Naujai žvelgdamas į vidurinius amžius, autorius pristato epochos palikimą, ant kurio pamatų iškilo Vakarai. Viduramžius sukūrusios galingos jėgos pažįstamos ir šiuolaikiniam žmogui: vyko klimato kaita, užkrečiamųjų ligų pandemijos, masinė migracija ir technologijų revoliucija. Anuomet gimė didžiosios Europos tautos, buvo kodifikuotos pagrindinės Vakarų teisės ir valdymo sistemos, Krikščionių Bažnyčia tapo galinga institucija ir vakariečių viešosios moralės sergėtoja, o menas, architektūra, filosofiniai tyrinėjimai ir moksliniai išradimai patyrė esminių pokyčių. Kiekviename šios istorijos etape klestėjo Vakarų valstybės, sugebėjusios pritraukti arba pagrobti vertingiausius pasaulio išteklius, idėjas ir talentingiausius žmones.
Vakarai, gimę ant imperijos ir žlugusios civilizacijos griuvėsių, įveikė krizes ir tapo dominuojančia jėga iš pradžių regione, o paskui ir visoje Žemėje. Per tūkstantmetį neatpažįstamai pasikeitė visos žmonių gyvenimo ir veiklos sferos. Mūsų laikmetis taip pat pasiekė lemiamą kryžkelę, todėl dabar dar svarbiau suvokti, kokias pamokas paliko praeitis.
Kitos abejingų nepaliekančios Dano Joneso knygos: „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“ ir drauge su Marina Amaral parengta „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Ieškantieji greta mūsų slypinčių ženklų, išpranašavusių Vakarų Romos imperijos žlugimą, atkreipė dėmesį į gausybę neįtikėtinų sutapimų. Štai Antiochijoje šunys kaukė vilkų balsais, naktiniai paukščiai gąsdino šiurpulingais klyksmais, o žmonės pusbalsiu murmėjo, kad imperatorių reikia gyvą sudeginti.
Trakijoje negyvėlis gulėjo pakelėje, sekdamas praeivius bauginančiu žvilgsniu – sakytum, gyvas. Staiga, po poros dienų, kūnas netikėtai dingo. O pačioje Romoje piliečiai atkakliai vaikščiojo į teatrą. Jie nepaisė to, kokia siaubinga bei klaikiai nuodėminga ši pramoga ir, anot vieno krikščionių rašytojo, patys užsitraukė Visagalio rūstybę. Visose istorijos epochose netrūko prietaringų žmonių, o aiškinti pranašiškus ženklus žinant, kuo viskas baigėsi, puikiai geba daugelis iš mūsų. Ne išimtis buvo ir istorikas Amianas Marcelinas, gyvenęs IV a. Baigiantis šiam šimtmečiui, jis atsisuko į praeitį, mąstydamas apie savo laikmetį, kuriame „per amžius geroves ir bėdas“ lemiantis fortūnos (arba sėkmės) ratas sukosi greitai.
Apie 370 m. prasidėjus mirtinai Romos ligai, šiai monarchijai, respublikai ir imperijai buvo daugiau nei tūkstantis metų. Vis dėlto prabėgs dar kiek daugiau nei šimtas metų ir V a. pabaigoje romėnai bus praradę visas provincijas į vakarus nuo Balkanų. Pačioje valstybės širdyje ėmė griūti valdžios institucijos, byrėti mokesčių sistemos ir trūkinėti prekybos tinklai. Po truputį mažėjo didingų vilų, ėmė stigti pigių importuotų prekių, neliko karšto vandens – nyko šalies aukštuomenės kultūrai būdingi požymiai.
Amžinąjį miestą keletą kartų užėmė ir apiplėšė. Vakarų Romos imperijos karūną vienas po kito dėvėjo bukagalviai, uzurpatoriai, tironai ir vaikai, kol jos apskritai neliko. Svarbiausias galingos supervalstybės teritorijas išsidalino tautos, kurias anksčiau, Romos klestėjimo metais, išdidūs piliečiai niekino, laikydami jas laukinėmis ir nevertomis žmogaus vardo.
Jose šeimininkavo barbarai. Šiuo vienu užgauliu žodžiu vadinta gausybė žmonių – tiek sėslumo nepripažįstančios klajoklių gentys, neseniai atkeliavusios į Vakarus ir neišmanančios romėnų papročių arba nekreipiančios dėmesio į juos, tiek ilgamečiai artimesni ir tolimesni kaimynai, kurių kasdienybė buvo ganėtinai romanizuota, tačiau kurie negalėjo mėgautis pilietybės teikiamais pranašumais.
Barbarų įsigalėjimas buvo sudėtingas procesas. Jį lėmė dideliais ir mažais atstumais migruojantys žmonės, politinių bei kultūros sistemų konfliktai ir galutinai suirusios Imperijos institucijos. Roma išliks rytuose kaip Bizantija – išvengusi blogiausio, pakitusi ir prabilusi graikiškai. Ši Imperijos dalis klestėjo toliau, o Vakaruose romėnų likimas atsidūrė atvykėlių rankose. Išaušo barbarų amžius.
„Nėra didesnį šiurpą keliančių karių“
Galima teigti, kad 370 m. Volgos pakrantėje žlugo antikos pasaulis ir gimė viduriniai amžiai. Tais metais paupyje pasirodė tauta, kuriai priklausančios gentys bendrai vadinamos hunais. Įveikę tūkstančius kilometrų, jie atkeliavo iš ganyklų (arba stepės), esančių į šiaurę nuo Kinijos. Apie hunų kilmę niekada neturėsime patikimų žinių, bet visada prisiminsime, kokį gilų pėdsaką jie paliko Vakarų istorijoje. Jei apie pirmuosius atvykusius šios genčių grupės atstovus galvotume šiuolaikinėmis sąvokomis, geriausiai juos apibūdintų terminas „ekologiniai migrantai“, o gal net „pabėgėliai“. Vienintelis skirtumas – IV a. hunai ne užuojautos ieškojo Vakaruose. Tai buvo raiteliai, apsiginklavę sudėtiniais lenktais lankais, kurie buvo neįprastai dideli ir galingi. Nusitaikius jais buvo galima šaudyti išskirtiniu 150 metrų atstumu, o strėlės šarvus pramušdavo nuskriejusios iki 100 metrų. Tokio ginklo negalėjo pagaminti jokių kitų tuometinių klajoklių genčių meistrai. Negana to, hunai buvo puikūs raitieji lankininkai, šiuo gebėjimu užsitarnavę žiaurių skerdikų vardą. Jie niekada nepraleisdavo progos priminti, kodėl nusipelnė tokios reputacijos. Hunų civilizacija apibūdinama kaip nomadų. Gentims vadovavo karių kasta, galinti naudotis didžiulį pranašumą suteikiančia karine technologija. Nesuskaičiuojamas jų kartas užgrūdino negailestingas gyvenimas Eurazijos stepėje, todėl migracija hunams buvo vienintelė žinoma gyvensena, o smurtas – kasdien naudojamas būdas išgyventi. Ši gentis sukels milžinišką žemės drebėjimą romėnų pasaulyje.
Vieni istorikai hunus tapatina, o kiti sieja su klajokliais, kurie III a. iki Kr. gyveno Azijos stepėse. Ši genčių grupė sukūrė nomadų imperiją ir ją valdė. Činų ir Hanų dinastijos kovojo su šiais klajokliais, kurie Kinijos rašytiniuose šaltiniuose vadinami šiongnu (hsiungnu – kaukiantys vergai). Pavadinimas prigijo ir transliteruojant perrašinėtas kaip hsiun arba hun. Nors II a. po Kr. Šiongnu imperija žlugo, daug ją sudariusių genčių išliko. Išsibarsčiusių šiongnu palikuonys lygiai taip pat vadinti ir praėjus dviem šimtams metų. Vartoti šie žodžiai: hsiungnu, hsiun ir hun. Deja, tuometiniuose šaltiniuose yra didelių spragų, todėl tik miglotai žinoma, kas, kada ir kur juos taikė. Tačiau visur, kur minima bet kuri šių genčių pavadinimo forma, galima justi siaubo prieskonį, sumišusį su baime ir neapykanta. Visi šie jausmai būdingi sėslioms civilizacijoms, kurios susidūrė su atkeliavusiais klajokliais.
IV a. pabaigoje hunai neturėjo imperijos, bet tebebuvo politinė jėga. Rašydami apie juos savo plunksnas aštrino ne tik kinų metraštininkai. Apie 313 m. pirklys iš Vidurinės Azijos Nanaivandė aprašė padarinius, už kuriuos atsakingi hunai. Anot jo, sukrečianti žala buvo padaryta Šiaurės Kinijos miestams, įskaitant Luojangą, kur imperatoriaus „rūmai buvo sudeginti, o miestas sugriautas“. Praėjus maždaug 30 metų, kai link Europos patraukė naujų ganyklų ieškančios hunų gentys, rašytojai Va¬karuose taip pat negailėjo rašalo išsamiai pasakodami apie jų piktadarybes. Amianas Marcelinas hunus pavadino „visiškai neįprastais laukiniais“. Be abejo, jie išsiskyrė išvaizda. Dažnai vaikų galvos buvo sutvirtinamos taip, kad augtų pailgos ir įgautų kūgio formą. Žemi, drūti, plaukuoti, nedailūs ir pripratę gyventi balne bei palapinėje, rašė Amianas Marcelinas, pažymėdamas, kad hunai „nepaklūsta nė vienam monarchui, o visas kelyje pasitaikančias kliūtis įveikia paklusdami spontaniškiems genčių vadų nurodymams“.
Ilgai istorikai laužė galvas ieškodami priežasčių, kurios IV a. paskatino hunus palikti gimtuosius kraštus. Deja, dauguma to metų klajoklių genčių neturėjo rašto ir hunai nebuvo išimtis – jie nepaliko savo istorijos metraščio. Hunai niekada neprabils savo tuometine kalba, o mes niekada neišklausysime kitos pusės. Tenka apsiriboti informacija, kurią mums perdavė tie, kurie jų nekentė. Tokie rašytojo gyslelę turintys rašytojai kaip Amianas Marcelinas hunus vadino dievų atsiųsta bausme. Anot jo, šios tautos atvykimas į Vakarus buvo „Marso rūstybės“ apraiška. Amianas Marcelinas pernelyg nesigilino į tai, kokie žmogiški veiksniai lėmė hunų iškilimą, ar jie turėjo kitų pasirinkimų. Romėnų istorikas tiesiog pažymėjo, kad hunus „užvaldęs laukinis troškimas plėšti kitų turtą“. Nei jis, nei kiti to laikmečio mokslininkai nesusimąstė ir nesiekė išsiaiškinti, kodėl 370 m. ta gentis pasiekė Volgą, kas galėjo ją paskatinti taip pasielgti. Buvo taip, kaip buvo – hunai atkeliavo.
Vis dėlto yra vienas šaltinis, kuriuo galime remtis spėdami, kas gi išvarė juos iš gimtosios Azijos stepės į Vakarus. Žinių gausime ne iš metraštininko ar Didžiuoju šilko keliu vykstančio pirklio, jų mums suteiks Prževalskio kadagys (lot. Juniperus przewalskii) – grublėtas, dygliuotas Kinijos kalnų medis. Jis – tvirtas, dažniausiai aptinkamas kalnuose, auga lėtai, bet nuolat, kol pasiekia apie 20 metrų aukštį. Atskiri šios rūšies medžiai neretai sulaukia daugiau nei tūkstančio metų, savo kamieno rievėse išsaugodami vertingą informaciją apie pasaulio istoriją. Mus domina tai, ką Prževalskio kadagys pasakoja apie kritulius, kurie laistė žemę Rytuose IV a., tiksliau – apie jų kiekį.
Taigi pažvelgę į Prževalskio kadagio rievių pavyzdžius, paimtus iš Kinijos Činghajaus provincijoje esančiame Tibeto kalnyne augančių medžių, galime padaryti šias tikėtinas išvadas: 350–370 m. Rytų Azija visiškai išdžiūvo, sausra buvo didžiausia per praėjusius du tūkstančius metų. Atrodė, tarsi kažkas būtų užvėręs dangaus šliuzus. Geriau suprasti, kokios tuomet buvo sąlygos Šiaurės Kinijoje, galime prisiminę XX a. ketvirtojo dešimtmečio didžiąsias dulkių audras (angl. Dust Bowl) JAV, taip pat Kinijoje XIX a. aštuntajame dešimtmetyje kilusią sausrą, per kurią iš bado mirė 9–13 milijonų žmonių. Pastarąją katastrofą aprašė misionierius Timotis Ričardsas. Jo pasakojimas apie liaudies patirtas kančias stingdo kraują gyslose: „Žmonės griovė savo namus, vyrai parduodavo žmonas ir dukras, visi maitinosi šaknimis, maita, moliu ir lapais... Jei to būtų negana užuojautai sukelti, neįmanoma neatjausti pakelėse gulinčių bejėgių vyrų ir moterų, kuriems mirus jų kūnus drasko alkani šunys ir šarkos, o žinios <...> apie verdamus ir valgomus vaikus taip gąsdina, kad vien mintys apie tai kelia šiurpą.“ Tikėtina, kad IV a. hunus ištiko panašaus masto katastrofa. Neliko nei stepių, nei miškastepių, nes viską pasiglemžė negailestingos, griaužiančios dulkės. Mėsa, gėrimai ir drabužiai – visa tai hunai gavo iš savo gyvulių, kuriuos naudojo ir kaip transporto priemonę. Nelikus ganyklų, neliko vilties išgyventi. Liko tik akivaizdus pasirinkimas – mirti arba kraustytis. Jie apsisprendė kraustytis.
370 m. įvairios hunų gentys pradėjo keltis per Volgos upę, įtekančią į Kaspijos jūrą dabartinės Rusijos ir Kazachstano pasienyje. Nepanašu, kad šis įvykis kėlė tiesioginę grėsmę Romai. 49 m. iki Kr. Gajus Julijus Cezaris peržengė Rubikoną, kuris yra maždaug už 350 kilometrų nuo Amžinojo miesto. Galime palyginti, kad Volgą nuo centrinės Apeninų pusiasalio dalies skiria apytiksliai dešimt kartų didesnis atstumas, o nuo Rytų Romos imperijos sostinės Konstantinopolio – daugiau nei 2 tūkstančiai kilometrų. Prabėgs keliasdešimt metų, kol atvykėliai pasieks romėnų pasaulį ir jame įsi¬tvirtins kaip didžiausią galią turinti gentis. Vis dėlto IV a. aštuntajame dešimtmetyje problemų kėlė ne hunai, o kitos tautos, kurias jie išvarė iš anksčiau gyvenamų vietų.
Persikėlę per Volgą, apytikriai dabartinės Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos teritorijoje, hunai pirmą kartą susidūrė su vietiniais gyventojais – iš pradžių su alanais, kurių kalba priskiriama iranėnų kalbų grupei, o paskui su germanais, kurių gentys dažnai vadinamos gotais. Nėra patikimų žinių, kaip susiklostė pirmieji atvykėlių susitikimai su šiomis tautomis, bet bendrą vaizdą galima susidaryti iš graikų rašytojo Zosimo veikalų. Nugalėję alanus, rašė jis, hunai „su žmonomis, vaikais, arkliais ir vežimais“ įsiveržė į gotų žemes. Zosimui susidarė įspūdis, kad tai buvo tokie primityvūs ir necivilizuoti padarai, kad jie net nemokėjo vaikščioti kaip žmonės. Kita vertus, hunų būriai, „judėdami ratais, laiku puldami ir atsitraukdami, nuo arklių nugarų laidydami strėles, pražudė daugybę“ gotų, priversdami juos palikti gimtuosius namus ir traukti link Romos imperijos, o ją pasiekus „maldauti imperatoriaus audiencijos“. Apibendrinant, ekstremalus gamtos reiškinys Rytų ir Vidurinėje Azijoje netiesiogiai sukėlė klimato migracijos krizę Rytų Europoje. Sausra privertė kraustytis hunus, o hunai – gotus. Todėl 376 m. prie Dunojaus, vienos iš didžiųjų Imperijos pasienio upių, atskubėjo daugybė įbaugintų ir persekiojamų germanų genčių. Spėliojama, kad pabėgėlių iš viso buvo 90–100 tūkstančių, bet nustatyti tikslaus skaičiaus neįmanoma. Kai kurie buvo ginkluoti, dauguma – apimti nevilties, bet visi ieškojo prieglobsčio Romos imperijoje. Gal tai nebuvo rojus žemėje, bet ten nebuvo hunų, padėtis buvo stabili, o kilus krizei ginkluotosios pajėgos gynė piliečius ir pavaldinius.
Ir šiandien, ir 376 m. humanitarinės krizės – didelis galvos skausmas. Tuomet jis kilo Rytų Romos monarchui Valentui (valdė 364–378 m.), kuriam teko spręsti gotų antplūdžio problemą. Iš pradžių reikėjo nuspręsti, ar įsileisti juos į Imperiją, kokiomis sąlygomis leisti jiems atvykti ir kur apgyvendinti. Valentą į sostą Konstantinopolyje pasodino jo velionis brolis ir buvęs bendravaldis (Romos imperijos vakarinės dalies imperatorius, vert. past.) Valentinianas I. Didžiąją savo valdymo dalį Rytų Romos imperatorius bandė turimais ribotais ištekliais išspręsti nesibaigiančias karines problemas. Nervingumu ir baikštumu pasižyminčiam Valentui teko nuolat malšinti sukilimus valstybės viduje, kariauti su Sasanidų valdoma Persija Armėnijos pasienyje ir kitose vietovėse. Ligi šiolei būtent persai kėlė didžiausią grėsmę Romos saugumui rytuose, o abiejų imperijų varžymasis buvo svarbiausias klausimas Artimųjų Rytų politikoje. Vis dėlto Rytų Romos monarchas negalėjo nepaisyti, kad iš barbarų žemių prie valstybės sienų atvyko didžiulė neturtingų prašaliečių minia. Valentui teko spręsti tiek praktinę, tiek moralinę dilemą. Gal tegu grįžta, iš kur atėję? Greičiausiai tokiu atveju juos išžudytų arba vergais paverstų hunai. Ar vertėtų įsileisti tuos purvinus gotus? Leidus atvykėliams persikelti per Dunojų, kiltų didelių sunkumų: išsaugoti viešąją tvarką nebūtų paprastas uždavinys, siekiant užtikrinti reguliarų maisto tiekimą, kartu reikėtų užkirsti kelią ligų plitimui. Kita vertus, per visą savo istoriją Roma naudojosi į neviltį puolusiais migrantais kaip pigios darbo jėgos šaltiniu, o Imperijos armijai visada trūko karių. Jei Valentas įsileistų gotus į šalį, būtų galima vyrus paimti į kariuomenę, panaudojant juos karuose su Persija, ir apmokestinti kitus atvykėlius. Kebli padėtis, bet teikianti vilčių.
376 m. gotų pasiuntiniai atvyko į Antiochiją, kur tuo metu buvo imperatorius, ir oficialiai paprašė įsileisti jų gentainius. Valentas kurį laiką pagalvojo ir pareiškė, kad leistų daliai atvykėlių persikelti per Dunojų bei sutiktų, jog jie kartu su šeimomis apsigyventų Trakijoje (dabartinėje Bulgarijos ir Rytų Graikijos teritorijoje), jei Imperijos armijai bus atsiųsta rekrūtų. Paskui imperatorius davė įsakymą sieną saugančioms pajėgoms leisti upę kirsti tervingams, vienai iš gotų genčių, bet jų varžovės – greitungų genties – jokiais būdais neįsileisti. Neabejotinai, toks kompromisas (įsileisti ne visus) Valentui atrodė pagrįstas, nes iš šaltinių, įskaitant Amiano Marcelino knygas, matyti, kad imperatorius buvo patenkintas pasiektu rezultatu: „Atrodė, kad visa ši istorija jam kelia džiaugsmą, o ne baimę.“ Valentas tikėjosi naudos iš kilusios tragedijos. Dunojaus pakrantėje romėnų laivynas pradėjo didžiulę pagalbos operaciją, „laivais, plaustais ir kanojomis, išskaptuotomis iš medžio kamieno“, perkeldamas per upę apie 15–20 tūkstančių gotų. Vis dėlto netrukus romėnams apkarto gotų migracijos krizė. Paprasta būti gudriam po laiko ir įrodinėti, kad Valento strategija buvo skaudi klaida, sukėlusi nematyto masto katastrofą. Gali būti, jog tokios krizės nebūtų išsprendęs nei Oktavianas Augustas, nei Konstantinas I Didysis. Aišku tik tai, kad kartą priimtas sprendimas įsileisti į Imperiją didžiulį pabėgėlių būrį tapo precedentu ir pakeisti tokios politikos nebebuvo įmanoma.