyżewskis (publicistas ir rašytojas, Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų bendradarbiavimo centro bei Krasnagrūdoje veikiančio Tarptautinio dialogo centro vadovas), – kad po 1989 m. tarp lenkų ir ukrainiečių, baltarusių, lietuvių nekilo konfliktų.

Dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje dalyvavau dviejuose Giedroyco globojamose išvykose – į Sarajevą, Mostarą ir Belgradą, tuoj po jų karo. Kalbėjomės su intelektualais apie tai, kas ten atsitiko. Ir tada suvokiau, kad ir mūsų kieme galėjo kilti karas. „Kultura“ sprogdino tą Centrinėje ir Rytų Europoje sukauptą nacionalizmų ir skaudžių prisiminimų kompleksą, griovė per daugybę metų įtvirtintus vaizdinius ir mentalitetą. Po 1989 m. irgi maniau, kad turime daug laiko. Šiandien manau, kad tas laikas dramatiškai susitraukia ir daug geriau suprantu kartėlį senojo Giedroyco, kuris manė, kad jo pagrindinė mintis liko nesuvokta. Nutarėme, kad ULB reikalas jau sutvarkytas: susitiko prezidentai, pasirašytos sutartys… Giedroycui reikalas tik prasidėjo. Jis suvokė, kad jeigu nespėsime sukurti demokratinės kultūros audinio, nebūsime pasirengę naujai nacionalizmų bangai.

Charakteringa tai, kaip Lenkijoje buvo priimti Danieliaus Beauvois kūriniai tautinių santykių lenkų, lietuvių ir rusų paribyje tema. Istorikas, – kaip rašo jis pats, – griauna raminantį ir patogų bekonfliktinio bendro gyvenimo tose žemėse mitą. Į daugiakultūrės harmonijos „gražų vaizdelį“ įrašo kolonizacinės prievartos scenas. Į pasakėčią apie lenkiškos tolerancijos idilę įpina kitokį pasakojimą – apie lenkų civilizacijos pranašumo pojūtį, nacionalizmo ir fanatizmo pasireiškimus. Desekralizuoja paribius. Ir – lyg to būtų maža – siūlo lenkams atsisakyti žodžio „paribiai“, nes jis yra druska akyse kaimynų, kurie kitaip nei lenkai jautė lenkų buvimą tose žemėse. Giedroycas pasigavo tą mintį.

Kai kurie prancūzų tyrinėtojo knygų ir straipsnių skaitytojai lenkai reagavo pasipiktinimu (juodina Lenkiją), internete – įžeidinėjimais (žydų masonų sąmokslas). O viena lenkė iš Orleano prieš kelerius metus atsiuntė raštą Paryžiaus lenkų bibliotekai, kuriame trijuose puslapiuose demaskavo „istorinių tiesų apie Lenkijos politiką rusėnų ir kazokų, dabar vadinamų ukrainiečiais, iškraipymus… kur ypač pasižymi ponas Danielius Beauvois“.

Istorikas sako:
– Giedroycas ir Mieroszewskis parodė kelią. Ar tas priešiškas požiūris į faktus, kuriuos atskleisdavau archyvuose ir atspindėjau knygose, rodo „Kulturos“ pralaimėjimą? Jeigu lenkai, kurie važiavo į Ukrainą paremti oranžinės revoliucijos, net ir nesuvokė Giedroyco minčių, jie juk yra tos minties sūnūs. Bet antra vertus – ar jie patys nesąmoningai nebuvo paveikti tam tikrų sentimentų?

Giedroycas, kol buvo gyvas, buvo nesuprastas, ir po mirties yra nesuprantamas. Prisidengiant tuo, kad „mes visi esame iš jo“, vyksta aiški deformacija ir jo koncepcijų savinimasis. 2006 m. atsisakiau dalyvauti Jablonėje vykusioje sesijoje, kurios tema buvo: „Kokios istorijos reikia IV Lenkijos Respublikai?“ Dalyvių sąraše pastebėjau pavardes istorikų, kurie negali teisingai perteikti Giedroyco idėjų. Ar vėl norime vairuoti istoriją? Ne mes turime spręsti, kas gera ir bloga buvo istorijoje, ji gali būti dingstis apmąstymams, pilietinių pozicijų formavimui. Net keista, kad šalyje, kuri išeina iš tokio sunkaus laikotarpio, vėl atsirado norinčių primesti „vienintelę teisingą viziją“. Aš vis dėlto tikiu, kad Giedroyco mintis triumfuos, už ją reikia ir toliau kovoti.

– Giedroyco koncepcija yra koncepcija augimui, – sako Bohdanas Osadczukas (ukrainiečių kilmės publicistas, „Kulturos“ bendradarbis), – ilgalaikė, skirta daugeliui kartų. Jis padėjo pagrindą kitokiam, universalesniam mąstymui, kuris tiktų ir lenkams, ir ukrainiečiams, ir rusams, jeigu Rusija taptų demokratine… Tas mąstymas daug kur jau funkcionuoja. Aš buvau Maidane oranžinės revoliucijos metu. Lenkai, kurie ten atvažiavo, vadovavosi nauja – bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos dvasia, atitinkančia Giedroyco koncepciją. Suprantama, Lenkijoje koncepcijos konkuruos, kodėl turi būti tik viena, Giedroyco? Aš tik nenorėčiau, kad taptų privaloma lenkų izoliacijos, užsidarymo katalikiškoje patriotinėje Obžydluvkoje (išgalvotas vietovardis, sudarytas žodžio obrzydliwy, kuris lenkų kalba reiškia bjaurus, šlykštus, pagrindu.) koncepcija.

Stefanas Melleris (buvęs Lenkijos ambasadorius Prancūzijoje) pastebi:
– Prieš dvidešimt metų niekas net nebūtų pagalvojęs, kad Ukraina taps tokiu lenkams svarbiu mąstymo apie pasaulį ir apie mus pačius veiksniu. Tai didis Giedroyco triumfas. O juk viskas, ką sakė Ukrainos kontekste, jis kalbėjo tada, kai ji buvo brolžudiško karo tarp lenkų ir ukrainiečių simboliu. Ir mes, ir jie drauge atlikome mūsų tautų istorijų bei tarpusavio santykių reviziją. Tam reikėjo keisti mąstymą. Tad nežinau, ar yra pagrindo skelbti pesimizmą dėl Giedroyco minties buvimo lenkų sąmonėje.

Absoliučių pergalių nebūna. Tad perspėjama, kad Giedroyco neskelbtume pranašu. Jis neatsako į visus dabarties klausimus. Jo pagrindinė mintis nėra nei dogma, nei nelankstus matematikos uždavinys. Nes pasaulis yra kintantis.