Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų. Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.
„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo visa epinė Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki karingos šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.
Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.
Šios žavios, keistos, didingos, nepakenčiamos ir kruvinos šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.
Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.
Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.
Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.
Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. [...] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Penkta:
Putinas puikiai dera žvelgiant į platesnį Rusijos istorijos kontekstą, tačiau veikiausiai kaip tarpinė figūra – nei sovietinė, nei iš tiesų posovietinė. SSRS aiškiai atsiliko nuo Vakarų, nepajėgdama konkuruoti naujose ginklavimosi varžybose, dėl to jos tarptautinė padėtis darėsi vis pažeidžiamesnė. Gorbačiovas mėgino Sovietų Sąjungą modernizuoti, tam būtinai prireikė liberalizacijos, o tai sukėlė neramumus ir galiausiai valstybės žlugimą.
Putinui šis žlugimas atrodė kaip „didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“, – teisybės dėlei, tai nereiškia, kad jis nori atkurti SSRS, – ir tai atspindėjo valdžios silpnumą. Po Jelcino eros, palikusios naująją „didžiąją suirutę“, Putinas įžvelgė didesnį pavojų, kylantį dėl vidaus silpnumo, – galbūt dar pakurstomą priešiškų užsienio jėgų, todėl nepaisant investicijų į kariuomenės dronus, orbitos raketas, taip pat jo avantiūrizmo užsienyje, Putino režimas iš esmės yra konservatyvus. Jis yra Nikolajus I, laikantis frontą nuo netvarkos; patriarchas Nikonas, atkuriantis ankstesniąją ortodoksiją; galbūt daugių daugiausia Petras Didysis, mielai perimantis Vakarų technologijas, kad apginkluotų valstybę ir kontroliuotų elitą, bet ne tam, kad reformos vyktų iš apačios.
Tuo tarpu palimpsestas įgauna vis daugiau vieno ant kito rašomų tekstų sluoksnių. Tebevyrauja Putino kartos žmonės, homosovietikai, sovietmečiu ne tik gimę ir augę, bet ir juos formavusius ankstyvosios karjeros metus pradėję iki 1991-ųjų. Bet iššūkį jiems meta naujosios kartos: vieni jų kaip asmenybės brendo laukiniame XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o kiti nėra suaugusiųjų akimis matę Rusijos, kuriai vadovautų ne Putinas. Kai kurie jų maištauja, įsitraukdami į spaudžiamą, tačiau gyvybingą pilietinę visuomenę, įkvėpimo ir svajonių semdamiesi iš Vakarų. Kiti putinistines ortodoksijas derina su hipsterišku cinizmu, priima naująjį Rusijos pasaulinį tarptautinio blogiuko statusą ir tai pavaizduoja ant berankovių marškinėlių. „Putinas – pats mandagiausias iš žmonių“, – skelbia užrašas ant vienų marškinėlių, rusiškai perfrazuodamas Vakaruose vartojamą „žaliųjų žmogeliukų“ pavadinimą, kuriuo įvardijami Krymą užgrobę komandosai.
„Izoliuosit mus? Prašom!“ – parašyta ant kitų, o šalia pavaizduotas „McDonald‘s“ logotipas, LGBT simbolis ir protesto plakatas, visi perbraukti raudonais iksais.
Bet tuo pat metu viskas darosi tik dar sudėtingiau. Maskvoje netoli olimpinio stadiono pastatyta nauja milžiniška mečetė, nes iš Šiaurės Kaukazo ir Vidurinės Azijos atvyksta musulmonų. Vieni jų yra Rusijos piliečiai, kiti – pastarųjų daugiau – svetimšaliai darbininkai. Kartu su jais atkeliauja įvairių naujovių – pradedant kaukazietiškais restoranais ir baigiant vertikaliu afganišku turgumi – bazaru, užimančiu beveik visą sovietmečiu statyto viešbučio „Sevastopolis“ pastatą. Putino rūpesčiu šalia Kremliaus iškilo milžiniška šventojo Vladimiro – didžiojo kunigaikščio Vladimiro Didžiojo – statula, tačiau Vladimiras juk buvo kijevietis, o Kijevas šiandien yra Kyjivas, Ukraina yra ne šiaip nepriklausoma valstybė, bet vis labiau gręžiasi į Vakarus, ne į Rytus. Taigi ar Vladimiras vis dar yra Rusijos kultūros dalis? Ar iš tiesų jis dabar Ukrainos Volodymyras?
Maskvos oro uostuose yra atskiros pasų patikros eilės Kinijos turistams, atvykstantiems su kelionių paslaugų paketais. Atsiranda vis daugiau užrašų ne tik anglų, bet ir kinų kalba. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose Kinijos pinigų srautas esmingai keičia ištisus miestus bei regionų ekonomiką. Vienas Rusijos mokslininkas yra man taip pasakęs apie savo studentus: „Anglų kalbą jie mokosi vadovaudamiesi širdimi, kinų kalbą – vadovaudamiesi galva.“
Kai kurios įtakos pasireiškia netgi ne fizinėse Rusijos platybėse. Palimpsestas įgauna ir hipertekstų pavidalą – nuorodos kibernetinėje erdvėje sudaro sąlygas laisvam įvairiapusiam informacijos ir kultūrinės įtakos judėjimui. Trys ketvirtadaliai rusų nuolat naudojasi internetu, jie juo naudojasi tiek pat, kiek ir vidutinis amerikietis. Daugelis jų naujienas gauna iš užsienio šaltinių, žiūri užsienietiškus vaizdo įrašus ir – o tai ne mažiau svarbu – formuoja tarptautines internetines bendruomenes. Nuo diskusijų grupių iki žaidimų klanų. Rusai – tai ne tik troliai ir tvarkos drumstėjai, jie aktyviai įsitraukia į naujas virtualias draugijas ir judėjimus.
Ironiška, jog daugeliu atžvilgių „savąją“ Rusiją apibrėždamas kaip priešingybę Europai ir Vakarams, ginčydamas viską – pradedant tarptautine tvarka ir baigiant visuomenės vertybėmis – Putinas, kaip ir daugybė ankstesnių Rusijos vadovų, leidžia išoriniam pasauliui atitinkamai traktuoti jį ir jo šalį. Tačiau tai labai šabloniškas apibūdinimas, tinkamas beveik visiems Rusijos valdovams nuo tada, kai Ivanas Rūstusis įtraukė Rusiją į Šiaurės Europos reikalus ir Anglijos karalienei mergelei Elžbietai I pasiūlė savo kruviną ranką.
Dar ironiškiau atrodo Putino pastangos aktyviai pasitelkti pačius įvairiausius mitus, kuriais pagrįstų Rusijos išskirtinumą, įsivaizdavimą, kad dėl jos istorijos pasaulyje jai tenka ypatingas ir didvyriškas vaidmuo. Tam jis griebiasi visko – pradedant Maskvos, kaip „Trečiosios Romos“, statusu ir baigiant Kulikovu. Tačiau vien Kremliaus vadinamųjų politinių technologų ir paklusnių istorikų pastangos, stengiantis rusus įtikinti, kad jie yra ypatinga tauta, nepriklausanti Europai ir apsupta pragaištingų kultūrinių bei geopolitinių jėgų, rodo, kad jie plaukia prieš srovę.
Galų gale netgi tie rusai, kurie vis dar garbina Putiną ir velkasi marškinėlius su minėtais užrašais, mielai mokosi anglų kalbos, smalsiai žiūri vakarietiškus filmus bei televizijos laidas ir netgi sava kultūrine aplinka stengiasi pritapti prie šios bendros tendencijos. Turėtume neužmiršti, kad tai šalis, kurioje galima vienoje gatvės pusėje išvysti per visą daugiaaukščio namo sieną nutapytą didžiulį paveikslą, šlovinantį kokį nors Rusijos generolą, o kitoje – tokį siurrealizmą esu pats matęs – tokio paties dydžio paveikslą, reklamuojantį ką tik pasirodžiusį kultinį Holivudo filmą; ir ne bet kokį, o „Kapitoną Ameriką“.
Daug nuveikta tam, kad Maskva būtų paversta spalvingu, gyvu ir gražiu miestu, tačiau kaip Sankt Peterburgą projektavo europiečiai, taip ir daugybė šių permainų pasiekta Vakarų architektų pastangomis. Nuo pagrindinę miesto Tverės (Tverskajos) alėją rekonstravusios olandų kompanijos iki amerikiečių DS+R projektavimo biuro, Niujorko nuostabiojo viešojo parko Aukštoji linija (High Line) kūrėjo, kuris visai šalia Raudonosios aikštės suprojektavo didžiulę naują žaliąją erdvę – parką „Zariadije“, vakariečiai Rusijos sostinę atstato kaip Europos didmiestį.
Dėl bendrų istorinių patirčių, didėjančios tarptautinės prekybos, interneto ir kultinių Holivudo filmų, pigių atostogų kelionių paketų į Ispaniją ar Kiprą ir bendro susirūpinimo dėl Kinijos iškilimo Rusija išties yra arčiau Europos nei kada nors anksčiau.
Formaliai Europa baigiasi ties Uralo kalnais, Rusijos viduryje, tačiau mintyse Europa nusidriekia iki pat Vladivostoko, prie Ramiojo vandenyno. Apklausos rodo, kad dauguma rusų pritaria teiginiui, jog „rusai yra europiečiai“, – o labiausiai šiam teiginiui linkę pritarti gyvenantieji toliausiai šalies rytuose, kur „azijietis“ yra ne kažkokia abstrakti sąvoka, o artima tikrovė.
Tai turtingo paveldo ir iki šiol nepanaudoto didžiulio žmogiškojo potencialo šalis. Pernelyg paprasta dabartinę Rusiją vertinti vien iš televizijos naujienose matomų filmuotų epizodų: karo lėktuvų virš Sirijos, riaušių malšinimo policijos gatvėse, savimi patenkintų riebių katinų aukščiausios klasės jachtose ir Putino, vienišo šios vėl grėsmę keliančios valstybės nominalaus vadovo. Vis dėlto Rusija yra gerokai daugiau nei vien šis paveikslas. Žinoma, esama turtingo kultūrinio palikimo – Tolstojus ir Čaikovskis, „Šarvuotis Potiomkinas“ ir Didysis teatras, o ir jos istorija, nepaisant viso žiaurumo, gali papasakoti daugiau nei vien apie pergales, didvyriškumą ir tamsoje spindinčius didžiadvasiškus poelgius. Tačiau daugeliu atžvilgių tai tik senos rusų tradicijos ieškoti ateities praeityje žaliava.
Galiausiai kiek kartų palimpsestą galima perrašinėti, jį skusti ir taisyti, kol vis tiek teks paimti naują lapą? Paskutinį kartą pacituosiu Karlą Marksą: „Mirusių kartų tradicijos tartum košmaras slegia gyvųjų protus.“ (Kadangi nesu marksistas, tikrai stulbina, kiek daug jo niūrių ištarmių tinka Rusijai). Kada ketinama atsibusti iš baisaus sapno ir judėti pirmyn? Ši šalis yra gerokai daugiau nei vien jos istoriniai pasiekimai. Naujoji aktyvistų ir antreprenerių, mokslininkų ir menininkų, mąstytojų ir svajotojų karta Rusijai nuolat ieško naujų kelių, o ne renkasi, kuriuo iš senųjų vėl žengti. Dar svarbiau, kad atsakydami į apklausas, ko tikisi iš ateities, rusai punktus, susijusius su savo šalies didžiosios valstybės statusu ar baime dėl jos saugumo, palieka sąrašo apačioje.
Priešingai – jie trokšta ne tik padoraus gyvenimo, bet ir laisvių kalbėti, telktis, protestuoti, sunaikinti korupciją ir turėti galimybę jausti, kad savo visuomenės gyvenimui daro reikšmingą poveikį, – visų tų laisvių, kurias Vakaruose laikome savaiminėmis duotybėmis. Galbūt kelis amžius besiblaškiusi tarp desperatiško noro būti priimta likusioje Europoje ir įžūlaus pasiryžimo atrodyti ypatinga Rusija pagaliau turi progą tiesiog būti savimi? Šiaip ar taip, su Europa susijusi ironija yra ta, kad įcentrinis spaudimas, sukeltas Europos Sąjungos, jos plėtra į rytus ir pietus bei „Brexit“ vis aiškiau rodo, kad vienos Europos nėra. Yra daug Europų: Švedijos ir Vokietijos, Italijos ir Graikijos, yra Vengrijos, Balkanų Europa, yra ir Jungtinės Karalystės Europa. Esama vietos ir Rusijai, jei tik rusai panorės susitaikyti su savimi. Putinas su savo kohortomis gali mėginti save – ir savo žmones – įtikinti, kad yra kitaip, tačiau įsivaizdavimas, kad jie netampa europietiškesni, yra didžiausias mitas.